Taip Rusijos prezidento Vladimiro Putino viešai pareikštą sprendimą baigus prezidento kadenciją perimti vyriausybės vairą vertina Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto dėstytojas Tomas Janeliūnas.
„Lietuvos ryto“ pokalbis su T.Janeliūnu – apie permainas Rytų erdvėje.
* * *
- Anksčiau dar kam nors ir galėjo atrodyti, kad Kremlių valdančio KGB-FST elito tikslas – ramus ir saugus pensinis poilsis kur nors Monte Karle ar Baden Badene.
Dabar jau akivaizdu, kad nomenklatūros ir specialiųjų tarnybų klanų kovą laimėjo „vanagai“, visuomet siekę išlaikyti V.Putiną valdžioje. Ar tai reiškia, kad V.Putinas valdys Rusiją iki mirties?
- Taip, neribota valdžia, kuri šiuo metu sutelkta V.Putino ir tų, kurie už jo stovi, rankose, jiems svarbesnė negu milijardinės sąskaitos užsienio bankuose. Kita svarbi priežastis, mano nuomone, – nuogąstavimai dėl savo asmeninio saugumo po 2008 metų.
Borisui Jelcinui pavyko sklandžiai perduoti valdžią V.Putinui už asmenines saugumo garantijas.
Bet nuo to laiko daug kas dramatiškai pasikeitė. Aferos, kurios vyko pirmojo Rusijos prezidento laikais, neprilygsta toms, kurias organizavo ir kontroliavo V.Putino režimas. Be to, nežinome daugybės užkulisinių dalykų ir to, kuo jie gali grėsti dabar valdžią turintiesiems.
Taigi bent artimiausius 10 metų mes V.Putino neturėtume matyti tarp jūsų minėtuose užsienio kurortuose besiilsinčių privilegijuotų pensininkų.
- Žodžiu, naujasis premjeras Viktoras Zubkovas tampa prezidentu, V.Putinas – premjeru. Daugiau galių koncentruojama premjero rankose. Prezidentas netrukus tyliai pasitraukia, o premjeras, perėmęs jo funkcijas rinkimų laikotarpiui, vėl grįžta į postą gal net visam laikui.
Kodėl tuomet V.Putinui duodate tik apie 10 metų?
- Logiška, kad savo plano įgyvendinimo partneriu V.Putinas pasirinko V.Zubkovą – čia reikia ne tiktai gerai pažįstamų, bet ir tokių žmonių, kurie dar neįgijo įtakos ir aplink kuriuos nėra klano.
Vis dėlto niekada neįmanoma absoliučiai visko kontroliuoti. Akivaizdu, kad šį planą gali pamėginti pakeisti ar jam sukliudyti tie žmonės, kuriems valdžios per mažai.
Pavyzdžiui, buvęs vienas realiausių kandidatų į V.Putino įpėdinius vicepremjeras Sergejus Ivanovas. Jis ar kas nors kitas iš „vanagų“ klano, tarkim, prezidento administracijos vadovo pavaduotojas Igoris Sečinas, gali nutarti, kad, V.Putinui pasitraukus iš Kremliaus, jiems reikės savarankiškai stiprinti užnugarį ar sugriebti didesnį kąsnį.
Tačiau V.Putinas turi tai, ko niekas negali ignoruoti, – milžinišką reitingą. Tiesa, šis reitingas sukurtas dirbtinai ir todėl yra labai pažeidžiamas. Bet jis buvo kurtas nuosekliai, eksploatuojant esminius rusų mentaliteto archetipus ir kompleksus.
Tai suteikia V.Putinui šansą, kad jis nebus iš karto išmestas į užribį.
- Diktatūrų istorija kupina pavyzdžių, kai, nepaisant tvirtai užsuktų varžtų, viskas labai greitai subyra dėl kokių nors iš pirmo žvilgsnio smulkių dalykų. Ar V.Putino režimui tai negresia?
- Rusijos visuomenė ir jokios įtakos jai neturinti demokratinė opozicija kol kas, atrodo, neturi jokių galimybių išjudinti tos milžiniškos autoritarinės konstrukcijos.
Todėl kur kas didesnė tikimybė, kad kokios nors permainos, kaip ne kartą yra buvę, įvyks režimo viduje. Kaip jau sakiau, vis tiek visada kam nors pinigų ar įtakos būna per mažai. Pagrindinis pavojus režimui – pats režimas.
- Kuo viskas gali baigtis?
- Vidaus perversmas, neramumai, netgi pilietinis karas – labiau tikėtini nei demokratinės reformos.
Ar mes žinome, kas iš tiesų kontroliuoja Rusijos armiją, ypač labiausiai nuo Maskvos nutolusiuose regionuose? Kaip elgsis ištikimybę Maskvai uoliai rodantys gubernatoriai, jei centre užvirs klanų kova?
- Kaip apibūdintumėte V.Putino režimą Rusijoje?
- Tai – klasikinis autoritarizmas. Apie kokias nors demokratijos formas ar apraiškas jau seniai nebėra prasmės kalbėti.
Pats Kremlius aktyviai eksploatuoja vadinamosios suverenios demokratijos, „rusiškąja specifika“ pagrįstos politinės santvarkos mitą.
Tačiau visiems, kurie atidžiau stebi Rusiją, akivaizdu, kad tai – tik tušti žodžiai.
- Bet štai šiomis dienomis britų „The Times“ rašo, kad tik V.Putino dėka Rusija grįžta į pasaulio areną ir atsigauna, tad tokia formali smulkmena kaip konstitucija neturėtų stabdyti referendumo dėl jo įgaliojimų pratęsimo.
Gal „The Times“ teisus, juk Rusija nėra Europa?
- Pirmiausia Rusijos ekonomika, kurios gera būkle siekiama pateisinti viską, iš tiesų nėra nei gyvybinga, nei tvari. Ji paremta tik keliomis valstybinėmis supermonopolijomis, leidžiančiomis koncentruoti išteklius elito rankose ir orientuotomis į trumpalaikę naudą.
Rusijos valdžia nesirūpina tuo, kad ekonomika būtų išlaisvinta iš priklausomybės nuo žaliavų.
Nesirūpinama net tuo, kad būtų pakankamai investuojama į tų pačių žaliavų gavybą.
Taip, sukaupti dideli finansiniai rezervai. Bet tai – ne pagrindas tvariai ekonomikai, o stalčius su pinigais, skirtais kritiniu atveju padalinti įvairioms grupėms.
O kaip bus po pusšimčio metų?
Tačiau nuostata, vyraujanti Vakaruose, nesikeičia jau daugelį metų. Nesvarbu, kas ten toje Rusijoje vyksta, svarbu, kad būtų daugiau ar mažiau „stabilu“. Ir svarbiausia, kad būtų tiekiama nafta ir dujos.
Tuo visada vadovavosi pagrindinės Europos šalys – Vokietija ir Prancūzija. Na, o JAV dabar nėra nei laiko, nei jėgų rūpintis Rusijos reikalais. Be to, manoma, kad kažkaip viskas susitvarkys savaime.
Tai – didžiulė klaida. Nesugebama suvokti, kad tai, koks režimas valdo Rusiją, lemia viską. O užsimerkus prieš autoritarizmo ir totalitarizmo revanšą pavojus, kad viskas gali baigtis katastrofa, tik didėja.
- Sakoma, kad vienas pagrindinių pavojų Rusijos režimui ir kokių nors permainų viltis slypi visai šalia – Ukrainoje.
Teigiama, jog Rusijos visuomenė, pamačiusi, kad reali demokratija šioje šalyje yra tikroji pažangos priežastis, gali to paties pareikalauti ir savo šalyje.Ar galima teigti, kad Ukrainos pavyzdys mažina totalitarizmo grėsmę Rusijoje?
- Vis dėlto verslo ir politikos susiliejimas Ukrainoje kelia nerimą.
Akivaizdu, kad politikai neturi savo vizijų ir tikslų, kurie būtų atsieti nuo stambiojo verslo interesų, ir siektų visos visuomenės naudos. Ukrainos politikai pernelyg nesiskiria vienas nuo kito.
Manau, kad Rusija bent trumpam pasiekė pagrindinį tikslą Ukrainoje. Kremlius suprato, kad Ukraina greit nepateks į Vakarų struktūras, todėl Maskvoje nebėra paniškos baimės, jog Ukraina rytoj ar poryt gali tapti ES ar NATO nare. Patys Vakarai dar nepasitiki Ukraina, ir to rusams kol kas užtenka. Terpė, kurioje Rusija gali veikti, išlieka.
- Pasigirsta nuomonių, kad Kremlius sieks pašalinti Baltarusijos diktatorių Aliaksandrą Lukašenką ir į jo vietą pasodinti ką nors iš nuo jo nukentėjusių režimo žmonių. Ar Rusija – vienintelė jėga, galinti ką nors pakeisti Minske?
- Manau, kad Kremlius iš tiesų yra apsisprendęs keisti A.Lukašenką. Bet Vakarai neturi nei noro, nei jėgų kaip nors veikti šiuos procesus. Jie apskritai nežino, ką daryti su Baltarusija, ir mano, jog jos stabilumu turi pasirūpinti Rusija.
Mano galva, Vakarai turėjo galimybę keisti neefektyvią sankcijų sistemą Baltarusijai, pasinaudoti jos konfliktu su Rusija, pamėginti telkti A.Lukašenka nepatenkintus „vidurinės grandies“ žmones.
Tai, ko siekia Rusija, gana aišku. Pati režimo prigimtis nesikeis, keisis tik viršuje pastatyti ir Kremliui ištikimi žmonės, o pati Baltarusija gali tapti ekonomine Rusijos provincija, metropolijos visiškai išsunkta ir nuo jos absoliučiai priklausoma gubernija.
- Kokios įtakos šie procesai gali turėti Lietuvai? Kaip veikti mūsų diplomatijai?
- Nieko gera nei mums, nei kitiems tai nežada. Vien jau dėl to, kad Rusijos vidaus kovose viešųjų ryšių sumetimais labai mėgstama naudoti užsienio priešų kortą. Ir Rusijos valdžia, būsimas jos prezidentas – kad ir kas jis bus – šiuos dalykus tik dar labiau eksploatuos.
Pagrindinė Lietuvos diplomatijos kryptis – mėginti kurti energetinę alternatyvą Rusijai – neabejotinai teisinga.
Nuo dejonių ir skundų, atrodo, pereita prie konkrečių veiksmų. Tačiau reikėtų aktyviau stengtis atverti Vakarams akis prieš tai, kas iš tiesų vyksta Rusijoje. Tiesa, mes neturime tokių propagandinių išteklių kaip Rusija.
O tai, kad mūsų diplomatija nuolat atsiduria vidaus politikos konfliktų sūkuryje, – labai blogai. Tai – visų politinių jėgų susitarimo, sąmoningumo ir sugebėjimo ieškoti kompromiso, naudingo valstybei, klausimas.