Lenkijos ir ES energetinis saugumas: vienas už visus ar visi už vieną?

Padėtis priminė praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį, kai OPEC sustabdžius naftos tiekimą kelioms Vakarų Europos šalims, kilo krizė.

Vartotojai realiai pajuto, kad energijos šaltiniai nėra duoti kartą visiems laikams. Išteklių prieinamumas tapo rimtu strateginiu koziriu, ženkliai pakeliančių rangą šalių, iki šiol laikytų trečiaeilėmis. Saudo Arabija iš periferinės valstybės tapo globalios reikšmės subjektu. Jos, kaip stambiausios naftos gamintojos, svarba išlaikant pusiausvyrą pasaulinėje naftos rinkoje prilygo Jungtinių Amerikos Valstijų – didžiausios vartotojos ir dar supervalstybės – svoriui.

Turbūt natūralu, kad ilgą laiką gyvenant stabilios gerovės sąlygomis imta nebeįvertinti potencialių grėsmių. Išsivysčiusiose Vakarų visuomenėse tik minimaliai besuprantama energetikos svarba, šis supratimas daug mažesnis negu šalyse, kurios nuolat patiria nepriteklių. Naudojimasis energija JAV ar Europoje tapo panašus į kvėpavimą – nesąmoningas ir refleksyvus. Tik staigi netektis priverčia susimąstyti.

Devintame dešimtmetyje ženkliai kritus naftos kainoms, išaugus jų gavybai Šiaurės jūroje ir – ypač Vakarų Europoje – ėmus kurti vieningą rinką, tapo tarsi savaime suprantama, kad energijos krizė įveikta amžiams. Be to, žlugus Sovietų Sąjungai, rinkoje atsirado naftos iš rezervinių išteklių. Daug kam atrodė, kad pakanka užtikrinti palankias ūkinės veiklos sąlygas skatinant liberalizaciją bei konkurencijos augimą, ir energijos žaliavų deficito šešėlis pasitrauks iš Europos. Energetikos politikai turėjo imti vadovauti geležinė ir nematoma rinkos ranka.

Dabar jau akivaizdu, kad europiečių įsitikinimai buvo klaidingi ir naivūs. Pirma klaida – kraštutinis eurocentriškumas. Dėl nesuprantamų priežasčių buvo nuspręsta, kad likusi žmonijos dalis, taigi ir stambiausi naftos ir natūralių dujų gamintojai, paseks apsišvietusiais europiečiais ir atidarys savo rinkas konkurencijai.

Tuo tarpu dauguma tiekėjų ir naujų vartotojų pasielgė kaip tik priešingai: vietoj liberalizacijos ir laisvos konkurencijos pasirinko valstybės intervencionizmą.

Pagaliau ir pačios ES padėčiai dar toli iki direktyvose nubrėžto idealo. Artėjant atvirai rinkai, tolygiai stiprėja „žaliavų nacionalizmas“ ir siekis steigti energetikos „nacionalinius čempionus“, o ne palaikyti europinę rinką. Šis procesas aiškiai rodo, kad pačioje ES iki šiol išlikę skirtingi požiūriai į energetikos klausimus.

Nepaisant didelių Europos Komisijos pastangų, valstybių narių vyriausybės nelinkusios perduoti savo kompetencijos energetikos politikos srityje į transnacionalinį lygmenį. Energetikos sektorius vertinamas kaip nacionalinis turtas, strategiškai svarbus suverenumui ir saugumui. Gamtinių išteklių fetišizacija, dažnai būdinga „naftos valstybėms“, juntama ir Europoje. Nepaisant integracijos proceso pažangos, peržengti nacionalinius interesus labai sunku.

Vis dėlto negalima nepastebėti, kad pastaruosius pora metų vis dažniau kalbama apie būtinybę bendrai veikti, užtikrinant ES energetinį saugumą. Tai lėmė pirmiausia išoriniai veiksniai, ypač – struktūrinės permainos pasaulinėje naftos rinkoje. Naujų, beveik nepasotinamų energijos vartotojų (Indijos ar Kinijos) iškilimas rinkoje dar labiau sustiprino OPEC narių gamintojų pozicijas europinių partnerių atžvilgiu.

Su vadinamuoju „paklausos šoku“ sutapo nestabili padėtis Artimuosiuose Rytuose, neramumai Venesueloje, streikai Nigerijoje. Kaip to pasekmė – išaugo naftos kainos, o Europa ėmė baimintis. Juolab po to, kai Rusija ryžosi keletą kartų panaudoti „energetinį ginklą“ prieš kaimynus (Ukrainą ir Baltarusiją), dalis politinio Europos elito įsisąmonino, jog ES iškyla realūs iššūkiai, į kuriuos vargu ar galima bus atsakyti pavieniui.

Tačiau idant Europos balsas būtų geriau girdimas, reikia vieningumo bendraujant ne tik su svarbiausiais gamintojais (Rusija, OPEC valstybėmis, Alžyru), bet ir su tranzitinėmis šalimis (Ukraina, Turkija), taip pat su kitais stambiais vartotojais (JAV, Kinija, Japonija). Dėl šio darnumo būtinybės jau susitarta, tačiau sunkiau rasti sutarimą dėl veikimo būdų. Sunkumus sąlygoja stiprėjantys skirtumai pačios ES viduje, nors tai ir natūralu bei suprantama jai plečiantis.

Valstybių požiūriai skiriasi dėl objektyvių priežasčių (energijos balanso struktūros, turimų atsargų ir vartojimo dydžio, priklausomybės nuo importo lygio, tiekimo diversifikacijos laipsnio, energetikos rinkos pobūdžio), taip pat dėl labai svarbių, tegul ir sunkiai pamatuojamų, subjektyvių veiksnių.

Vienas jų – požiūris į tai, kas laikoma grėsme (vienoje valstybėje 100% priklausomybė nuo importo nekelia nerimo, kitoje jau 40% priklausomybė suvokiama kaip pavojus). Čia svarbi ir istorinė patirtis santykiuose su šalimis tiekėjomis. Pastarąją gerai pailiustruoja atskirų Europos valstybių požiūris į Rusiją. Vienoms ji atrodo pavyzdinga, patikima tiekėja, kitoms – abejotinos reputacijos politinis subjektas, vis drąsiau panaudojantis žaliavų tiekimą užsienio politikos tikslams.

Idant piešiamas padėties vaizdas būtų pilnas, reikia pridurti, jog žaidime dalyvauja ne vien šalių narių vyriausybės bei Europos Komisija. Lygiai svarbų vaidmenį atlieka energetikos koncernai – ir privatūs, ir valstybiniai, – kurie iš principo siekia pelno bei paiso akcininkų interesų, bet dažnai esti susiję ir su valdžia. Tad akivaizdu: formuoti bendrą energetinę politiką – nepaprastai sudėtinga, tarytum akrobatinė užduotis.

Kaip galima sujungti 27 nacionalines strategijas į vieną darnų ir visiems priimtiną veiklos planą, kuris greta to neapsiribotų vien minimalaus bendro vardiklio radimu? Kurios kompetencijos turėtų likti valstybėms, o kurios turėtų būti perduotos transnacionalinėms institucijoms? Kaip tuomet reikėtų gerbti subsidiarumo principą, kuris reikalauja vengti nereikalingos centralizacijos ir veikti kuo žemesniu valdžios lygiu? Ir svarbiausia – kaip užtikrinti energetinio saugumo jausmą visoms narėms? Kaip reaguoti, jeigu vienos iš narių veiksmai pažeidžia kitų saugumo interesus?

Kita vertus, kaip reikėtų pasiekti, kad atskiros valstybės nebandytų instrumentalizuoti ar perdėtai sureikšminti energetinio saugumo klausimo, siekdamos realizuoti kitus savo interesus? Tai tik keli klausimai – jų yra gerokai daugiau. Problema sunkiai pasiduoda analizei ne vien dėl ypatingo sudėtingumo, bet ir nuolatinės kaitos.

Energetikos klausimas Lenkijoje jau prieš kurį laiką tapo svarbia politinių debatų tema. Dėmesio centre atsidūrusi energetinio saugumo problema dažniausiai suvokta siaurąja prasme: kaip tiekimo garantijos ir nenutrūkstamumas. Galvos skausmą lenkų politiniam elitui kėlė vienpusė priklausomybė nuo naftos (beveik 100%) ir dujų (apie 40%) tiekimo iš Rusijos.

Kiti plačiai suprantamo energetinio saugumo aspektai, kaip antai konkurencija rinkoje arba kenksmingas poveikis aplinkai, buvo laikomi antriniais.

Taigi lenkų diskusijose „energetinis saugumas“ sutapo su „tiekimo saugumu“. Tokia samprata didžiąja dalimi nulėmė kelių iš eilės vyriausybių energetinę politiką. Vienoms jų sekėsi geriau, kitoms – prasčiau, bet visos stengėsi pirmiausia siekti žaliavų tiekimo šaltinių diversifikacijos.

Įstojusi į ES Lenkija įgavo naujus instrumentus energetinei politikai formuoti. Nors ir toliau vyriausybės balsas energetikos politikos klausimais išlieka lemiamas, ypač santykių su gamintojais bei tiekėjų pasirinkimo srityje, tačiau narystė neabejotinai sukūrė palankias sąlygas derinti savo interesus su besiformuojančia Bendrijų politika.

Lenkijoje vyrauja įsitikinimas, kad Europa sugebės atsakyti į iššūkius tik besiremdama solidarumo principu. 2006 m. sausį tuometis Lenkijos premjeras Kazimierzas Marcinkiewiczius tai taikliai įvardijo, sakydamas, kad reikėtų laikytis muškietininkų principo: „vienas už visus, visi už vieną“. Vis dėlto pagrindinis sunkumas išlieka: turime reikalą ne su keturiais, o su dvidešimt septyniais muškietininkais, kurių požiūriai labai skiriasi.

Energetinio saugumo klausimą Lenkijos valdžia kėlė dar per derybas dėl stojimo. Tačiau anuo metu išorinių veiksnių spaudimas buvo dar silpnai juntamas. Vyravo pasitikėjimas rinkos mechanizmais, galiausiai atsakysiančiais į ateities iššūkius. Nedrąsūs bandymai energetikos klausimą paversti europiniu buvo nesėkmingi. Lenkijos įstojimas į ES 2004 m. nepaveikė šalies politikų požiūrio į šį klausimą. Pagrindiniu Lenkijos politikos motyvu išliko naujų dujų bei naftos tiekimo šaltinių paieškos.

Tokia politika nebuvo neginčytina: vieni kritikai linkę tai suvokti kaip savitą obsesiją, kiti įžvelgė čia antirusiškas nuostatas. Net ir tokioje kritikoje esama tiesos grūdo.

Reikia turėti galvoje, kad dėl apsileidimų dešimto dešimtmečio pradžioje (klaidinga vartojimo prognozė ir nenaudingo susitarimo su “Gazprom” pasirašymas) Lenkija atsidūrė labai netvirtoje padėtyje, neturėdama alternatyvaus energijos šaltinio tuo atveju, jei tiekimas iš Rytų nutrūktų. Tai realiai riboja veiklos savarankiškumą, o psichologiškai ypač sunkiai pakeliama politiniam elitui šalies, kuri ką tik atkūrė nepriklausomybę. Be abejo, reikalavimas užsitikrinti tiekimą iš skirtingų šaltinių paremtas ir ekonominėmis prielaidomis. Juo daugiau tiekėjų, juo tvirtesnė pirkėjo derybinė pozicija.

Jau vien turėdama galimybę rinktis tiekėją, Lenkija įgytų visiškai naują, daug tvirtesnį atspirties tašką derybose.

Lenkijoje iš principo niekas neneigia diversifikacijos būtinybės. Tačiau išlieka nuomonių skirtumas dėl būdų ir veikimo tempų bei diversifikacijos postulato vietos tarp kitų svarbių Lenkijos politikos tikslų. Paprastas papildomų šaltinių radimas nepadarys šalies energetikos sektoriaus modernesniu ir neįgalins jos konkuruoti su galingais Europos partneriais.

Naujų šaltinių užsitikrinimas gali pasirodyti esąs trumpalaikis sprendimas, ypač jeigu pasiteisins prognozės dėl nenumaldomai artėjančio kritinio taško naftos gavyboje. Tuomet esminis dalykas bus ne išteklių prieinamumas, o efektyvesnis energijos panaudojimas ir sugebėjimas ją taupyti. Vis didesnę svarbą įgys pirminių energijos žaliavų daugialypiškumas, taip pat naujų energijos gaminimo būdų tyrimai bei paieškos.

Priešingai negu įprasta galvoti Lenkijoje (o ir kitur), diversifikacija tėra dalinis šalies energetinių rūpesčių sprendimas. Tačiau ji išlieka vyraujanti tema vidaus diskusijose bei europinėje Lenkijos politikoje.

Trys lemtingi įvykiai paskatino Lenkijos vyriausybę vis nuosekliau kelti klausimą Bendrijų lygmeniu. 2004 m. sausį, dėl ginčo su Baltarusija, “Gazprom” vienai dienai uždarė dujotiekį Jamalas–Europa. Tėkmės sustabdymas tiesiogiai smogė Lenkijos vartotojams. Nors nutrūkimas buvo tik laikinas, tačiau tapo simboliškai reikšmingu precedentu. Padėtį pablogino faktas, kad Rusija neįspėjo Lenkijos vyriausybė apie tokį planuojamą veiksmą.

Antras svarbus epizodas: 2005 m. rugsėjį Rusija ir Vokietija pasirašė sutartį dėl dujotiekio (vad. Nord Stream) tiesimo Baltijos jūros dugnu. Projektas sukėlė nerimą Lenkijoje, jis buvo įvertintas kaip grėsmė Lenkijos energetinio saugumo interesams bei kaip ES solidarumo principo pažeidimas. Lenkijos vyriausybė šį dujotiekį suvokė kaip tiesioginį įrodymą, jog bendra energetikos politika bei nuo 2000 m. besitęsiantis ES ir Rusijos energetinis dialogas – tik iliuzijos. Esą šis dialogas, pridengtas bendraeuropietiškumo lozungais, faktiškai tapo atskirų, dvišalių dialogų tarp Rusijos Federacijos ir stambiausių ES šalių (Vokietijos, Prancūzijos, Didžiosios Britanijos, Italijos) rinkiniu.

Rusija tobulai išnaudoja esamus ES nedarnumus bei skirtumus. Vienas šalis ji priskiria prie privilegijuotų ir atitinkamai su jomis elgiasi, o kitas (Lenkiją ar Baltijos šalis) – sumeta į kategoriją tariamai priešiškų bei užsikrėtusių rusofobija. Greta to, dvišaliuose santykiuose rusai visuomet jaučiasi tvirtesni, nes jų derybinė pozicija iš karto sustiprėja. Esant darniai ES energetinei politikai Rusijos galimybės pasiekti vidinį interesų išsiskyrimą būtų rimtai apribotos.

Trečias veiksnys, pastūmėjęs Lenkiją aktyviau veikti europiniame forume – Ukrainos ir Rusijos ginčas dėl dujų 2005 ir 2006 m. sandūroje. Jis sukėlė trumpalaikį tiekimo sustabdymą į kelias ES šalis. Šis žingsnis kiek sumažino Rusijos, kaip tiekėjos, patikimumą, nors ir ne tiek, kad paskatintų ES šalis imtis tikros bendros politikos rytinio kaimyno atžvilgiu. Ši trumpa krizė tik parodė, kad ES praktiškai neturi jokių instrumentų įvykių eigai pakeisti. ES priversta tenkintis laukiančiosios pozicija, apsiribodama politinių deklaracijų skelbimu.

2006 m. kovą Europos Komisija priėmė vad. „Žaliąją knygą“ energijos politikos klausimu, kuri vėliau, sulaukusi ES Tarybos pritarimo, įgavo naujo dokumento, pavadinto „Nauja energetikos politika“, pavidalą. Dar aptarinėjant nuostatas europinėse institucijose, Lenkija pasiūlė idėją pasirašyti Europos energetinio saugumo susitarimą, gana nevykusiai pavadintą „energetiniu NATO“. Šis susitarimas turėjo suteikti teisinį pagrindą tarpusavio energetinio saugumo garantijoms ir įgalinti sukurti bendro reagavimo krizių metu mechanizmą. Ši idėja Europos forumuose nebuvo priimta, bet pirmiausiai dėl formalių priežasčių: mat siūlyta apimti ne vien ES, bet ir NATO šalis.

Idėjos autoriai bandė suderinti strateginį vyriausybių požiūrį su Europos Komisijos orientacija į rinką, apjungiant viską po skėčiu, kiek primenančiu Šiaurės Atlanto sąjungą. Nors šis sumanymas ir žlugo, tačiau keli jo elementai tapo medžiaga diskusijoms dėl naujojo energetinės ES politikos pavidalo.

Pirmiausia kalbama apie solidarumo principo reikšmę ateities ES veikloje. Naujausi Europos Komisijos pasiūlymai, pateikti 2007 m. sausį, tiesiai nurodo būtinybę valstybėms narėms veikti išvien krizių atveju. Idant principas būtų veiksmingas, turėtų egzistuoti techninės sąlygos bei infrastruktūra, taip pat atitinkami teisiniai bei instituciniai instrumentai. Pavyzdžiui, nesant modernizuoto tiekimo tinklo bei sistemų, jungiančių valstybes, negali būti nė kalbos apie kokią nors tarpusavio paramą, nes nėra fizinių galimybių siųsti žaliavas iš vienos šalies į kitą.

Antras dalykas, be abejo – minėtoji diversifikacija. Šiuo klausimu Lenkija, kaip ir kitos narės, nori veikti savarankiškai. Tačiau atsiranda keblumų, kai vienos valstybės veiksmai kitų vertinami kaip keliantys grėsmę jų saugumui (kaip antai “Nord Stream”). Kol kas nerasta sutarimo klausimu, kas ir ką turėtų tokiais atvejais daryti. Juk jeigu projektas ar sumanymas europiniu lygiu ir pasitarnaus diversifikacijai ir pagerins bendrus rodiklius, neatmestina, kad jis tuo pat metu pagilins vienos kurios šalies priklausomybę nuo importo iš vieno šaltinio.

Dvejonių esama ir daugiau. Tuo tarpu šalys, tarp jų ir Lenkija, teranda vieną atsakymą: įgyvendinti savus diversifikacijos planus ir – kiek įmanoma – užsitikrinti Europos Komisijos palaikymą. Lenkai į prioritetų sąrašą įsirašė tris dalykus. Siekiant sumažinti priklausomybę nuo naftos tiekimo iš Rusijos, norima prieiti prie Kaspijos jūros išteklių, iš kur galima žaliavą tiekti į Lenkiją, iki Polocko pratęsus Odesos–Brodų naftotiekį.

Dujų klausimas – skubesnis, nors Lenkijos priklausomybė čia mažesnė (mat naftą galima atsigabenti tanklaiviais praktiškai iš bet kurios žemės vietos). Čia veikiama dviem kryptimis. Pirma: Lenkijos valstybinė dujų bendrija (Polskie Górnictwo Naftowe i Gazownictwo) derasi dėl dujotiekio iš Norvegijos tiesimo ir perka jų akcijas. Antra, rengiamasi statyti terminalą, galintį priimti suskystintas gamtines dujas (vad. LNG) Svinouiščėje prie Ščecino.

Žengimas į sparčiai augančią suskystintų dujų rinką leistų sumažinti priklausomybę nuo dujų tiekimo vamzdynais. Nė vienas iš minimų projektų nėra naujas. Dėl abiejų įvyko daugybė pokalbių, tačiau vis dar negalime būti tikri dėl jų rezultatų. Jeigu viskas seksis pagal Lenkijos vyriausybės sumanymą, tai kito dešimtmečio pradžioje šie projektai turėtų būti įgyvendinti.

Be abejo, lenkai baiminasi, kad ateityje Rusija pasinaudos savo vyraujančia pozicija žaliavų tiekimo srityje kaip politinio spaudimo įrankiu. Tai tikėtina juo labiau, kad rusų valdžia ryžtingai atsisako ratifikuoti Energetikos chartijos susitarimą ir nepasirašo Tranzito protokolo, kuris suvienodina gamintojų ir vartotojų bendradarbiavimo taisykles bei standartus, ir svarbiausia – nustato ginčų sprendimo mechanizmus.

Nenoras pripažinti bendras žaidimo taisykles rodo, kad Rusija mano veikti vien savo nuožiūra, toliau skirstydama partnerius į „lygius“ ir „lygesnius“. Nors ES ir pasiektas konsensusas dėl sieko palenkti Rusiją pritarti šiems dokumentams, tačiau tuo pat metu matyti aiški nuoseklumo bei priemonių stoka, kas savo ruožtu vėl skatina valstybes nares veikti vienpusiškai.

Kas toliau? Ar įmanoma tokia bendra Europos energetikos politika, kuri būtų suderinama su visų narių interesais? O gal tai tik utopija ar pageidavimų koncertas?

Dar neturime vienaprasmio atsakymo. Paradoksalu, tačiau bendra ES energetikos politika atrodo tarytum labai ilgai laukiamas ir kartu nenorimas vaikas.

Viena vertus, visos vyriausybės reikalauja darnesnių veiksmų bei kritikuoja nenuoseklų Europos Komisijos veikimą, kita vertus, bijo bent per žingsnį nusileisti jos naudai. Todėl ir vyksta nuolatinis virvės tampymas tarp atskirų sostinių bei tarp jų ir Briuselio. Tuo tarpu artėjančios grėsmės ir iššūkiai verčia visas puses rasti išeitį iš pato situacijos...

Iš lenkų k. vertė Katarzyna Korzeniewska