Ir kūnas žino, ką daryti, nes pilvo šokį šoku nuo mažens. Rytų šalyse vyrai užauga šokdami pilvo šokį ir jiems tai - natūralu“, - nusišypsojo Australijos lietuvis 30 metų Gintaras Radzivani. Bet skubiai pridūrė: šokis nėra tik tai, kaip žmogus atrodo scenoje, bet ir tai, ką jis nori pasakyti. Jei Lietuvoje atsirastų vyrų, kurie, niekada to nedarę, imtų mėgdžioti pilvo šokį šokančias moteris, jie atrodytų mažų mažiausiai kvailai.
Gintarai, jūs toks laimingas, kad gyvenate Australijoje. Lietuvoje gyventi - labai sunku“, - šiuos žodžius G.Radzivani išgirdo iš lietuvių dviratininkių, atvykusių į 2004-aisiais Australijos mieste Melburne vykusį pasaulio treko čempionatą.
„Kokios jūs laimingos, kad galite gyventi ten, kur gyvena jūsų širdis“, - tąkart į merginų atodūsius nė nemėgino įsiklausyti Gintaras. Nes žinojo: kada nors turės galutinai apsispręsti ir apsigyventi Lietuvoje.
Užsibrėžtas tikslas jau įgyvendintas. Šįmet birželį daugybę kelionių po pasaulį atlaikę Gintaro lagaminai atsidūrė Vilniuje, vieno bičiulių bute.
Gintaro kelias iš Australijos į Lietuvą - netrumpas. Tai, kuo vyras užsiėmė pastaruosius septynerius metus, žingsnis po žingsnio jį artino prie prosenelių gimtinės. „Gyvenau dirbdamas tai, kas būtina, bet kai tik pasitaikydavo proga, likimo rodyklę stumtelėdavau Lietuvos link, - tarstelėjo pašnekovas. - Tačiau jei ne draugai, šios šalies gal niekada nebūčiau pasiekęs“.
Vos prieš pusantro mėnesio Gintaras atsisveikino su vienu savo bičiulių. Plyšus išsiplėtusiai galvos smegenų kraujagyslei ir kraujui išsiliejus į smegenis, rugsėjį mirė Londone gyvenęs 23 metų lietuvis. „Tuomet, per laidotuves, kaip niekad gerai suvokiau, kokie svarbūs man draugai. Negana to: jie man yra kaip šeima“, - prisipažino Gintaras.
G.Radzivani - šokėjas. Jo draugai - taip pat. „Paradoksas, - nušvito Gintaro veidas. - Kai 2006 metais atvykau pas draugus į Londoną, ėmėme sukti galvą, kaip šiame mieste gyvenančius lietuvius suvesti draugėn. Vienintelis patikimas būdas buvo tautiniai šokiai. Ėmiausi jų mokyti, nors neseniai jų pats tebuvau išmokęs“.
Su Vilniaus universiteto dainų ir šokių ansamblio šokėjais bei kolektyvu „Pynimėlis“ G.Radzivani pažįstamas nuo 2000-ųjų, kai Sidnėjuje vyko olimpinės žaidynės. Ryšio su šiais kolektyvais Gintaras neprarado septynerius metus, tad nuo pirmos atvykimo į Lietuvą dienos jį - ne tik kaip šokėją, bet ir kaip seną bičiulį - ėmėsi globoti pats „Pynimėlio“ vadovas.
„Lietuvybė - dalis mano gyvenimo“, - Gintaras tai ištarė paprastai ir nuoširdžiai. Jo seneliai iš Lietuvos emigravo Antrojo pasaulinio karo metais, tėvai Vytautas ir Birutė susipažino bei susituokė gyvendami Niujorke, ten pat susilaukė ir dviejų sūnų. Kai jaunėliui Gintarui sukako penkeri, šeima persikėlė į Australijos miestą Pertą.
Namuose buvo kalbama tik lietuviškai, buvo puoselėjami ir lietuvių papročiai. Pasak Gintaro, tautiniai šokiai užsienyje gyvenantiems lietuviams padėjo neprarasti ryšio su jų pačių ar protėvių gimtine.
„Perte beveik nebuvo mano ir brolio bendraamžių tautiečių. Mums tekdavo bendrauti tik su vyresnio amžiaus lietuviais“, - tai buvo viena priežasčių, paskatinusių Gintarą persikelti į kitą miestą. Jis tai padarė baigęs mokslus: 1999-aisiais Vakarų Australijos universitete įgijęs informacinių technologijų bei socialinės inžinerijos specialybę, 2000-aisiais G.Radzivani Sidnėjuje jau stebėjo olimpines žaidynes.
Tais pačiais metais šiame mieste vyko ir Pasaulio lietuvių jaunimo kongresas. Jo metu Gintaras susipažino su Melburno lietuvių tautinių šokių kolektyvu, besirengusiu 2002 metais vykti į Lietuvą, Mindaugo karūnavimo šventę. Gintaras sulaukė kvietimo prisidėti ir nenumojo ranka. Tiesa, tąsyk Lietuvoje jis ilgesniam laikui neliko.
„Pernai Vokietijoje vyko pasaulio futbolo čempionatas, o kadangi jame žaidė ir australai, kaip sporto aistruolis Vokietijoje atsidūriau ir aš. Sukoręs tokį kelią, nutariau, kad man neverta grįžti atgal“, - pasakojo G.Radzivani. Apsisprendęs vyras po čempionato nuvyko į Didžiąją Britaniją ir apsigyveno Londone.
„Ten turėjau galimybių pasitikrinti, ar tik svajoju, ar rimtai galvoju persikelti į Lietuvą. Netrukau suprasti, kad keliauju reikiama kryptimi“, - sakė pašnekovas.
Gintaras Vilniuje gyvena jau penktą mėnesį, tačiau jaučiasi taip, tarsi vis dar atostogautų. Šiuo metu apie šokius jis negalvoja. „Norėčiau ko nors daugiau, ne tik šokti: darbo pagal specialybę, išmokti daugiau kalbų. Tam iki šiol neturėjau laiko, - kalbėjo G.Radzivani. - Bet atsiriboti nuo šokių sunku, nes jie - didžioji mano gyvenimo dalis“.
Gintaras užaugo šokdamas. Tik, skirtingai nei dauguma tautiečių išeivių, jis nuo mažens šoko ne lietuvių liaudies šokius, bet arabiškus.
Jo motina Birutė - pilvo šokio profesionalė. Per trisdešimt karjeros metų ji pasiekė šokio meno aukštumų, o prie to netiesiogiai prisidėjo ir Gintaras.
Tais metais, kai gimė Gintaras, jo tėvas Vytautas suvokė, kiek jėgų atima kūdikio auginimas, ir žmonai Kalėdų proga įteikė neįprastą dovaną - abonementą į aštuonių savaičių pilvo šokio kursus.
Birutė Radzivani ir taip buvo puiki tautinių šokių šokėja, ji turėjo ir šokių vadovės patirties. Bet ta Kalėdų dovana tapo rakteliu į kitokį gyvenimą.
Tuo metu, kai gimė ir augo Gintaras, pilvo šokiai Amerikoje buvo ypač populiarūs. Tai buvo tam tikras 1952 metais Egipte įvykusio perversmo atgarsis: po jo į Ameriką plūstelėjo egiptiečių emigrantų banga, tarp jų būta ir ypač aukšto lygio pilvo šokio meistrų. Dauguma jų buvo vyrai. Tie, kuriems pasisekė įsikurti ir prasigyventi, ilgainiui ir Amerikoje ėmė mokyti šio šokio. Pas vieną jų pateko ir Birutė.
„Mano motina netruko perprasti arabiškų šokių meno. Niujorke jai buvo pasiūlyta sutartis: vakarais ji šokdavo restorane, o dieną šalia esančioje studijoje pilvo šokio mokė kitus. Tuo metu Niujorke ji buvo bene vienintelė pilvo šokio mokytoja moteris“, - pasakojo Gintaras.
Moteris šokio pamokoms rengdavosi namie: garsiai paleisdavo arabišką muziką, o lovelėje vos pramokęs stovėti strypčiodavo ir Gintaras. Atidi motinos akis to negalėjo nepastebėti.
Šeimai išsikėlus gyventi į Australiją, pilvo šokiai įtraukė visus jos narius. Birutė rengdavo koncertus, Vytautas juos filmuodavo, Gintaras su vyresniuoju broliu ne tik padėdavo parengti sceną, bet ir per šokėjų pasirodymus nenulipdavo nuo jos.
„Iš pradžių mudu su broliu dirbome scenos papuošalais“, - nusijuokė Gintaras. Bet ir vėliau motina sūnaus nepaleido iš akiračio. Kai Gintarui sukako dešimt metų, motina įsteigė vaikų šokių klasę ir į ją atsivedė sūnų - iš penkių šokėjų jis buvo vienintelis berniukas.
Gintaras nuoširdžiai mokėsi šokti ir motinos gebėjimai perduoti sūnui arabų muzikos pojūtį sulaukė atgarsio. Berniukas scenoje buvo apipilamas aplodismentais.
Kai Gintaras ūgtelėjo, gimnazijoje atsirado bendraamžių, suskubusių jį patraukti per dantį. „Pradėjau manyti, kad darau ką nors ne taip. Paauglystėje visiems svarbu, kaip jie atrodo tarp draugų, o ne ką veikia“, - prisiminė Gintaras.
Bet reikiamu momentu suveikė Birutės „viešieji ryšiai“. Pajutusi, kad sūnų smaugia abejonės, ji susisiekė su vietos laikraščio redakcija ir pasiūlė parašyti straipsnį apie vienintelį pilvo šokėją vaikiną Australijoje. Pačiu laiku sulauktas dėmesys Gintarą pamalonino.
O netrukus dvylikamečiui pačiam pasitaikė proga studijuoti pilvo šokio nuvykti į Ameriką, pas buvusį motinos šokių mokytoją Niujorke: vaikinukas pradėjo lankyti jo meistriškumo pamokas.
„Įvyko lūžis, - prisiminė Gintaras. - Pajutau, kad pilvo šokiai yra jėga ir kad anaiptol ne visiems juos lemta perprasti. Ir kad tai yra menas, kurio aukštumas pasiekti nėra paprasta. Mane apėmė noras bendramoksliams parodyti, kad nėra iš ko juoktis, kad taip šokti moku vienintelis“.
Šokiams Gintaras privalėjo paaukoti troškimą sportuoti. Nes sportinės traumos ir šokiai - nesuderinami dalykai. Gal todėl berniuko prašymus nuvesti į krepšinio treniruotes motina palydėdavo galvos linktelėjimu, bet sūnaus noro nepildė.
„Norint būti geram pilvo šokėjui, privalu suprasti ir šio šokio tautines šaknis“, - teigė Gintaras. Jis įsitikinęs, kad daugybė žmonių įvairiose pasaulio šalyse mokosi pilvo šokio nesuprasdami jo prigimties. Pilvo šokiui, kurį dažnai galima pamatyti kino filmuose ar restoranuose, - vos per šimtą metų. Jis atsirado susijungus baletui ir folkloriniam šokiui - tai savotiškas įvairių Rytų šalių šokio atmainų kratinys. Pilvo šokis šiuo metu pristatomas kaip gundymo menas, kurį esą išmano tik moterys.
„Egipte pilvo šokis šokamas tūkstantmečius. Ir nieko keista, kad šoka vyrai: tai neatsiejama arabų kultūros dalis, - kalbėjo Gintaras. - Tačiau Egipte vyrai ir moterys scenoje niekada nebūna kartu, vyras nesiliečia prie moters. Pilvo šokis ten - neatsiejama šeimos švenčių dalis. Tačiau niekada per jas nešoka šeimininko duktė“.
Gintaras pasakojo, kad jis Sidnėjuje yra šokęs arabų vestuvėse. Buvo pakviestas būtent jis, nes šeimininkai nenorėjo, kad vestuvėse šoktų moteris - esą ji parodytų per daug nuogo kūno.
„Vestuvėse turėjau iškviesti vyrus šokti. Ir tik tuomet, kai vyrai pašokdavo ir išeidavo į lauką parūkyti, imdavo šokti moterys“, - sakė Gintaras. Arabų vyrai pilvo šokį gali šokti stebint ir vyrams, ir moterims. Tačiau kai šoka moterys, tarp žiūrovų vyrų nelieka.
Daugybę metų Gintaras buvo vienintelis pilvo šokių mokantis vyras Australijoje. Bet puikybe nesusirgo. „Atvirkščiai, esu labai atsargus, - kuklinosi lietuvis. - Niekada nepuolu pirmam sutiktam žmogui pasakoti, kad moku pilvo šokį. Dauguma nesupranta, kad vyrai gali jį šokti“.
Būdamas šešiolikos, Gintaras jau pats organizuodavo koncertus ir juose šokdavo kaip solistas. 1998-aisiais kartu su motina jis pasiekė net Pietų Afrikos Respubliką. Lietuvė pilvo šokio meistrė buvo pakviesta pasidalyti patirtimi su Pretorijoje bei Johanesburge dirbančiais šokio mokytojais. Kol ji vesdavo meistriškumo pamokas, Gintaras šokio mokydavo studentus.
„Šokiai buvo mano gyvenimo dalis, bet jie ribojo visus kitus mano troškimus. Nemačiau galimybių, kad pilvo šokis atvestų mane arčiau Lietuvos“, - kalbą šių dienų link pakreipė lietuvis.
Studijuodamas universitete, pinigų jis prasimanydavo dirbdamas šokių mokytoju. Bet 1999 metais baigęs universitetą, Gintaras vis dėlto nusprendė atsitraukti.
„Tarp šokėjų nuolat tvyrojo konkurencija. Neapsieita ir be kvailo pavydo ar pykčių. Kad ir kas nutiktų, mama visada stodavo mano pusėn, kaip ir aš - jos. Mano motina šoka dėl paties šokio, nes jai, kaip ir jos mokytojui, pilvo šokis yra judesio menas.
Kol mokiausi ir studijavau, šokiai man buvo papildoma veikla. Nors ir pats koncertavau, ir šokti mokiau kitus, nebuvau toks profesionalas, kad iš to pragyvenčiau. Tačiau mano mama iš to gyveno“, - pasakojo Gintaras.
Birutė neprieštaravo sūnaus apsisprendimui. Pasak Gintaro, taip atėjo laikas, kai jiedu su motina pagaliau galėjo susitikinėti kaip du vienos šeimos nariai. Nes daugybę metų dirbdami kartu jie ir bendrauti turėjo kaip kolegos: motina Gintarui dažnai buvo tiesiog šokėja, slapyvardžiu Belyssa.
Praėjo septyneri metai - ar Gintaras, persimetęs į tautinius šokius, per tą laiką nesusigundė pilvo šokio pašokti kitiems? „Žinoma, esu šokęs, bet tai dariau savo noru, draugams. Tačiau tikrai negalėčiau šokti kokiame nors mergvakaryje vien todėl, kad užsidirbčiau pinigų“, - patikino vyras.