Apaštalai supranta, kad jų gyvenimas su Kristumi yra taip pat ir jų kelionė į tikėjimo slėpinį. Kuo išsiskiria krikščionis iš netikinčiųjų minios? Tikėjimu. Tikėjimas išskiria žmogų vis gilėjančiu santykiu su Dievu. Tikėjimas reiškia santykį: Dievo su žmogumi, ir žmogumi su Dievu.
Pirmiausiai Dievas dovanoja žmogui galimybę būti su Juo. Tikėjimo malonė yra išskirtinai paties Dievo dovana žmogui. Tikėjimas yra ne tai, ką žmogus daro, bet kaip žmogus priima Dievo atsidavimą žmogui. Priimti tuo pačiu reiškia deramai ir vertai atsakyti. Eucharistinės maldos pradžios dialogas tarp Kristaus vardu ir galia Auką aukojančio kunigo ir tikinčiųjų išsako tikėjimo praktikos esmę.
„Viešpats su jumis“, pakviečia kunigas; „Ir su tavo dvasia“ (lot. Et cum spiritu tuo), atsako tikintieji. Taigi kunigas Kristaus vardu liudija Viešpaties atsidavimą priėmusiems Jo Aukos krikštą. Tikintieji gi paliudija savo sakramentinį atsidavimą Dievui. Jie yra ne su kunigo Jono asmenimi, bet su ta Dvasia, kuri įgalina kunigą Joną in persona Christi sudabartinti Kristaus auką ir prisikėlimą.
„Aukštyn širdis“, link Kryžiaus kelia rankas aukotojas; „Keliame į Viešpatį“ (lot. Habemus ad Dominum), atsidavimo veiksmą tęsia tikintieji. Kristus ragina su Dvasios, kuri dvelkia mumyse, pagalba žengti Dievop. Mes gi tai vykdome. Pastebėkime, kad šitai yra tik tikėjimu apčiuopiamas širdies veiksmas. Šis veiksmas yra kelionė į susitikimą su ant Kryžiaus atsiduodančio Dievo širdimi.
„Dėkokime mūsų Viešpačiui Dievui“ (lot. Gratias agamus Domino Deo nostro), išsako mūsų veiksmo tikslą kunigas; „Verta ir teisinga“, atsakome mes; o tuo pačiu ir kunigas šiais žodžiais pradeda giedoti Eucharistinės maldos įžangą: „Tikrai verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga visur ir visada tau dėkoti per mūsų Viešpatį Jėzų Kristų“.
Už ką reikia dėkoti Tėvui? Kodėl yra „TIKRAI verta ir teisinga, reikalinga ir išganinga“ daryti tai per Sūnų? Be santykio su Kūrėju, tariamai nepriklausomi mes, kūriniai, neturime nieko - tiksliau turime niekį. Viskas yra sukurta; gyvastis ir gyvenimas irgi yra Dievo dovana. Tuo tarpu tikėjimo malone mums yra dovanojamas antgamtinis gyvenimas, būtent, Sūnaus gyvenimas Dvasioje su Tėvu, t.y. gyvenimas vieno Dievo asmenų artumoje. Tikėjimo malone ir Krikštu mums dovanojama įsikūnijusio, už mus mirusio ir prisikėlusio Sūnaus gyvastis.
Dalyvaudami Eucharistijos Aukoje mes patys esame įgalinami dalyvauti vidiniame Dievo gyvenime. Ant Kryžiaus Kristus ne tik mirė už mus. Jis atskleidė savo visą – gyvenimo su Tėvu – esmę. Ji yra išreiškiama vienu žodžiu – Dėkojimas (gr. Eucharistia). Visa Sūnaus egzistencija yra būti Tėvui sūnumi, t.y. būti kaip Tėvas - atsiduodančiu dieviškuoju asmeniu. Juk Sūnus yra ne kas kita, bet atsiduodančio Tėvo tobulas ir lygiavertis atvaizdas - ta pati prigimtis. Ir ant Kryžiaus atverdamas savo atsidavimo, tai yra, Meilės gelmę, Jis parodo esąs atsiduodantis Sūnus Tėvui ir viena dieviškoji prigimtis.
Ir štai Kryžiaus auką švęsdami, Šventojoje Dvasioje mes taip pat atsiduodame - keliame savo širdis į Tėvą, idant per Sūnų, su Sūnumi ir Sūnuje dėkotume Tėvui. Vadinasi, įsijugtume į amžinąjį Dievo prigimčiai savastingą Sūnaus dėkojimą Tėvui. Štai visas mūsų tikėjimo slėpinys! Esame įskiepyti į Tėvo dovaną Sūnui; o tuo pačiu – Sūnaus dėkojimą Tėvui. Tikėjimas, besiskleidžiantis Dvasios įgalintu dėkojimu, nėra tai, ką mes „darome“, bet kas Sūnus yra, ir ką Jis dėl mūsų daro. Tesame tik Jo sąmoningi bendradarbiai.
Lieka vienas klausimas: ar esame verti Jo Dėkojimo bendradarbiai; ar elgiamės teisingai, suklusę, paklusnūs ir verti tarnai? Iš principo, ar visa tai, ką mes „darome“ yra verta ir teisinga?
Pirmiausiai reikia suprasti tikėjimo kaip dovanos esmę. Juk ne iš savęs esame įgalinami dalyvauti Aukoje. Vadinasi mūsų pamatinis veiksmas tikėjimo akte yra klusnumas, idant suvaldytume savo nuolat maištaujančią, egoistinį pasaulį apie save kurpiančią valią. Klaida yra manyti, kad verta ir teisinga yra tai, ką mes Dievui ir žmonėms darome.
O klaidų, deje, šiais „išsilaisvinimo“ laikais yra daug. Atsirado daug uolumo, kuris Sūnaus vertumą sprendžia pagal uolumo, kvailumo ir nepaklusnumo Bažnyčios Magisteriumui, Jo ištikimai perduodamai ir aiškinamai Tradicijai mastą. Ko tik neprisižiūrėsi ar neišgirsi?! Užeini į šv.Mišias ir nebežinai kur pakliuvai – į kokios tautos susirinkimą?! Taip, mūsų laikais tautos pačios apsisprendžia už nepriklausomybę, įsiveda savo teisingumą ir kurpia bei propaguoja savo vertę. Bet prie ko čia yra Dievo Sūnaus tauta, kurios esmė ir vertė žmogui nepriklauso?! Žmonių „tautinis“ entuziazmas nei vertės, nei išganymo neįgalina. Tik Viešpats, kuris iš savo Aukos-Eucharistijos gimdo savo Kūną Bažnyčią; tik jis įgalina apaštalų įpėdinius vyskupus įgalinti Aukos šventimą - vertai ir teisingai, kaip ir buvo perduota Bažnyčios tikėjimo Tradicijoje.
Visų „cirkų“ liturgijos metu, apaštalų perduoto tikėjimo ir moralės menkinimo apraiškų esmė yra viena ir ta pati: žmogus kurpia savo vertę pagal savo paties egzistencijos komforto šioje žemėje poreikius. Tegu. Tik komfortas išganymo nesuteiks. Žmonių rengiamos šventės nėra nei vertos, nei teisingos, nei išganingos. O ir tikėjimas tokiose šventėse nereikalingas - šiaip smagu ir jauku pabūti. Dievui „verta ir teisinga“ ir mums gi „išganinga ir reikalinga“ tėra tik tai, ką perdavė Viešpats apaštalinei Bažnyčiai. Jos tikėjimo klusnumu priimdami tai, kas perduota - Tradiciją (lot. tradere - perduoti) ir Magisteriumą – elgiamės tesingai ir esame įgalinami dalyvauti bei augti Sūnaus Aukos vertėje. Neapsirikime, pakluskime. Tikėjimas auga klusnumu ir Dvasia pašventintos širdies kelionės Tėvo link. Čia yra brangiausias turtas.