Vyksta dėl daugelio priežasčių – iš pavydo, neapykantos, istorinių nuoskaudų ar „nuoskaudų“, gal net paprasto noro pagyventi turtingų europiečių sąskaita. Europa neturėtų manyti, kad islamo radikalai lėktuvus nukreipė į JAV, nes mes jiems nerūpime. Tiesiog amerikiečių jie nekenčia dar labiau ir tik dėl resursų ribotumo puolė vien Niujorką, o ne ir Paryžių.
Europa kariauti nenori, tačiau toks taikingumas byloja tik apie artėjančią Europos mirtį. Mažėja žmonių, nebėra dvasios vertybių, tik skaičiukai ir vadinamasis racionalus mastymas, civilizacija nukaršina pati save, skaičiuodama savo pinigus ir mokėdama sąskaitas už viso pasaulio nuodėmes? Mirtis – beveik eutanazinė. Teroro aktai – tik smulkmena, rodanti civilizacijos bejėgiškumą.
Europai gelbėti reikia naujų idėjų ir galbūt naujų veidų didžiojoje politikoje. Reikia naujų vadų – naujų autoritetų. Šventajame kare fizinė jėga nepadės, pinigai irgi, jei nebus širdies, dvasios, europinės moralės. Nors manančių, kad šviesioms naujoms idėjoms gimti per vėlu, optimizmo ženklų vis dėlto atsiranda. Kartais tai smulkmena – štai vasarą europiečiai gynė mažą Estiją nuo Rusijos dujų šantažo, drėbė šaukštą deguto atsisakydami kai kurių kiniškų prekių. Teigiama, kad šiuolaikinę Europą sukūrė laisvė ir solidarumas. Tačiau laisvė šiandien sunkiai suvokiama be tos dvasingos idėjos, kurią Eugene’as Delacroix paliko mums kartu su „Laisve, vedančia į barikadas“. O solidarumas atsiranda tada, kai visus užvaldo už pinigus nenuperkama idėja.
Jei paklausite, kokia tauta politiką gali padaryti emocinga, tai atsakymo ilgai ieškoti nereikės – prancūzai.
Nicolas Sarkozy savo rinkimų kampanijos metu dažnai kartojo, kad jo šaliai reikia gyventi kitaip. Kitaip, kad ir Europa būtų kitokia. Nors ne daug kas suprato, ką tai reiškia, žodžių prasmė buvo gili.
Sarkozy – žemo ūgio, tačiau tvirto charakterio, ne visai prancūzas, tačiau tikras šios šalies patriotas ir jos didybės advokatas. Tikriausiai sergąs vadinamuoju Napoleono kompleksu. Beveik tikras Napoleonas.
Tenka konstatuoti, kad pasaulis dar neapsiprato su naujuoju Prancūzijos prezidentu. Jis vis dar problemiškas. Buvo taip lengva apibrėžti Prancūzijos politiką ir prancūzų pažiūras į pasaulį, kurias išmokome iš Chiraco ir jo pirmtakų leksikos bei veiksmų. Prancūzai suvokia, kad jis, kaip ir anas korsikietis, yra kažkoks atvykėlis. Bet prancūzai jį gerbia, gal net myli. Tai žmogus, kuris pasakė karčią tiesą, tai žmogus, kuris gali paversti tiesa tai, kas iki šiol buvo tik vizija. Europos plėtros į rytus nebuvo be Lenkijos, naujos Europos idėjos nebus be Prancūzijos.
Suprantama, kad prancūzams pradėti keistis reikia nuo savęs. Jie apgaudinėjo (o gal tebeapgaudinėja) save jau daugiau kaip šimtą metų. Ne itin gerai pasirodžiusi abiejuose pasauliniuose karuose, praradusi pirmąsias pozicijas moksle bei technologinėse inovacijose, Prancūzija desperatiškai stengėsi išlikti didžioji. De Gaule’is padarė tai savo asmenine charizma, tačiau nė vienas vėlesnis prezidentas jam neprilygo. Prancūzai daugiau kaip šimtą metų žaidė tai, kuo tikriausiai nė patys netikėjo, kuo netikėjo visas pasaulis. Juk Prancūzija seniai nebe didžioji, seniai nebe ta, kokia buvo prieš kelis šimtmečius. Todėl ir susiformavo toks keistas požiūris į JAV – kažkas tarp pavydo ir paniekos, požiūris į Vidurio Europą, kaip į kažką menka, kam geriausia patylėti, požiūris į savo šalį, kuriai žūtbūt reikia vaidinti savarankišką ir nepriklausomą nuo netyčia pasaulį užvaldžiusių anglosaksų...
Taigi Prancūzijai reikia naujo Napoleono. Tiesą sakant, gal net labiau jo reikia Europai. Būtina kaip nors patraukti Prancūziją į savo pusę. Galbūt net gelbėti Prancūziją, apniktą islamo, neteisingo tautiškumo supratimo ir frustracijos bacilų. Napoleonas buvo Prancūzijos lyderis, savo vadovavimą grindęs didžiosios Prancūzijos idėja. Pralaimėjimas Vaterlo apylinkėse ilgiems metams nutrenkė šią idėją į užkulisius. De Gaule’is savaip norėjo ją gaivinti, tačiau ne iki galo. Europos integracija, kurioje prancūzai atliko savitą vaidmenį, vis dėlto buvo veikiau vidutiniųjų, o ne didžiųjų projektas.
Sarkozy, užtikrintai laimėjęs prieš jėgas, kurios siekė išlaikyti viską kaip buvę, gali tapti didžiuoju istorijos ir geopolitikos ledlaužiu. Juk mums ne taip svarbu, koks jis pats – atostogaujantis Amerikoje, nekeikiantis JAV užsienio politikos bei globalios atsakomybės, nesiūlantis patylėti ES naujokėms... Su George’u Bushu jis kalba kaip koks britas ir nesistengia įrodyti, kad Bushas neteisus. Anglosaksiškas kapitalizmas – jau ne keiksmažodis, o dėmesio vertas ekonomikos eksperimentas, o buvusi Tony Blairo sąjunga su JAV prezidentu – sektinas pavyzdys. Sarkozy neslepia nuomonės, kad Prancūzija bus kur kas didingesnė bendraudama su JAV, o ne pagiežingai konkuruodama ir amžinai pralaiminti, kad politika žaviame ansamblyje su JAV partneriais kur kas geriau už vidutinio lygio solo.
Daugelis nusijuoks, išgirdę anekdotu tapusią frazę „Amerika mums padės“, tačiau ji buvo teisinga europiečių atžvilgiu nuo tada, kai JAV iš buvusios britų provincijos tapo galinga valstybe. Tačiau ne vien fizinė ar ekonominė galia čia svarbu. Amerikiečiai net ir ekonominės gerovės fone neprarado tikėjimo laisve, dora ir gera valia.
JAV politikai, beje, labai pozityviai reaguoja į pokyčius Prancūzijos politikoje. Naujoji Prancūzija priimama kaip atradimas ar seniai pamiršti geri santykiai. Juk ir Laisvės statula kadaise padovanota prancūzų. Tad ir naujajam Napoleonui svarbiausia pasaulio šalimi turi tapti JAV.
Sarkozy nebijo pripažinti, kad pastarųjų dešimtmečių globalus prancūzų solo buvo gana keistas. Po Antrojo pasaulinio karo prancūzai atsisakė savo kolonijų daug skausmingiau ir su didesniais nuostoliais negu racionalieji britai. Prancūzai išlaikė aiškią pokolonijinę orientaciją ir todėl ne visada buvo teisingai suprantami. Jie nesibodėjo ginkluotų intervencijų ir pacifistų keikiamų „svetimšalių legionų“. Tačiau Afrikoje prancūzai pralaimėjo, o jų kolonijinis palikimas daug kur skaudesnis nei britų.
Tačiau šiandien, tiesą sakant, nebepakanka vien tik pagerinti santykius su JAV, netgi padovanojant amerikiečiams Laisvės statulos dublikatą. Reikia kariauti ir už Europą, kur sėkmė ne tokia jau žymi. Dar nepamiršti bandymai būti dominuojančia jėga Europos integracijoje, neretai virsdavę vien „prancūziškais kaprizais“. Flirtai su SSRS bei Rusija Vidurio Europos šalių akimis atrodė veikiau išdavystė nei koks nors protingas strateginis konceptas. Antiamerikietiški pasisakymai didžiąja dalimi tapdavo antieuropietiškais ir kenkdavo tai pačiai Europai, kurioje siekta dominuoti. Jais netrukdavo pasinaudoti Rusija, nepraleidžianti nė vienos progos supjudyti amerikiečius su Europa. Tokios politikos tęsinys XXI a. vestų tik į visiškos ES vidutiniokės statusą.
Prancūzai savitai drausmingi ir patriotiški žmonės, jiems reikia padėti. Į mūšį dėl savęs Prancūzija turi stoti ne gindama savo sugalvotą mielą frankofoniškumą, glūdintį šalia globalizacijos, o stengdamasi tapti globalizacijos proceso dalimi... Prancūzijai šiandien reikia užkariauti Europą, kuri dar tebemano, kad prancūzai nėra jų draugai. Sarkozy visų pirma turėtų pasiekti Vidurio Europą, kurios integracijos į ES ligšiolinė Prancūzija labai nenorėjo. Nenorėjo dėl kelių priežasčių. Pirma, Prancūzija neturėjo jokio modelio, kaip pasakyti lietuviams ar vengrams, kad jie labiau gerbiami ir vertinami nei kokia nors Rusija. Lietuviai, lenkai ar vengrai norėtų matyti Prancūziją tokią, kuria galima pasitikėti, su kuria norisi bendrauti ne patylint, o pasitariant. Tokių vilčių atsiranda. Antra, Prancūzija turėjo rasti algoritmą, kaip pasakyti, kad geri santykiai su Vašingtonu visai neprieštarauja geriems santykiams su Paryžiumi. Reiktų atsisakyti to, kas vadinama prancūziška tradicija, tiksliau, prancūziška dogma. Kadaise sugadinti santykiai su Habsburgais dar šiandien prancūzų širdyse suponuoja tradicinę nemeilę austrams ir meilę jų priešams (o kada tai buvo?) serbams...
Vargu ar kas be Prancūzijos ir jos dešiniųjų gali permąstyti moralines teisines rasines vertybes. Visi apie tai galvoja, bet niekas nedrįsta pasakyti. Europa vis dar blaškosi, manydama, kad reikia neskubėti, nes su Prancūzija niekada nieko aiškaus... Prancūzijai svarbiausia dabar ne tiek prisitaikyti prie Europos politikos, kuri šiaip yra pasimetusi tarp Vakarų ir Rytų, kiek numatyti strateginę kryptį ir, laimės atveju, jai vadovauti. Vargu ar kas kitas be prancūzų gali aiškiai pasakyti, kas teisus ir kas ne, nepaisydamas labai populiaraus postmodernaus politinio klimato, kuriame tarytum visi teisūs – ir aukos, ir nusikaltėliai.
Beveik prieš tris šimtus metų Europos politikoje atsirado dar vienas veiksnys – Rusija. Rusijos politika taip pat giliai emocinga, net, sakoma, labiau emocinga nei protinga. Kodėl ne Rusija, o Prancūzija turi būti dvasingų Europos politikos idėjų generatore?
Priežasčių keletas. Pirma, Rusija visada siekė įsitvirtinti demonstruodama kažin kokį savo ypatingumą, prie kurio visi turi taikytis. Jei ji pažvelgtų į save kritiškai, tai suprastų, kad susikūrė šalį, kurios bijo, su kuria skaitosi, tačiau vargu ar myli. Iš esmės ji daro tą pačią „prancūzišką“ klaidą – norėdama atrodyti didelė, kitoniška (dėl ypatingos geografijos, ypatingo tikėjimo ypatingomis rusiškomis vertybėmis ar „vertybėmis“). Antra, Rusija vis dėlto per toli nuo tų Europos šaknų, kad galėtų jai vadovauti kaip nors kitaip nei administraciniais ar jėgos metodais. Ji bandė užkariauti Europą, tačiau ne jos, o savo labui.
Vaterlo mūšį Napoleonas iš Korsikos pralaimėjo, nes Europa pradėjo nebesuprasti jo intencijų, nebepateisino jo strategijos. Naujajam Napoleonui reikėtų kaip nors išvengti savojo Vaterlo ar jį nukelti vėlesniam laikui.
Dėl mūsų bendros europinės laimės.