Romantiškas, bet nelengvas verslas - atviras investicijoms

Europos Komisija pritarė Lietuvos kaimo plėtros programai 2007-2013 metams (KPP) ir jos sąmatai - beveik 8 mlrd. Lt ES struktūrinių fondų ir nacionalinio biudžeto lėšų. Dabar svarbiausias šios paramos administratorių ir ūkininkų, maisto produktų perdirbėjų rūpestis - tinkamai investuoti visus Lietuvos kaimui skirtus pinigus, kad jų netektų grąžinti į ES iždą.

“Nė kiek neabejoju, kad visi agroturizmui suteikti pinigai bus sėkmingai panaudoti poilsiui kaime įvairinti, svečių aptarnavimui gerinti. O kokybiškų kaimo turizmo projektų netgi bus daugiau negu šiai paramos krypčiai skirta pinigų”, - įsitikinusi Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė Regina Sirusienė.

Mintimis nusikėlusi į 1997 metus, kai asociacija savo veiklą praktiškai pradėjo nuo nulio, jausdama centrinės valdžios bei savivaldybių abejingumą naujam verslui, ir aną varganą pradžią lygindama su ateinančių septynerių metų perspektyva, kai pagal 2007-2013 metų KPP kaimo turizmui bus skirta 82,28 mln. EUR (apie 300 mln. Lt), R.Sirusienė teigia: “Dešimties metų įdirbis, įgyta lobistinės veiklos patirtis suteikia asociacijos nariams pasitikėjimo siekti ES struktūrinių fondų paramos. Subūrėme darbo grupę iš profesionalių specialistų-konsultantų, kurių užduotis - įsitikinti, ar kaimo turizmo imtis sumanęs žmogus “patemps” šį verslą.

Kai tai išsiaiškiname, prasideda antrasis etapas: tie, kuriems neišblėso entuziazmas teikti kaimo turizmo paslaugas, kviečiami į LKTA organizuojamus kursus norintiems gauti ES struktūrinių fondų paramą. Neseniai, gegužės ir rugsėjo mėnesiais, dvi grupės, 78 žmonės, kaip tik ir baigė tokius kursus”.

Anot LKTA prezidentės R.Sirusienės, neturintieji valstybės pripažintų pažymėjimų, kad baigė šiuos kursus, nešti Nacionalinei mokėjimo agentūrai verslo planų ir paraiškų ES paramai gauti praktiškai negalės. “Tiesa, yra nedidelė galimybė, kad nekonsultuotas paramos prašytojas, pateikęs paraišką, dar gali tikėtis ES pinigų, jeigu iki tol, kol su juo bus pasirašoma paramos sutartis (per du tris mėnesius), baigs kursus”,- patikslina R.Sirusienė.

Labai svarbus dalykas, siekiant ES paramos, pabrėžia LKTA prezidentė, - tinkamai sukurta kaimo sodybos vizija. “Negalima svečius sutikinėti bet kaip ir bet kur. Reikalavimai, kaip turėtų atrodyti sodybos, sudėlioti į teisės aktus. Labiausiai ES paramos gali tikėtis tie, kurie sodybas statys ir puoš pagal senąsias lietuviškas kultūrines tradicijas”, - sako R. Sirusienė ir dar patikslina, kad yra ir teisiniai aktai, konkrečiai nurodantys, kokio aukščio trobą statyti, iš kokių medžiagų, kaip dengti stogą, kaip turi atrodyti sodybos teritorija, kokius medžius joje patartina sodinti. “Kad žmogus nesiblaškytų”, - teigia R.Sirusienė.

Greta įprastos kaimo turizmo sodybos sąvokos neseniai atsirado ir nauja - stovyklavietė. Tik pradedantiems poilsio kaime verslą įdomu sužinoti, kuo šios to paties verslo kryptys skiriasi viena nuo kitos, kokia ES parama numatoma stovyklaviečių ir turizmo sodybų šeimininkams - vienoda ar skirtinga.

“Stovyklavietė - gamtos kampelis, skirtas poilsiui, bet be tokių “rimtų” pastatų kaip sodyba. Tačiau nereikėtų primityviai įsivaizduoti, kad stovyklavietės šeimininkui užtenka parodyti, kur svečiai gali pasistatyti palapinę, ir visos jo pareigos baigtos, visi rūpesčiai užmiršti. Stovyklavietėje turi būti įvesta elektra, įrengtos nesudėtingos vandentiekio ir kanalizacijos sistemos, taip pat reikėtų pasirūpinti suoliukais, laužavietėmis, o svarbiausia - pastatyti atskirą laikiną namelį. Jame - dušo kambarėlis, tualetas, virtuvė, galbūt pirtis”, - paaiškina LKTA prezidentė. Štai tokiems stovyklavietės sutvarkymo darbams, anot R.Sirusienės, ir bus suteikiama iki 40 tūkst. EUR parama pagal 2007-2013 metų Kaimo plėtros programą.

Pačiai LKTA vadovei labiausiai patinka vadinamasis švediškas stovyklavietės modelis. “Vieno stovyklautojo arba jo šeimos palapinei įrengti, prie jos automobilį pasistatyti skiriami 1-2 arai žemės. Šią teritoriją nuo kitų poilsiaviečių atskiria želdiniai, gyvatvorės ir takeliai, savotiškos “gatvelės”. Tokiu būdu stovyklautojas gali susikurti savo erdvę, niekas netrikdo jo ir kitų šeimos narių privatumo”, - sako R.Sirusienė. Be to, ji siūlo, kad ne pats poilsiautojas bet kaip ištemptų palapinę. Stovyklavietės šeimininkas turėtų įrengti stacionarią palapinę. “Mes ją dažnai įsivaizduojame taip: įropoji po brezento gabalu ir atsiguli, nes stovėti ar net sėdėti palapinė per žema.

Iš tiesų kaimo turizmo stovyklavietės palapinė turėtų būti tokia, kad joje laisvai galima būtų vaikščioti, pastatyti specialius baldus, lovas. Ir visu tuo turėtų pasirūpinti stovyklavietės šeimininkas”, - sako R.Sirusienė ir priduria, kad dauguma šių reikalavimų - jokia naujovė. Jie įrašyti į Lietuvos Respublikos teisės aktus - Valstybinio turizmo departamento potvarkius, Turizmo įstatymą. Kaip teigia R.Sirusienė, ir Žemės ūkio ministerija neprieštarauja švediškajam stovyklavietės modeliui.

Pasak R.Sirusienės, 2007-2013 metų KPP suteikia galimybę prašyti paramos iškart dviem projektams: ir sodybai pastatyti arba sutvarkyti (didžiausia sutiekiama suma - 200 tūkst. EUR), ir stovyklavietei įrengti (kaip jau minėta, maksimali parama - 40 tūkst. EUR). Atsirado ir dar viena paramos rūšis - finansinė pagalba (iki 200 tūkst. EUR) vadinamiesiems amatų kiemeliams prie kaimo turizmo sodybų steigti.

Tiems, kurie tik pradeda kaimo turizmo verslą ir viliasi gauti ES paramą, R.Sirusienė vis dėlto pataria pirmiausia įsirengti tradicinę sodybą, o ne stovyklavietę. “ Tai dėl kriminogeninės padėties mūsų valstybėje. Žinant dalies mūsų piliečių psichologiją, moralę, didelė tikimybė, kad stovyklavietė, palikta vien svečių nuožiūrai, bus nuniokota, nusiaubta, daiktai ir statiniai - sulaužyti. Žodžiu, pasekmės būtų tokios, kaip po oranžinių dviračių akcijos Vilniuje… O kai žmogus pasistatęs kaimo turizmo sodybą, jis gali nuolat stebėti šalia esančią stovyklavietę, kad joje niekas neprikrėstų eibių. Vieną stovyklavietę įrengti rizikinga. Kas ją saugos?” - klausia R.Sirusienė. Europos Sąjungos paramą galima gauti ir šiuolaikiškoms konferencijų salėms kaimo turizmo sodybose įrengti. Tai skatintų konkurenciją tarp sodybų ir miesto viešbučių.

Kiekvienos kaimo turizmo sodybos šeimininkui labai svarbu, kad jį lengvai surastų ir pasiektų svečiai iš Lietuvos ir užsienio. Viena iš sąlygų KPP paramai gauti - sodyba turi stovėti ne arčiau nei už 500 m nuo svarbiausių Lietuvos magistralių. O koks galėtų būti didžiausias sodybos atstumas nuo pagrindinių kelių? Ji juk neturėtų labai nutolti nuo pagrindinių turistų ir keliautojų srautų. LKTA prezidentė dėl sodybos atstumo nuo magistralių laikosi kiek kitokios nuomonės negu ta, kuri įrašyta į teisės aktus. “Aš iš pradžių siūliau, kad kaimo turizmo sodybos stovėtų per du kilometrus nuo triukšmingų greitkelių, paskui nusileidau iki kilometro. Ir dabar manau, kad pusė kilometro - per arti. Net ir per tokį atstumą nuo, tarkim, “Via Baltica” (“Baltijos kelio”) magistralės sodybas vis viena pasieks variklių ūžesys, oras jose bus užterštas automobilių išmetamosiomis dujomis. O kaimo turizmo svarbiausias devizas - tyla, ramybė, harmonija”, - tvirtina R.Sirusienė.

Apie naujausius europietiškojo kaimo turizmo verslo kryptingumus LKTA prezidentė sakosi daug sužinojusi rugsėjo 26-28 d. Vengrijoje vykusiame 3-iajame Europos kaimo turizmo kongrese. LKTA liepos mėnesį tapus Europos kaimo turizmo federacijos (EuroGites) nare, mūsų šalies atstovės (R.Sirusienė ir LKTA administratorė Vilma Strumskienė) pirmąkart buvo oficialios kongreso dalyvės.

”Kongrese buvo svarstomas šiuolaikinio kaimo turizmo apibrėžimas - romantika tai ar vis dėlto verslas. Daugumos dalyvių nuomone - verslas, ir dar priedo nelengvas, pragyvenimo šaltinis, o ne pramoga. Bet jis turi keistis, sodybų šeimininkams reikėtų pagalvoti apie naujas paslaugas, kitokius svečius: gausias šeimas, neįgaliuosius. Daug įdomių minčių išgirdau iš britų, kurie diktuoja Europos kaimo turizmo madas. O prancūzai netgi bandė išpranašauti, kaip mūsų verslas atrodys po 10 metų. Labiausiai esą bus paplitęs vadinamasis “prabangus turizmas”: poilsis restauruotuose arba naujuose užmiesčio dvaruose. Anot prancūzų, sodybose mažės vietų svečiams, šeimininkai rinksis turtingesnius klientus. Kongrese netgi pasigirdo raginimų atsisakyti “kaimo turizmo” sąvokos ir vartoti terminą “poilsis kaime”, - įspūdžiais iš Europos kaimo turizmo kongreso pasidalijo R.Sirusienė.

Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentė optimistiškai vertina mūsų šalies kaimo sodybų, stovyklaviečių ir amatų kiemelių šeimininkų galimybes pasinaudoti KPP 300 mln. Lt parama. “Mūsų asociacijos nariams ne pro šalį būtų dar antra tiek. Žinau, kad kai kurie sodybų šeimininkai jau pusę metų nekantrauja, kada galės nešti Nacionalinei mokėjimo agentūrai paraiškas ir verslo planus.

Vien šiemet kaimo turizmo projektams skirta daugiau nei 43 mln. Lt. Lapkričio pabaigoje jau bus pradėtos rinkti paraiškos gauti paramai pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programos 3 krypties “Gyvenimo kokybė kaimo vietovėse ir kaimo ekonomikos įvairinimas” 3 priemonę “Kaimo turizmo veiklos skatinimas”, - nurodo LKTA prezidentė R.Sirusienė.