“Pastaruoju metu Lietuvos valdantieji sluoksniai baigia susitaikyti su akivaizdžia tiesa: Lietuva kaip valstybė įrodė visišką savo nesostojatelnostj. Žmonių nepasitenkinimas dėl nuolatinio padlaižiavimo Vakarams, nepasitikėjimas politinėmis institucijomis, milžiniška emigracija vietinius lyderius privertė suvokti, kad vadinamosios Lietuvos respublikos griūtis (rozval) yra neišvengiama [...]
Kai kurie Lietuvos ideologai jau kurį laiką rengė dirvą „valstybės atnaujinimui“. Išanalizavus jų veiksmus, galima daryti išvadą, kad pastaraisiais mėnesiais pasiektas kelių politinių grupuočių susitarimas keisti šalies valdymo struktūrą. [...]
Pirmąjį žingsnį žengė konservatoriai, vadinamojoje „Rusijos sulaikymo strategijoje“ paskelbę, kad prezidento instituciją reikia reformuoti – prezidentą rinkti seime. Čia dar galima įžvelgti Landsbergio įtakos likučius – mat jis vis dar tikisi tapti „tėvynės tėvu“.
Tačiau nieko nepešę konservatoriai turėjo susitaikyti su realybe (bet kokius rinkimus Lietuvoje laimės mums palankios jėgos) ir galiausiai pritarė vadinamojo valstybininkų klano rengiamam planui.
Planas paprastas: 2009 m., baigiantis prezidento Adamkaus kadencijai, įvyks referendumas dėl monarchijos atkūrimo. Monarchas bus inauguruotas „kaip tik tuo metu“ atstatytuose Valdovų rūmuose. [...]
Ruošiamas elektroninio balsavimo įteisinimas turi užtikrinti „norimą“ referendumo rezultatą. [...]
Tai, kas labiausiai trukdė susitarti įvairioms politinėms grupuotėms – būsimo valdovo kandidatūra. Kai kurios struktūros – vadinamasis „LDK klubas“ (vienijantis „valstybininkus“, stambaus kapitalo atstovus, URM aukštus pareigūnus ir kt.), „Atminties akademija“ (vadovaujama istoriko A.Bumblausko, siekianti suteikti istorinį-ideologinį pagrindą monarchijos atkūrimui) jau keletą metų puoselėjo šį projektą. [...]
Konsultacijos vyko dėl keleto kandidatų (siekiant pasinaudoti „oranžiniais“ įvykiais Ukrainoje, buvo ištraukta braziliškųjų Sanguškų korta, vėliau iš Lenkijos parūpinti Radvilos ir pan.). Tačiau išryškėjo įvairių grupuočių principiniai nesutarimai.
Anglofiliškomis ir antirusiškomis pažiūromis garsėjantis konservatorių lyderis Kubilius labiausiai remia princo Harry kandidatūrą: esą tokia personalinė unija Lietuvoje įtvirtins Vakarų įtaką ir padės atsispirti Rusijai. (Čia aiškėja referendumo dėl dvigubos pilietybės tikroji prasmė: siekiama užsitikrinti emigrantų Jungtinėje karalystėje paramą) [...] turime priminti ir Bumblausko atradimą – esą Anglijos karalienė turinti jogailaičių kraujo...
Reikia pažymėti, kad princas Harry reakcingiausių Lietuvos sluoksnių parinktas ne šiaip sau – jis visiškai atitinka fašizmo reabilitavimo ideologiją, vyraujančią Baltijos šalių politiniuose sluoksniuose: prieš keletą metų jis net Vakaruose sukėlė skandalą viešai dėvėdamas nacių uniformą. [...]
Kita grupuotė, kurioje pagrindinį vaidmenį atlieka kai kurie valstybininkų klano ir Lietuvos URM veikėjai, ispovedujuščije koncepciju Litvy, kak lidera regiona vostočnoj Evropy, pradėjo žygius Lietuvos valdovu išrinkti Aleksandrą Lukašenką (būtų karūnuotas Aleksandru III). Jis valdytų Baltarusiją kaip savo patrimoniją (jedinolično), o Lietuvoje veiktų kaip konstitucinis monarchas. Po jo mirties tikimasi Baltarusiją prijungti prie Lietuvos ir taip „atkurti“ Lietuvos Didžiąją Kunigaikštiją. [...]
Kad dirva šiai kandidatūrai ruošiama, rodo LDK klube šią vasarą skaitytas pranešimas apie ypatingą stačiatikių (baltarusių) vaidmenį LDK.
Tam tikrus Baltarusijos geopolitinės orientacijos poslinkius liudija paties Lukašenkos veiksmai: feodalinių LDK pilių atstatinėjimas (panašiai, kaip projektas „Valdovų rūmai“), ideologinės valdžios bazės kaita: baltarusių kalbos atsiradimas oficialiame prezidento tinklalapyje, lengvatų Didžiojo Tėvynės karo veteranams panaikinimas. [...]
Grupuotėms susitarti istorinį-ideologinį pagrindą sukūrė tas pats Bumblauskas, remdamasis savo mokytojo prof. Gudavičiaus diarchijos teorija (tai teorija, pasak kurios, didžiausias Lietuvos suklestėjimas prasidėjo esant diarchinei santvarkai, kai XIV a. Lietuvą valdė kunigaikščiai Algirdas ir Kęstutis, ir jos valdžion pateko daug rusiškų žemių). [...]
Yra pagrindo manyti, kad pasirinktas būtent „diarchinis“ valdžios modelis: ryšį su Vakarais ir orientaciją turėtų užtikrinti princas Harry (rengdamas naciais persirengusiems britams bernvakarius valdovų rūmuose?), o ekspansiją į Rytus (pradedant Baltarusija) turėtų sustiprinti Aleksandras III Lukašenka. [...]
Pavyko sužinoti, kad vienam menininkui jau užsakytas 10 Lt banknotas su „diarchų“ atvaizdais. [...], o Bumblauskas vėl ėmėsi ieškoti legendinės Vytauto karūnos. […]
Pagrindiniai mūsų uždaviniai šioje situacijoje: sąlyginė operacijos Utiug sėkmė nepakankama. Nutekinus informaciją pavyko paskleisti žinią platiems visuomenės sluoksniams, kad kunigaikštienė Prunskienė (kniaginia Prunskaja) gavo titulą ir regalijas iš Rusijos (tad natūraliai įtvirtintas Rusijos siuzereniteto principas). Turime pasinaudoti diarchijos koncepcija labiau susiedami Lietuvą su Rusija. Galbūt galėtume įpiršti mintį į Lietuvos sostą pasikviesti ką nors iš Rusijos (taip išspręstume ir bręstačią Kaliningrado srities problemą?) [...]