Tad vis dažniau žvilgsniai krypsta į dar nenuniokotą lietuvio pasididžiavimą – nacionalinius miškus. Būtent juose pradeda kirstis pramonininkų ir miškininkų interesai. Apie tai kalbėta ir tarptautinėje konferencijoje „Lietuvos miškų ūkio ir medienos pramonės plėtros perspektyvos“. Nesusikalbėjimo židinys liepsnojo ties miškų ūkio vizija, o skiedros biro iškeliant medienos pramonės prioritetus.
Kieno rankose plėtros perspektyvos?
ES Miškų sektoriaus technologijų platformos ir Baltijos šalių Miškų sektoriaus nacionalinių technologijų platformų tarptautinės konferencijos „Lietuvos miškų ūkio ir medienos pramonės plėtros perspektyvos ES kontekste“ iniciatoriai - Lietuvos miškų Nacionalinė technologijų platforma, Aplinkos ir Ūkio ministerijos. Joje apžvelgtos miškų ūkio ir medienos pramonės perspektyvos, pagrindinės problemos, aptartos šių sektorių raidos galimybės, prioritetinės vystymo kryptys.
Kalbėta, kaip optimaliai panaudoti miškų išteklius saugomose teritorijose, kaip padidinti miškų ūkio konkurencingumą. Vyriausybės kancleris Valdemaras Sarapinas, pasveikinęs konferencijos dalyvius, iškart iškėlė problemą klausdamas, ar medienos ištekliai adekvatūs vartojimui. Valstybės misija - skatinti racionalesnį medienos apdorojimą ir perdirbimą. Šiame kontekste itin reikšminga privačių miškų plėtra. Atsirado didelis poreikis suteikti miško savininkams žinių, kaip tvarkyti miškus. „Valstybė remia jų mokymą ir konsultavimą. Siekiame, kad miškai atliktų ūkinę, ekologinę ir socialinę misiją“, - tikino V. Sarapinas.
Pasak ūkio ministro Vyto Navicko, Lietuvos medienos pramonė gamina išskirtinę, profesionalią produkciją, gebančią konkuruoti pasaulio rinkose. „Nauja situacija klostosi žaliavos srityje. Medienos kainos nepaliaujamai kyla. Reikia galvoti, kaip išgyvens gamintojai, sulaukę naujų iššūkių“, - sakė ministras.
Aplinkos viceministras Zdislovas Truskauskas akcentavo atsiveriančias naujas galimybes miškų ūkio plėtrai. Ar didžiulės investicinės ES lėšos padės Lietuvos miškui tapti konkurencingu, labiausiai ir rūpėjo viceministrui. „ES technologinės platformos idėja mums žinoma, ji net išversta į lietuvių kalbą. Bet kodėl įstrigo nacionalinės platformos rengimas ir vizija, nežinia“, - išsakė abejones Z. Truskauskas.
Strategijos prioritetai
Lietuvos miško savininkų asociacijos pirmininkas Algis Gaižutis, pastebėjęs, kad politika daro įtaką miškų ūkiui, gamybai ir infrastruktūrai, nubrėžė strategijos gaires. Miškai sudaro 7,5 proc. Lietuvos nacionalinio turto vertės. Visas miškų sektorius sukuria 4 proc. Lietuvos bendrojo vidaus produkto. Medienos produktų pramonė sukuria 10 proc. pramonės pridėtinės vertės. Miškai užima trečdalį visos šalies teritorijos.
Miškų sektorius apima 240 tūkst. privačių miškų savininkų ir 52 tūkst. medienos pramonėje ir miškininkystėje dirbančių darbuotojų. “Miškai – sparčiausiai auganti ir teigiamą balansą turinti Lietuvos ūkio sritis”, - sakė A. Gaižutis. Pagal jį, miškų sektoriaus strateginė kryptis - tvarus miško išteklių valdymas, siekiant tenkinti daugiatikslius visuomenės poreikius. Reikėtų didinti medienos pasiūlą pramonei ir energetikai.
Kurti inovatyvius produktus ir paslaugas, atitinkančias kintančius rinkos ir vartotojų interesus. “Mums stinga moderniomis ir efektyviomis technologijomis pagrįstų gamybos procesų. Reikėtų plėtoti “žalios” energijos ir degalų gamybos iš miško biomasės sektorių, skatinti mokslo tiriamąją veiklą. Tačiau svarbiausias uždavinys - plėtoti į didžiausios pridėtinės vertės gamybos iš vietinių medienos išteklių nukreiptą medienos pramonės struktūrą”, - įsitikinęs A. Gaižutis.
Jo pastebėjimu, miškų technologijų platforma vertintina kaip labiausiai pasirengusi tolimesnei plėtrai. Lietuvos medienos ir baldų pramonė yra sparčiausiai auganti ūkio šaka. Jos tolesnę plėtrą užtikrina sėkmingai įgyvendintas naujos gamyklos “Girių bizone” projektas, o dar spartesnė šakos plėtra gali būti užtikrinta investavus į naują medienos plokščių gamybą. Tam būtina modernizuoti pirminį medienos apdirbimą - lentpjūves.
Kas taps pramonininkų partneriais?
Lietuvos miškų sektoriaus nacionalinės technologijų platformos tarybos pirmininkas, “Lietuvos mediena” asociacijos prezidentas Sigitas Paulauskas konstatavo, kad investicijos į baldų gamybą augo sparčiai. Tuo keliu ir reikia eiti. Jo manymu, medienos brangimas - natūrali adekvati reakcija į didėjančius poreikius. Teks mokėti brangiau už žaliavą. Parduoti medieną reikia tam, kas brangiau moka. Jo manymu, būtina keisti miškų sistemos modelį.
“Ar gali valstybinis miškų sektorius būti lygiavertis ir pažangus partneris pramonei?”- iškėlė dilemą S. Paulauskas. Jis įsitikinęs, kad reikia pagaliau leisti parduoti stačią mišką. “Kas tinka medienai, jos perdirbimui, niekada nebus sukūrenta”, - teigė asociacijos prezidentas.
Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas miškų ūkio sektorių pavadino vienu sunkiausių valstybėje. Jo įsitikinimu, Vyriausybės dėmesys ir parama per menka, palyginti su žemės ūkiu. Ją reikia dalyti tiek miškininkams, tiek perdirbėjams. “Matome, kaip išsisemia nekilnojamojo turto rinka. Ar reikia laukti krizės? Anaiptol. Sudarykime sąlygas “klasteriams”, “holdingams”, bendrovėms. Suteikime šansų surenkamų medinių namų gamybai. Statybos bus iti pelningos“, - teigė K. Glaveckas.
Klausimai be atsako
Kaip suderinti nesuderinamus dalykus? Miškai atlieka daug funkcijų. “Profesionaliai naudoti mišką ragino Vyriausybės kancleris, tačiau neatsakė, kaip suderinti ekonominius, ekologinius, socialinius interesus. Daug turime saugomų teritorijų. Jomis nepasitenkinimą reiškia miškų savininkai. Juk sakoma: lenk medį, kol jaunas. Pakeitus išmintį sakoma: pjauk medį, kai nieks nemato. Taip ir daroma. Man iškilę daugybė klausimų. Ar įmanoma apriboti eksportą administracinėmis priemonėmis? Ar nespekuliuojama ateities kainomis medienai ar miškui?”- savo pasisakyme daug klausimų iškėlė Lietuvos laisvosios rinkos instituto prezidentas Remigijus Šimašius.
“Rinka naikina nacionalinį patriotizmą”, - tiesiai šviesiai rėžė Lietuvos žemės ūkio universiteto rektorius Romualdas Deltuvas. Jo manymu, nereikia skųstis ir verkšlenti, kad pramonei stinga medienos, esą daug jos išvežama parduoti į užsienį. “Reikia tartis. Reikia kurti naujas įmones ar susivienijimus. Ieškoti kitų sprendimų.
Štai suomiai ir švedai savo pramonininkams leidžia pirkti - įsigyti mišką. Tik skandinavai turi tokį modelį. Nuskambėjęs siūlymas parduoti stačią mišką nebus palankiai sutiktas. Kaimas dejuoja, kad perdirbėjai jiems nemoka už produkciją. Miškuose - viskas atvirkščiai“, - aiškino rektorius.
Šešėlinės ekonomikos baubas
Švedijos žemės ūkio universiteto dėstytojas Vilis Brukas Lietuvos medienos ūkį pavadino konservatyviu. Pasak jo, konservatyvus miškų ūkio administravimas - kai nedidėja pasiūla, urėdai ragina kirsti kuo mažiau miško, nėra sudarytų normalių santykių tarp pramonės įmonių ir miškininkų.
Lietuvos miškų instituto direktoriaus pavaduotojas Stasys Mizaras norėjo surasti atsakymą į klausimą, kiek tiksliai Lietuvoje iškertama miškų. Jis sakė netikįs, kad tik 6 mln. kub. m. Jo skaičiavimais, iškertama gerokai daugiau ir artėjama prie optimalaus kiekio. Taip leidžiama tarpti šešėlinei ekonomikai, tuo tarpu liberalūs sprendimai tam padarytų galą.
Jis siūlė leisti pramonininkams įsigyti miško. Įmonės galėtų kurti savo bazę, apželdinti žemes, sodinti greitai augančius medelius.
Medienos pramonės ekspertas prof. Antanas Morkevičius irgi mėgino atrišti Gordijaus mazgą ir atsakyti į klausimą, kiek Lietuva parduoda medienos. Jam balansuojant skaičius taip ir liko pakibę bent 2 mln. kub. m medienos. Profesoriaus teigimu, dabartiniai miškų sektoriaus veiklos rezultatai dar nekelia didesnių problemų valdžiai. „Gerai vertinama valstybės miškų būklė. Medienos produkciją gaminanti pramonė didina gamybą ir eksportą.
Tik miškų sektoriaus veikla galėtų būti efektyvesnė, jeigu pavyktų konsoliduoti miškininkystės ir pramoninės gamybos santykius“, - pateikė išvadą profesorius. Jo manymu, Lietuvos ūkis patiria daug nuostolių dėl nereglamentuoto ir nemažėjančio medienos žaliavų eksporto. Tokią būtinybę dažnai deklaruoja valstybinės miškų sistemos vadovai. „Didelė pagaminamos apvaliosios medienos dalis patenka į nereglamentuotos veiklos verslininkų rankas“, - aiškino A. Morkevičius.
Nemaža sumaištis apvaliosios medienos rinkoje kyla kasmet. Ją sukelia įmonės, gaminančios joms visai nebūdingą produkciją - pjautinę medieną, kuri daugiausia eksportuojama. „Neatidėliotinai reikia sureglamentuoti žalingą mūsų ūkiui apvaliosios medienos eksportą, o vidaus rinkoje apriboti neatestuotų jos dalyvių veiklą“, - siūlė išeitį profesorius.