Islamiškieji mitai (II)

Taigi sąrašas tęsiamas.

Formaliai valstybės, kuriose dominuoja islamas – nuo Mauritanijos ir Bosnijos iki Indonezijos - gali būti priskirtos labai skirtingoms ekonomikos sistemoms – nuo liberalios iki valstybės kontroliuojamos, besiremiančioms tiek žaliavų eksportu, tiek bandymais gaminti aukštos technologijos produktus.

Islamas formaliai nedeklaruoja vieningos ekonominio ir socialinio teisingumo vizijos – islamiškasis “Rerum novarum”, sudėstęs socialiai orientuotos rinkos ekonomikos strategiją, dar neparašytas. Tačiau sąvoka “islamo ekonominė doktrina” yra politikos ir ekonomikos žinynuose.

Vadinasi, tikrai galima apie tokią kalbėti ir svarstyti jos įtaką islamo šalims ir visam pasauliui. Todėl mokslinė ir praktinė diskusija apie tai, kokia turi būti teisinga ekonominė sankloda, šiandien vyksta mokslinėje ir dogmatinėje plotmėje.

Islamo šalys ne tik nekuria BVP taip, kaip europiečiai, bet ir formaliai deklaruoja nusistatymą prieš technologijos galimybių garbinimą. BVP kūrimas šalyse - tai dažniausiai žaliavos, jų pirminis perdirbimas, kita vartus, aptarnavimo sfera, turizmas. Labai mažai sudėtingesnių technologinių procesų, šalys negarsėja automobilių, kompiuterių gamyba.

Formaliai teigiama, kad ekonomika turi tarnauti žmonijai kaip bendrijai, o ne atskiriems individams ar kompanijoms. Valstybės dominuojama ekonomika islamui visiškai priimtina, kaip ir valstybės monopolis naudojant svarbius ekonomikos svertus. Tokia islamo kūrėjo, kuris šiaip jau buvo prekiautojas, logika.

Žmonės yra tam tikri laikini Alacho teikiamų gėrybių valdytojai, ir turi vykdyti Alacho valią, t.y., esant reikalui turtą kaupti, esant reikalui, jo atsisakyti. Svarbūs islamo ekonomikos logikos elementai yra išmaldos davimas, pelno viešas padalijimas. Šykštumas ir betikslis išlaidavimas smerktini, lošimo namai – nuodėmės šaltinis.

Derybos ir kompromiso paieškos yra leistinos, tik iš dalies smerkiamas ir kreditavimas bei palūkanos. Neteisingomis (ir neteisėtomis) islamo doktrina laiko visas draudimo formas, kooperatyvus, monopolijas.

Spekuliavimas brangiaisiais metalais taip pat laikomas nedoru užsiėmimu. Oficiali doktrina priima privačią nuosavybę kaip teisingą, bet tik tam tikrose ribose. Privatizavimas yra reguliuotinas, geras, pavyzdžiui, tuomet, kai nuosavybė pereina iš santykinai silpnų vyriausybinių struktūrų į tarptautinių konsorciumų rankas, tik jei šie yra ideologiškai patikimi.

Islamiškoji bankininkystė dažniausia yra iš dalies ar visiškai kriminalinė, bankų galimybės ribotos ir dėl politinio stabilumo stokos. Paprastai kiekviena šalis turi “svarbiausią” šalies vadovybės interesus atstovaujantį banką “visuotinei gerovei”.

Toks bankas – ne savarankiškai teisiškai apsaugota institucija, o tik valstybės kasa. Beje, valstybė čia dažnai įsivaizduojama kaip didelis ūkis, kurio valdytojai (vyriausybė) yra niekuo nesaistomi šeimininkai. “Bendrasis gėris” ir šeimininko interesai visiškai sutampa. Tačiau tai irgi nesudaro sąlygų Europos Sąjungos stiliaus ekonominei integracijai.

Griežtai laikantis doktrinos, galima sėkmingai organizuoti žaliavų ir išteklių pardavimą, masinę gamybą, tačiau kur kas sunkiau kurti kažką panašaus į vieningą rinką, su Europoje žinomomis jos laisvėmis.

Kai kuriose islamo šalyse egzistuoja ir monopoliai ir kooperacinė veikla, ji dažnai yra valdančiojo klano rankose. Populiarus yra gamybos ir vadinamų gamtos turtų eksploatavimo pajungimas “nacionaliniams interesams”, kas taip pat reiškia valstybės vykdomą ekonomikos reguliavimą. Praktiškai kalbant, nebus nieko antiislamiško, eksproprijuojant privačią nuosavybę ar įvedus net toli siekiantį ekonominio gyvenimo reguliavimą.

Ar tokia ekonomika gali funkcionuoti pati viena, atskirta nuo globalios ekonomikos, pirmiausia nuo europietiškosios jos dalies?

Atrodo, kad atskirai paimta islamiškoji ekonoika tegali veikti labai ribotai, labai sunkiai, ji neturi dalies būtinų komponentų. Nekurdamas vieningos islamo regiono rinkos, islamo pasaulis gali jaustis laimingas, galėdamas prisijungti prie vis globalėjančios europietiškos arba euroatlantinės laisvosios rinkos, galėdamas tapti jos dalimi ir laikinai naudotis jos privalumais.

Didžiausias paradoksas - į XXI amžių ateinama su VII amžiaus intelektualinėmis idėjomis. Pasirinkimas neguodžiantis: arba reikia tobulinti doktriną, arba rizikuoti likti ksenofobiška bendruomene, besižavinčia savo artumo Dievui, bet nesugebančia generuoti nieko naujo technologiškai ar intelektualiai.

Abu keliai – be didesnių perspektyvų. O pasaulis vis tiek globalizuojasi, ir islamui belieka griozdiškos uždaros mečetės atsilikusiose šalyse, neapykanta ekonomiškai klestintiems Vakarams ir savižudžių desperacija.

Pykčio protrūkiai Dievo vardu – silpnumas. Neretai girdime pasiteisinimą – islamas nėra terorizmas. Nekaltinkite islamo. Islamas tikrai čia neklatas. Bet ar dažnai musulmonų tikėjimo autoritetai atsiriboja nuo teroristų, žudančių islamo vardu? Ar ne per dažnai būtent žudymai islamo vardu teisinami tuo, kad čia, neva, nėra tikras islamas.

Islamiškas karas nėra jėgų išmėginimas, kaip atrodo daug kam. Arabai gėdingai pralaimėjo technologinę ir intelektualinę konfrontaciją prieš Izraelį, Saddamo Huseino režimas techniškai totaliai pralaimėjo amerikiečiams ir jų sąjungininkams. Bet islamistai laimi žemo intensyvumo konfliktus, kuriuose karo metodai yra pasala ir klasta. Taip galima pasiekti rezultatą ir neturint technologinio pranašumo.

Gausu faktų, rodančių, kad meilė Alachui nėra begalinė. Iranas buvo gerokai sekuliarizuotas šacho laikais, ir kas žino, ar tikrai islamo revoliucija buvo tokia neišvengiama.

Globalizacija, visuomenės atvirumas, žmogaus teisės yra islamui nepageidautini reiškiniai. Jie skatina abejoti VII amžiaus teiginių neklaidingumu. Islamas yra sunkiai suderinamas su žmogaus teisėmis, nes jos pagal savo prigimtį yra kintančios. Bosnijos musulmonai, gyvenantys visai europietiškai, paisantys europietiškų žmogaus teisių normų, islamo pasaulyje seniai laikomi “sugadintais”. Savotiškai “tiksi” ir Saudo Arabijos bomba – šioje šalyje bandoma kurti šiuolaikišką visuomenę, paremtą islamo fundamentalizmu. Globalizacijos epochoje tai gali baigtis maištu, galiausiai tuo, kas labiau atitinka žmogiškąją prigimtį.

Tikriausiai visi girdėjo teiginius, kad islamo išpažinėjų skaičius pasaulyje auga neįtikėtinu greičiu. Atidesnis žvilgsnis į demografinę ir tikėjimo situaciją neatrodo galintis kelti islamistų euforiją.

Neveltui statistika kartais laikoma viena iš melo formų. Jos triukai išryškėja, pavyzdžiui, sugretinus žmonių augimo tempus su tikinčiųjų skaičiaus kitimu.

Musulmonų kasmet padaugėja 2,13 procento, o krikščionių - 1,36 procento. Tačiau gimstamumas islamiškuose bendruomenėse yra dvigubai didesnis, nei krikščioniškose. Dalis musulmonų kažkaip „nubyra“. Islamo išpažinėjų skaičiaua augimas Europoje - iš esmės tik migracijos išdava. Dar įdomiau atrodo duomenys apie atsiverčiančius į vieną ar kitą tikėjimą. Per pastarąjį praėjusio amžiaus dešimtmetį, pasak „Pasaulio krikščionių enciklopedijos“ 2001 metų leidimo, į islamą atsivertė 865 558 asmenys, o į krikščionybę – 2 501 396.

Leidėjų apskaičiavimu, vienas naujas atsivertėlis į islamą tenka 1 372 „seniems“ musulmonams, o vienas naujas krikščionis – tik 799 „seniems“. Kasdien pasaulyje gimsta ar kitaip atsiranda 69 tūkst. krikščionių ir 68 tūkst. musulmonų.

Dauguma šiandien gimusių krikščioninių bus išsilavinę ir gyvens taikiose bendruomenėse, dauguma musulmonų liks beraščiai kaimiečiai iš karų alinamų pasaulio regionų. Tokia statistinė tiesa ir įvairios jos interpretacijos. Islamo „triumfo žygis“ nevyksta.

Islamo doktrinos puoselėtojai turėjo istorinę legendą, kalbančią, kad Afrika taps islamo dominuojamu kontinentu. Tokiu ji netapo, ir pirmiausia dėl to, kad europiečiai, atradę Afriką, greitai laimėjo konkurencinę kovą prieš islamistus ne tik fiziškai, bet ir dvasiškai. Islamas buvo pagrindinė religija tautinėse grupėse, vartojančiose per 30 kalbų ir arabų raštą.

Šiandien tik kas trečias Afrikos gyventojas – apie 316 milijonų - yra musulmonas. Pusė jų gyvena Šiaurės Afrikoje, o likusioje kontinento dalyje padėtis liūdna. Tuo pat metu per visą XX amžių vien katalikų Afrikoje padidėjo nuo 1 iki 330 milijonų. Didžiausi islamo nuostoliai – Etiopija, Afrikos Didžiųjų Ežerų regionas, Vakarų Afrikos pakrantė. Islamas pralaimi net Nigerijoje, kur formaliai jam rodoma daug pagarbos ženklų.

Politikai, net išpažįstantys islamą daugiau žavisi Turkijos pasaulietiškumu ar Egipte stiprinamu valstybės atskyrimu nuo islamo klero, negu Irano islamo respublika.

Optimizmo teikia tai, kad didžiausios islamiškos valstybės supranta, jog islamiškosios globalizacijos projektas yra beviltiškas. Palestinos arabų valstybė galėjo būti sukurta dar penktajame dešimtmetyje, jei ne pernelyg didelis noras griauti kaimynų valstybingumą.

Net ir šiandien vienintelė reali palestiniečių viltis yra samtarvė su žydais, o ne konfrontacija. Turkijos suartėjimas su Europa, Egipto strateginė partnerystė su JAV, Maroko, Tuniso ir Alžyro orientacija į nuosaikų, o ne karingąjį islamą, į atviresnę visuomenę, į kokį nors ekonominį ar istorinį, bet ne „nuogą“ koraninį patriotizmą, dar kartą patvirtina teiginį, kad Turkijos, o ne Irano modelis turi šviesesnę perspektyvą.

Priminus kai kurių kai kurių sociologų svaičiojimus apie religijų rinką ir laisvą tikėjimo pasirinkimą, tektų konstatuoti, kad islamo patrauklumo konjunktūra pastebimai krenta. Religijos rinka neegzistuoja. Statistika nesako, kiek krikščionių ir musulmonų yra tokie pagal savo pasirinkimą. Kad ir kiek kritikuotume savąją krikščionybę, pasirinkimo teisę ji palieka. Kas kita islamas, kur alternatyva penkioms mechaniškai kalbamoms maldoms yra ganėtinai žiauri bausmė.

Visų šių problemų kontekste krikščionybė yra tikrai ne blogiausia alternatyva. Neatsitiktinai Irano režimo kritikas Al-Djouhallis knygoje „Misery of Islam“ („Islamo skurdas“) su liūdesiu pastebėjo, kad krikščionys svarsto, ar yra gyvenimas po mirties. Musulmonams neaišku, ar yra gyvenimas iki mirties?