Važiuoti į Valstijas namų valyti? Lietuvaitės dažniausiai ten randa tik rusus arba ukrainiečius. Ir vis tiek gyvenimo dažniausiai nėr. Tad vis nenuvažiuoju. Mūsiškio stilisto-žvaigždės Manto Petruškevičiaus draugė ir prodiuserė Ingrida Vaznaitytė man pasakytų: „Brangioji, tu neturi kiaušinių!“ O jų, norint ko nors pasiekti ir ką nors nuveikti Amerikoje, reikia didelių. Kaip jos sesutės Vaidos.
Lauktuvės tėvams - santuokos liudijimas
Vaida Vaznaitytė-Glatt yra laimingai ištekėjusi už padoraus amerikiečio. Be viso to, jos, kaip padorios mokslininkės, pagarbiai klauso net patys didžiausi pasaulio mokslo asai. Dar ji aria net dviejuose, net labai padoriuose Harvardo bei Bostono universitetuose ir, girdėjau, vargo nemato.
Dar girdėjau, kad pats Mantas Petruškevičius, - kai jis sako komplimentą, kad gražiai atrodau, niekada nesuprantu, ar jis nuoširdus, ar mintyse mane vadina kiaune, - tai štai tasai pats Petruškevičius tiesiog ėmė ir išsilydė išvydęs Vaidą.
Ir iki šiol nežinau, ar tai dėl dailumo, ar dėl „kiaušinių“ ir užsispyrimo, bet mergaitei neišpasakytai nuskilo.
Jos meilės istorija būtų elementari „love story“ - nuvažiavo lietuvaitė į Ameriką pagal studentų mainų programą, susipažino, įsimylėjo, pasimylėjo ir ištekėjo, - jei ne trumpam grįžusios į Lietuvą jos oro uoste laukęs buvęs širdies draugas su gėlyte rankoje. Ir tėveliai, atlydėję žentelį mylimosios pasitikti. Tėvai, beje, nė neįtarė, kad dukra grįžo jau nebe panelė, o visa ponia.
„Su tuo vaikinu buvau išsiskyrusi prieš metus, kai pirmą kartą važiavau į Ameriką. Taigi kai antrą kartą važiavau visam laikui, iš tikrųjų jokio vaikino čia neturėjau. Bet kai kurie vyrai nesupranta...“, - paaiškina Vaida.
Greičiausiai todėl ir merginos tėvai nesitikėjo, kad dukra lauktuvių jiems parveš savo santuokos liudijimą.
Dabar net įsivaizduoti sunku, kaip atrodė jos motinos veidas, kai, jau grįžusi į namus Šiauliuose, ji užtiko dukterį, rodančią seseriai savo santuokos su vieno amerikiečių žurnalo fotografu dokumentą. Mama patyrė šoką, buvo daug ašarų ir riksmų. Vėliau apsiprato - kaip sako Vaida, jos tėvai nuostabūs: „Kaip ir kiekviena šeima, pasipykstame, bet jie visada man padėjo, kuo galėjo, net jei mano svajonės atrodė neįmanomos“.
Supyko ir išvažiavo
Kad ir kokios neįmanomos, jos svajonės išsipildė su kaupu. Tiesa, amerikietiška-lietuviška svaja ištekėti už milijonieriaus ir gražiai bei turtingai gyventi Vaidos minčių nepuošė: „Žinau, kad nuskambės keistai, tačiau nusipirkti namą už banko kreditą ir turėti mašiną - šie norai man svetimi. Mano, turbūt kaip ir daugelio žmonių, svajonė - padėti žmonijai“.
Ir į Ameriką lietuvaitė išlėkė ne grobio ir geresnių pėdkelnių ieškoti, o savo troškimą vijosi: „Baigusi biomedicinos inžinerijos magistrantūros studijas Gedimino technikos universitete Vilniuje, pabandžiau susirasti darbą. Nuėjau į vieną pokalbį, ir vyriškis, su kuriuo kalbėjausi, pasakė, kad mano gyvenimo aprašymas yra toks, kokio jie ieško. Bet manęs nepriims, nes aš pradėsiu gimdyti vaikus, o jiems reikia nuolatinio darbuotojo“.
Suvokusi, kad merginos, turinčios tokią specialybę, Lietuvoje niekam nereikia, Vaida pakėlė sparnus neturėdama jokio konkretaus pasiūlymo: „Žinoma, tam reikėjo drąsos. Bet kai žmonės pradeda elgtis su manimi negražiai... Aš noriu įrodyti, kad jie padarė klaidą nesuteikdami man galimybės parodyti, ką aš galiu“.
Ne veltui sakoma, kad pyktis - pats stipriausias variklis. Amerikoje Vaidos niekas nelaukė: „Kadangi neturėjau daug pinigų, kaip nors reikėjo jų gauti. Dalase įsidarbinau videonuomos parduotuvėje“.
Taip diplomuota mokslininkė persikvalifikavo į viedeomeno specialistę - tris mėnesius prastovėjusi už prekystalio, tapo net paties valdytojo dešiniąja ranka. Sako, buvo baisu, nes kai pasidaro patogu, kai turi darbą ir susirandi draugų, nieko nebenori keisti.
Kai gali iš meilės viską mesti
Vis dėlto po pusmečio kai kas privertė ją bent gyvenamąją vietą pakeisti - ir ne kas kitas, o meilė. Išgirdusi, kad būsimasis jos vyras gavo darbą Bostone ir ruošiasi kraustytis, mergina nieko nelaukusi apsisprendė ir išlėkė paskui: „Nevisiškai aklai viską mečiau - išsišniukštinėjau, kad Bostone yra daug farmacijos ir medicinos firmų, kurios gamina protezus ir panašius dalykus.
Pusę metų veltui ieškojau darbo, išsiuntinėjau gal dvidešimt savo gyvenimo aprašymų. Nieko. Norėjau viską mesti ir grįžti, bet būtų buvę gėda prisipažinti, kad man buvo per sunku.
O sunku buvo ypač dėl to, kad neturėjau savo šeimos pašonėje. Išgyvenau depresiją - nieko nenorėjau daryti, niekur eiti, su niekuo bendrauti - tik tada to nesuvokiau.
Vienintelis geras dalykas, įvykęs per tą pusmetį, - su vyru nuvykome į Lietuvą ir iškėlėme tikras vestuves.
Man labai patinka ir tinka vienas amerikiečių posakis: „Whatever doesn't kill you makes you stronger“ (Tai, kas tavęs nenužudo, daro stipresnį)“, - sako Vaida.
Grįžusią į Bostoną Vaidą pasitiko Fortūna - važiuodama metro, mergina išvydo skelbimą, kad Harvardo medicinos universiteto mokomoji ligoninė ieško anglų ir rusų kalbų vertėjo: „Nusprendžiau pabandyti, pamaniau, kai jau įlįsiu, gal sužinosiu, kaip ir ką toliau daryti, kad prasimuščiau.
Nuėjau į pokalbį dėl darbo, bet mane priėmusi moteris perskaitė mano gyvenimo aprašymą ir pareiškė, kad jis įspūdingas ir... šis darbas man nelabai tinka.
Ji pasakė: „Neabejoju, kad būtum gera vertėja. Bet viena biomechanikos ortopedijos laboratorija ieško mokslinio asistento. Gal norėtum pabandyti?“ Aišku, išspaudžiau paprasčiausią „taip“. Nenorėjau, kad mano veide ji perskaitytų, kokia esu laiminga, iš paskutiniųjų bandžiau išlaikyti „coolness“.
Taigi ji paskambino į laboratoriją, pasišnekėjo ir pasakė man, kad jie norėtų su manimi susitikti dar tą pačią dieną. Nulėkiau į pokalbį, ir man pasiūlė pradėti dirbti po savaitės. O aš taip troškau pradėti iš karto - velniškai bijojau, kad per savaitę gali apsigalvoti.
Amerikiečiai irgi pavydi
Iš pradžių buvo labai sunku, paaiškėjo, kad to, ko buvau išmokusi Lietuvoje, yra per mažai. Manęs laukė ilgos darbo valandos ir daug pralieto prakaito. Pirmuosius medicinos techninius straipsnius skaičiau dėl kiekvieno žodžio žiūrėdama į žodyną. Vieną straipsnį skaitydavau penkias valandas, o baigusi, nors išsiversdavau kiekvieną žodį, galiausiai suprasdavau, kad nieko nesupratau... Dabar juokas ima visa tai prisiminus, nes užtrunku 20 minučių.
Buvo žvėriškai sunku. Tačiau kai užsispiriu, galiu padaryti viską, ko noriu. Juolab kad, gavusi šitokią galimybę, negalėjau visko mesti vien dėl to, kad nesupratau, ką skaičiau.
O dar mano viršininkas... Jis buvo docentas iš Kinijos, labai senoviškų pažiūrų žmogus - manantis, kad moterys turi gimdyti vaikus ir būti namų šeimininkės. Niekaip nesupratau, kodėl jis mane priėmė“.
Galiausiai lietuvaitė įprato neimti į širdį, ką jis apie ją mano, tik „užknisdavo“, kad kai išmoko skaityti ir įvaldė visus kitus dalykus, jis vis tiek jai neduodavo nieko rimtesnio ir sudėtingesnio nudirbti.
Pakentėjo metus ir - vėl sėkmė - netyčia apie savo situaciją išsikalbėjo su viena tos pačios laboratorijos docente. Toji pasiūlė dirbti pas ją - tą patį darbą, tik truputį kitoje, ortopedijos srityje.
Taigi ėmėsi Vaida bandymų su pelėmis ir žiurkėmis - kad suprastų, kokie vaistai labiausiai tinka ir kokie genai lemia vieną ar kitą ligą.
Kelis mėnesius šerdavo gyvūnus vaistais, paskui surinkdavo jų kaulus ir skenuodavo mikrokompiuteriniu tomografu - panašiai kaip rengeno aparatu, tik detaliau, kad matytųsi visa kaulų geometrija ir architektūra.
Galiausiai, išanalizavusi surinktus duomenis, rašydavo mokslinius straipsnius ir pristatydavo pasaulio mokslininkų konferencijose.
Taip Vaida ir būtų dieneles leidusi tai prie gyvūnų, tai prie iškiliausių mokslininkų, tačiau vieną gražią dieną suprato, kad dirba tą patį, ką dauguma doktorantų jos laboratorijoje.
Tuo tarpu lietuvaitės ambicijos siekė kur kas toliau. Tik viena bėda - neįmanoma pasiekti mokslo aukštumų be daktaro laipsnio. Nieko nelaukusi ji prisipažino savo docentei, kad nori toliau studijuoti ir siekti daktaro laipsnio: „Ji tepaklausė: „Kodėl?“ Buvo velniškai pikta, norėjosi verkti, kad būtent ji man pavydi ir nesutinka padėti... Tikra amerikietiška svajonė, ar ne?“
Vis dėlto Vaidai sėkmė nusišypsojo. Prieš trejus metus dalyvaudama ortopedijos konferencijoje San Franciske, per vadinamąją Harvardo vakarienę, į kurią kviečiami visi pasaulio ortopedijos mokslininkai, lietuvaitė susipažino su Harvardo molekulinės ortopedijos profesoriumi.
Papasakojo jam savo istoriją, o šis pasiūlė grįžus į Bostoną jam paskambinti: „Tikriausiai, kol tapo Harvardo profesoriumi, jam taip pat teko daug ką įrodyti, nes jis yra anglas, svetimšalis Amerikoje. Tad mane kuo puikiausiai suprato. Pasikvietė į savo laboratoriją, viską aprodė - jis bando išrasti genetinę terapiją kremzlių ligoms gydyti.
Ir pasiūlė man stoti į universitetą Anglijoje - jis sumokės už mano studijas, bet susitars, kad doktorantūros darbą atlikčiau jo laboratorijoje Bostone. Mat jis neturi 40 tūkst. JAV dolerių mano studijoms Amerikoje kasmet apmokėti. O kadangi Lietuva yra Europos Sąjungos narė, Anglijoje mokslas man tekainuoja 3 tūkst. svarų“.
Įstojusios į universitetą Vaidos laukė dar viena galimybė: jos kolega dėstytojas, pagerbdamas ją kaip savo srities specialistę, pasiūlė skaityti paskaitas Harvarde apie kaulų lūžius ir naujausias jų gydymo technologijas: „Pirmą kartą ir balsas, ir kojos drebėjo, bet aš turiu patirties, juk pristatau darbus mokslininkams pasaulinėse konferencijose“.
Kaip sako lietuvaitė, kai pradedi ką nors daryti, tau atsiveria ir visos kitos durys, sunkiausia - atverti pirmąsias. Ir nesvarbu, kad esi vienintelė moteris vyrų pasaulyje: „Laboratorijoje esu vienintelė su sijonu, neskaitant mūsų sekretorės. Iš pradžių buvo keista, bet paskui pripratau. Tuo labiau kad vyrai, su kuriais aš dirbu, gerbia mano nuomonę. Pagaliau sutikau žmonių, kurie nemano, jog mano vieta namuose prie puodų“.
Šiuo metu biomedicinos inžinierė Amerikoje įgyvendina savo troškimą - bando išrasti naujus genetinius kaulų gydymo metodus. Dirba nuo 8 ryto iki mažiausiai 9 val. vakaro ir dar dėsto anatomijos paskaitas „Kaulų lūžiai ir jų gydymas“ Harvardo bei Bostono universitetuose.
Galbūt Vaida grįžtų į Lietuvą, tačiau, sako, nėra sulaukusi nė vieno darbo pasiūlymo. Bet vis tiek nepraranda vilties, kad kada nors viskas pasikeis ir jos čia lauks. O MUMS belieka pasidžiaugti, kad ten gyvena tautietė, kuri nieko neapvogė, nenužudė ir jos nesuėmė.
Nagus iš balto pavydo nusigraužė Gabrielė Vasiliauskaitė.