Pagyrusi mano paskutinįjį romaną „Porcija“, paklausė apie sveikatą, kuri jau penkiasdešimtį metų nekokia ir, žinoma, pamažu vis blogėja. Net nelaukdama atsakymo pradėjo mane „džiuginti“: girdi, Telšių rajono miškuose toks Petras Darbišius turi sodybą, draugauja su vilkais, šernais, muflonais ir dar nežinia kokiais žvėrimis, bet svarbiausia ne tai, svarbiausia, kad pas tą Darbišių yra iš Tuvos atvažiavęs šamanas Genadijus, jis tiesiog daro stebuklus, pas jį plūste plūsta ligoti žmonės.
Apie įdomų eigulį, kūrybos žmogų, jo „žvėrinčių“ seniai buvau girdėjęs, visada turėjau noro bent naktelę praleisti šalia grakščiųjų danielių ar protingų vilkų, bet apie šamaną Genadijų, o iš tikrųjų pasipinigauti atvažiavusį staliaus profesiją turintį šarlataną, gydantį vilkų plaukais ir meškos taukais, žinios pradėjo plaukti neseniai. Šimtus kartų žmonės man patarinėjo gydytis netradiciniais būdais, nieko nuostabaus, kad ir šį kartą moteris, skatinama geriausių norų, skubėjo man padėti.
Viskas šioje „istorijoje“ būtų neverta nė menkiausio dėmesio, jai ne vienas „bet“, amžinai man keliantis didelį nusistebėjimą.
Kiek daug Lietuvoje būta šamanų, aiškiaregių, žiniuonių, visokių kitokių „netradicinių daktarų“ ir kiekvieną kartą su iš slapčiausių slėptuvių iškrapštytomis santaupomis pas juos plūste plūsta žmonės. Ypač vilties netekusiems stebuklo laukimas labai reikalingas. Tai suprantama. Bet Lietuva – krikščioniškas kraštas, atrodo, daugelis ramybės, paguodos, vilties galėtų rasti gilioje maldoje, Dievo palaimoje.
Nesu psichologas, nenoriu patarinėti, daryti išvadų. Ir smerkti nieko nenoriu. Bet mane stebina kiti dalykai: matyt, Lietuvoje tikrai kažkas negerai, jei labai didelei daliai lietuvių reikia šamanų, mesijų, gelbėtojų. Gal Lietuva sunkiai serga?
Pavyzdžiui, kuo skiriasi stalius Genadijus ir vamzdžių suvirintojas Viktoras? Niekuo. Buvau tikras, kad kilnūs dzūkai, pokaryje turbūt daugiausia nukentėję nuo enkavedistų ir stribų, kagėbisto V.Putino plano vykdytojui Viktorui parodys špygą. Neparodė.
Politikos apžvalgininkai vieningai teigia, kad taip protestuojama prieš valdžios neveiksmingumą, savivalę ir pan. Bet protestuoti galima ir balsuojant už saviškį. Bet šiuo atveju – už ateivį, anot Prezidento, niekinantį Lietuvą, besišaipantį iš „tūpų litovcų“, nežinia kokių užduočių turintį Lietuvoje.
Alytiškiai, balsavę už „gelbėtoją“ žiniasklaidoje porina, girdi, jis tai tikrai padarytų tvarką. Net nesiaiškina, kokią jis tvarką darė kitur, kaip ten buvo su ta „Jangila“, kodėl Seime, būdamas Ekonomikos komiteto pirmininku nepasiūlė nė vieno įstatymo projekto, kuris gerintų Lietuvos žmonių gerovę. O ir ką jis, neraštingas žmogelis, galėjo pasiūlyti?
Pats „gelbėtojas“ teisme aiškina, kad sukūrė daug darbo vietų, mokėjo daug mokesčių. Bet niekam neįdomu, kaip jis (ir už kokius pinigus) statė „krekenavas“, kiek mokesčių nuslėpė. Juk gausybė kitų žmonių (Avulis, Staškevičius, broliai Numavičiai, Marcinkevičius ir daug kitų) kūrė Lietuvoje verslą, įdarbino gausybė žmonių, sumokėjo milijardus mokesčių, nenusižengė įstatymams, bet jie kažkodėl „neįdomūs“, ramiai dirba Lietuvos labui, nieko nekiršina, nedrumsčia vandens...
Kažkada dažnai važinėdavau į literatūrinius vakarus. Vienas. Ir su aktoriumi. Beveik visada didžiulės rajonų kultūros namų salės būdavo pilnutėlės. Dabar į tokius vakarus – nesvarbu ar mano, ar naujos kartos rašytojų – susirenka tik iki 50 žmonių. O kai į tuos pačius „centrus“ važiuoja pašalintasis prezidentas ar bėglys – salės pilnutėlės. Ir visai nesvarbu, kad vienus nemokamai autobusais atveža, kitus kitaip pamalonina.
Kas pasikeitė? Pirmiausia – niekingas valstybės požiūris į kultūrą, knygas. Bibliotekos apleistos, mokyklose naujos kartos literatūros mokytojai, nuskurdinti menkų algų, privesti daugiau galvoti apie materialius dalykus, lakstyti per kelis darbus, - kada jam paskaityti knygą, sekti literatūros procesą, gėrėtis gražiu lietuvišku žodžiu.
Be to, jau ir rašytojai, patys ieškantys leidėjų ir iš turtingesnių kaulijantys paramos naujos knygos išleidimui, o paskui patys tą knygą pardavinėjantys prie Palangos tilto ar kitose žmonių susibūrimo vietose – jau ne šviesuliai, jau net mokinukams labiau „šviečia“ prabangiom mašinom važinėjantys kad ir nelabai švariais būdais prakutę naujieji lietuviai.
Jau daug metų padejuojame apie apgailėtiną kultūros padėtį, jau seniai visi perspėti – nebus kultūros, nebus ir ateities, nes dvasios erozija veda tik į degradaciją. Galima net nekalbėti aukštomis materijomis, bet ar mes mokame išnaudoti turimus išteklius?
Šiemet teko dalyvauti Molėtų rajono Pagulbio vienkiemyje jau trečią kartą organizuotuose „Poezijos atlaiduose“, kuriuos organizuoja sodybos savininkas verslininkas K.Jakutis. Dvi dienas (kaip ir pridera atlaiduose) skambėjo poezija, bardų dainos, liaudiška muzika, vyko įvairios tautiškos apeigos. Žmonių prigužėjo daugiau nei į tikruosius atlaidus, nes tikro kultūrininko, dvasingo, iškilaus žmogaus „atlaidų“ apeigos su įvairiais simboliais, tautiškumo patosu, tautos vieningumo atspalviu, žmonėms dar ne svetimos. Bet senos tradicijos atgyvena, naujų (ne valdiškų, nuobodžiai proginių) neturime.
Nuo kultūros drįstu pereiti prie religijos, nes didelis senjorų antplūdis į visokių sielos ir kūno gelbėtojų renginius yra tarsi priekaištas ir Bažnyčiai. Posakis „Marijos žemė“ jau įgauna pajuokiamąją prasmę. Šia tema neturiu teisės moralizuoti, bet vis tiek norėčiau pacituoti iš Evangelijos: „Kartą Jėzus vienoje vietoje meldėsi. Jam baigus maldą, vienas mokinys paprašė: Viešpatie, išmokyk mus melstis, kaip ir Jonas išmokė savuosius melstis“.
Tai gal iš tikrųjų lietuviai neišmokomi reikiamai melstis, jei plūsta ne į Bažnyčią, o visai kitur. Tik prisiminkime V.Uspaskicho „nusileidimą“ iš Maskvos, susikabinusias už rankų ekstazės apimtas senutes. Viena net pradėjo šaukti, kad Viktorėlis toks geras, toks geras, ji pažįstanti jį nuo vaikystės ir visada jis buvo labai geras. Moteris taip įtikinamai kalbėjo, lyg tikrai Viktorėlis būtų augęs ne Urdomoje, o šalia jos Kėdainiuose ar Širvintose. Suprantu alpstančias juknevičienes, mikutienes, graužinienes, kas jos be Viktorėlio, bet kuo jis gali palaiminti moteriškę iš Dzūkijos kaimo?
Ir aš net nelabai tikiu tuo, kad pagyvenę žmonės nuo „tradicinės politikos“ nusisuka dėl mažų pensijų, nors tai irgi svarbus faktorius. Bet ir aplinkinėse valstybėse panašios pensijos, panašios infliacijos, panašios kainos, bet ten kažkodėl (gal aš kažko nežinau?) Maskvos apmokytiems „aiškiaregiams“ neatsiranda erdvės.
Taigi ne vien dėl prastos medicinos Lietuva serga. V.Putinas subūrė šimtus tūkstančių jaunuolių į „Naši“ organizaciją, kiekvieną dieną jiems skiepija imperines ambicijas, o mes negalime suburti nei būrelio moksleivių ar studentų, kurie niekinantiems Lietuvą uspaskichams ar jo „maldininkams“ neleistų dergti ant Lietuvos. Vienišas moksleivis iš Ukmergės, kažkada išdrįsęs R.Pakso „apsaugininkams“ neleidęs žeminti savęs ir savo prigimties, taip ir liko vienišas.
Kaip viltingai skamba B.Brazdžionio eilutė: „Šaukiu aš tautą...“