Nutiko tai gražų bobų vasaros šeštadienį. Bedulkindama pro langą kilimėlį, ant kurio mėgsta miegoti mano katinas Petronijus, išgirdau kieme sklindančius kaži kokius labai keistus garsus.
Mano padorią ausį tie garsai nejuokais užgavo, mat kažkokia moteriškė padūsaudama, paaimanuodama ir, nesuprasi, ar tai iš bėdos, ar iš laimės virkaudama pusiau rusišku, pusiau lenkišku akcentu pagražindama lietuvių kalbą šaukėsi pagalbos.
„Padiekėt! Padiekėt!“, - šaukė ji vis garsiau.
Iš pradžių pyktelėjau, pagalvojusi, kad vėl ta pasileidėlė Žigienė, prisižiūrėjusi filmų, kur po 23 val. rodo, su kiemsargiu duodasi. Bet pagalbos šauksmas iš namo priešais nesiliovė ir pradėjo darytis visai neramu. Galiausiai pasišaukiau savo Petrą ir abu ėmėm svarstyti, kas čia galėtų būti.
- Na, jei pagalbos šaukiasi, tai reikia gelbėti, - paprasta vyriška logika viską išsprendė maniškis.
Ir staiga pasijutom tarsi tie visagaliai žmonės raudonaisiais kostiumais iš televizijos. Kaipmat išlėkėm į kiemą pasirengę piktadarius išvaikyti ir vargšę skriaudžiamą moteriškę išgelbėti.
- Alio. Čia policija? Prašom greitai atvažiuoti, mes čia savo kaimynus gelbėjam, - bėgdama rėkiau į mobilųjį. Petras jau taikėsi belsti į triukšmadarių duris.
Belsti nė nereikėjo. Ant laiptų pasirodė moteriškė vien su naktiniais marškiniais (nors buvo jau po vidurdienio), visa apsiašarojusi, susisiautusi į pledą.
- Kas čia jus skriaudžia, ponia? Ką jums padarė?, - griežtais klausimais kaip tikra „TV pagalbos“ „gelbėtoja“ apipyliau vargšę moteriškę.
Jai pradėjus pasakoti, kad ją muša, tyliai prisėdau šalia jos ant laiptų ir atsargiai, lyg jautrioji Skaiva per „Sudaužytų širdžių klubą“ paklausiau: „O jūs norite su juo gyventi?“.
Ne, vargšė moterėlė nebenorinti, bet niekaip nesugebanti savo piktadario atsikratyti. Juk jis jai – tikras sūnus.
- Kaip gi taip? Sūnus motiną muša?, - su ašaromis akyse ir įtūžusi dėl tokios neteisybės pašokau nuo laiptų ir kaip kadaise doroji vargdienių motina Nomeda ėmiau vaikščiot po laiptinę.
Tačiau jautrusis mūsų pokalbis tuo ir baigėsi. Atvažiavo policija. Teko grįžti į savo butuką. Užtat detektyvinė istorija nesibaigė. Pro užuolaidos kraštą abu su Petru fiksavom, kaip policija išsiveža mušeiką. Su cigarete dantyse ir „mobiliaku“ prie ausies jis atrodė daug „kiečiau“ už aną „kaimo erelį“, kurį visos televizijos parodė ir visi laikraščiai aprašė.
Kur tau! „Kaimo erelis“ savo bobutę buvo kažkada seniai primušęs, o čia veda šaunuolį, kurio ir kumščiai dar neatvėsę. Kokie kadrai! Koks siužetas! Net kvapą gniaužia.
Patenkinti savo žygdarbiu nuėjom su Petru alaus atsigerti. Tą vakarą televizoriaus nežiūrėjom. Juk niekas geriau dar neparodė.
Ir neparodys. Nes nė viena šalies televizija, kad ir kiek žygdarbių atlikusi, niekada nenufilmavo kadrų, kaip iš namų su policija išvesdintas „erelis“ po pusvalandžio ir vėl apie langus baladojasi.