Šias sostinės vietas su nostalgija prisimena 79 metų architektas Algimantas Nasvytis. Nors dauguma architekto minėtų pastatų išliko, juose trūksta senojo Vilniaus dvasios.
Apie gerus ir blogus miesto pokyčius „Sostinei“ pasakojo Nacionalinį dramos teatrą, Centrinį paštą, restoraną „Neringa“, Baltąjį tiltą su kavine ir daug kitų svarbių sostinės objektų projektavęs architektas.
- Kolegos jus laiko vilnietiškiausiu miesto architektu, nors esate gimęs Kaune. Kaip prisijaukinote Vilnių?
- Visai paprastai. Kai 1939 metais su tėvais persikėlėme į Vilnių, jis man paliko didžiulį įspūdį. Jau tuomet šis miestas labai skyrėsi nuo Kauno.
Vaizdą formuoja bažnyčios
- Viename interviu esate sakęs, jog žvelgiant į miesto urbanistinę struktūrą lyg į chorą, tik vienas kitas atlikėjas gali vadintis solistu. Kokie pastatai galėtų būti tie solistai?
- Vilniuje juos atskirti labai paprasta. Užtenka užlipti ant Bekešo kalno ir matosi, kad dominuoja bažnyčių bokštai. Tie vadinamieji solistai yra sakralinės paskirties pastatai. Kitaip sakant – dvasia kyla aukštyn.
Dar jei pastebėsime vingiuotas miesto gatves, o tiesių gatvių miesto centre nėra, atsivers tikras siurprizas. Visas Vilniaus Senamiestis yra slėnyje, todėl puikiai matoma nedidelių kalvų projekcija. O septynios bažnyčios savo siluetais liejasi viena į kitą.
Tokia architektūra turi pritapti prie landšafto. Ši dermė – Dievo dovana Vilniui. Pastatai su aplinka sutampa savo masteliais, siluetu ir tai yra brangiausia.
Nepamiršta pirmojo kūrinio
- Kuriame iš savo projektuotų pastatų dažniausiai lankotės kaip vilnietis?
- „Neringos“ restorane. Aš ten pietauju. Jungtinės architektų dirbtuvės, kuriose dirbu, yra netoli Lukiškių aikštės, o „Neringa“ – kitoje aikštės pusėje. Ten pietaudamas sutinku nemažai pažįstamų, pasikalbame. Prie pietų tinka ir taurė raudonojo vyno.
- Tai „Neringa“ jums – ir pats mieliausias suprojektuotas statinys?
- Pirmasis. Todėl ir mieliausias. Jaunas žmogus į savo kūrinį įdeda labai daug širdies. Bent man taip atrodo.
- Restoranas „Neringa“ yra įtrauktas į saugotinų objektų sąrašą. Kaip manote, ar sostinėje yra daugiau to sąrašo vertų restoranų ar kavinių?
- Buvo. Tarkim, „Baltasis štralis“. Pastatas, kuriame veikė šis restoranas, yra saugomas, nes į paveldą įtrauktas pats namas. Jame buvo pasirašytas 1918 metų Vasario 16-osios nepriklausomybės aktas.
Įdomi vieta ir „Žaliasis štralis“, buvęs tame pastate, kur veikė centrinis gastronomas. Ten įsikūrusios įstaigos daug kartų keitėsi.
Tai nebūtinai turi būti architektūros paveldo objektai. Į kultūros istorijos paveldą be jokios abejonės įtraukčiau ir „Literatų svetainę“.
Pasiilgsta vaikystės kvapų
- Kokios dar jums mielos sostinės vietos virto tik istorija?
- Einant Aušros vartų link, būdavo „Gulbės“ vaistinė, kurios lange – didelė gulbė. Tos vaistinės nebėra, o kaip būtų gera pasakyti, kad ji veikia jau šimtą metų.
Prisiminimuose yra išlikusi ir viena kita parduotuvė. Gedimino prospekto pradžioje veikė parduotuvė „Jugoslavija“, Didžiojoje gatvėje – „Cirinskienės pyragaičiai“. Dabar jau regiu vaiko akimis, bet kaip būtų malonu, jei iš jų vėl sklistų tas gardumynų kvapas.
Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose šalyse paveldo sąvoka yra siaubingai susiaurinta. Senieji pastatai lyg ir egzistuoja, tačiau jų vidus jau daug kartų pertvarkytas ir savyje nebeturi tos senosios dvasios.
Tai – didelė problema. Be „Neringos“ Vilniuje, atrodo, nėra išlikę nė vieno seno restorano, o Kaune jų visiškai nebeliko.
Yra ir kitų labai svarbių dalykų, apie kuriuos mes paprastai nekalbame. Vilnius yra praradęs savo gyventojus. Tų autentiškų gyventojų yra likę labai mažai.
Kai persikėlėme čia 1939 metais, po Senamiestį su įspūdingomis savo kepurėmis vaikščiodavo barzdoti žydai. Tokius dalykus esu matęs tik Jeruzalėje, Niujorko žydų kvartale ir girdėjau, kad jų yra Prahoje.
Užrašai ant Vilniaus parduotuvių ir kitų įstaigų būdavo keturiomis ar net penkiomis kalbomis.
Formos atžvilgiu Senamiestis gal ir nenukentėjo, bet jo vidus liko tuščias. Buvome įpratę prie kiek apšiurusio Užupio, o dabar jis nublizgintas. Gal ir grindinio nereikėjo taip išlyginti. Galiu pasakyti, jog liko tik tuščias praeities maketas.
Vakarų miestuose taip pat yra labai daug senamiesčių, kurie yra skirti turistų pasigardžiavimui, bet jautrus, subtilesnis turistas atvykęs visur ieško originalumo.
Rezultatą mato iš karto
- Kaip, laikui bėgant, žiūrite į savo kūrinius? Ar visais esate patenkintas. Gal norėtųsi kažką pertvarkyti, perstatyti?
- Perstatinėti nelabai mėgstu. Tai, kas padaryta šiltomis rankomis, jaudina labiau nei kokia labai tvarkinga kompozicija. Todėl kažką keisti ir tvarkyti nėra prasmės. Labai mažai mano ir mūsų kartu su broliu Vytautu sukurtų projektų nustebino tuomet, kai buvo užbaigti.
Juos pastačius nepamačiau nieko naujo, nei mačiau projekte. Vadinasi, nusivilti nelabai galėjau.
Man atrodo, architektas turėtų sugebėti matyti, kaip jo kūrinys atrodys iš tikrųjų.
Aš visuomet atsargiai žiūriu į architektą, kuris sako: „Aš nepagalvojau, kad taip gražiai išeis“. Jei išėjo taip gražiai, gali atsitikti ir atvirkščiai. Gali išeiti ir labai blogai. Geriau iš karto matyti tai, kas bus.
Kino teatras nepatiko
- Buvote pradėjęs projektuoti Pylimo gatvės 17-uoju numeriu pažymėtą pastatą, kuris turėjo pakeisti „Lietuvos“ kino teatrą. Ar negaila kino teatro?
- Milžiniškas kino teatras buvo tiesiog įmestas į Senamiestį, lyg nuleistas parašiutu. Kiekviena sovietinių respublikų sostinė gavo „dovanų“ po tokį kino teatrą. Toje vietoje buvo sklypas, jį ten ir įmetė.
Man nuo pat jo pastatymo nepatiko, kad tokioje miesto vietoje atsirado šitoks statinys. Senamiestyje buvo nemažai kino teatrų. Jie visi buvo tokie nedidukai, simpatingi, jaukūs. Didžiausias „Kazino“ kino teatras buvo 300 vietų.
O tuomet pastatė šį – tūkstančio vietų kino teatrą.
Galbūt kažkas tą kino teatrą mėgo, nors jame nebuvo net tinkamo fojė, kur laukti filmų. Tikiu, kad yra žmonių, kurie nuoširdžiai galvoja, jog jį reikia išlaikyti, kaip to laikotarpio reliktą. Bet galima viską sutvarkyti švelniau.
Dangoraižiai – per aukšti
- Kokia jūsų nuomonė apie naujus dangoraižius?
- Mano nuomone, neseniai pastatyti dangoraižiai pagal sostinės mastelius Vilniaus gamtinėje aplinkoje yra šiek tiek per dideli. Jie atsirado ne tik dešiniajame Neries krante, bet ir Savanorių prospekte, kitose miesto vietose.
Kai mes studijavome jų planus, norėjome, kad pastatai nebūtų aukštesni už Šv.Jonų bažnyčios varpinę. Jų aukštis turėtų būti apie 70 metrų.
Šitokio aukščio užtektų sukurti subtiliam siluetui.
Dabar žvelgdami nuo Subačiaus gatvėje esančios apžvalgos aikštelės, mes matome Gedimino pilį, už jos – dangoraižius. O norėtųsi matyti erdvę – dangų arba šlaitus.
Senamiestyje dabar yra tokių vietų, kur staiga išlenda dangoraižių vaizdas ir jie atrodo arčiau, negu yra iš tikrųjų.
Naujus dalykus reikia kurti su pagarba praeičiai. Reikia pagarbos tam masteliui, kuris jau egzistuoja. Reikia mandagumo.
Architektūra – tai ne stumdymasis alkūnėmis troleibuse.
- Jei kalbėtume ne apie architektūrą, kokių permainų norėtumėte Vilniuje?
- Mandagumo. Visose srityse.