Net sunku įsivaizduoti jo būseną, jei taip atsitiktų iš tikrųjų. Labai tikėtina, kad šalto prakaito ir kitų skysčių liūtis būtų tokia smarki, jog vienas kitas lašas tykštelėtų ir ant palaimingu letargo miegu miegančio elektorato kaktos. Ką šis elektoratas darytų atsibudęs ir pamatęs baimės perkreiptus savo šeimininkų veidus, sunku nuspėti. Būtent ši nežinomybė greičiausiai ir stabdo tuos, kurie galėtų režimą už minėtos vietos sugriebti.
Ne, čia ne apie Lietuvą, nors apie kai kuriuos buvusius ministrus, o gal net ir visą pulką dabartinių, greičiausiai būtų galima panašiai kalbėti. Tačiau dabar – apie Rusijos valdančiuosius.
Saulėtojoje Kremliaus padangėje šiomis dienomis sušmėžavo keli debesėliai. Ne, tai ne Vilniuje vykusi energetinio saugumo konferencija ir ne Vilnių į Maskvą iškeitusios JAV valstybės sekretorės C.Rice padūsavimai apie tai, kad neišnešiotos rusiškosios demokratijos kūdikio mumiją plieninė vertikalė persmeigė ilgiems dešimtmečiams.
Lenkų ir lietuvių nesutarimai, tiktai į Maskvą žiūrėjusios Vakarų žiniasklaidos tyla dėl įvykių Vilniuje ir liaupsės Kremliuje įsitvirtinusiam čekistų režimui. Įvarčių į kaimynų, kurie trimituoja apie būtinybę išsitraukti žaliavinę Rusijos adatą, vartus apstu.
O prieš C.Rice Maskvoje lankėsi N.Sarkozy, kurį ištiko ta pati haliucinacija kaip ir daugelį buvusių ir dabartinių jo kolegų Vakaruose – pažvelgęs į blyškias ir bereikšmes čekisto akis, jis ten išvydo tokį draugiškumą ir meilę demokratijai, kad simpatija tuojau pat tapo abipusė.
Iš tiesų sunerimti privertė pasiutusios šuoliuoti kainos.
Bet Rusijos premjeras V.Zubkovas – ne jo kolega Lietuvoje G.Kirkilas. Pastarasis kartu su finansų ministru tiktai dūsauja ir skėsčioja rankomis. Tik toliau kelti algas valdininkams ir politikams, taip skatinant grietinėlę draugiškai nugriebiančių prekybininkų azartą.
O štai rusų valdžia iškart čiumpa už pakarpos kartelinių kombinacijų rezgėjus, o neeiliniuose posėdžiuose ministrai ir parlamentarai kurpia skubius planus kainoms stabdyti.
Kiek čia viešųjų ryšių, kiek realaus veiksmo – kitas klausimas.
Bet akivaizdu tai, kad Kremlius tikrąjį pavojų visomis priemonėmis mėgina neutralizuoti dar užuomazgos stadijos. Ką gi, diktatūra – kartais operatyviau veikiantis mechanizmas nei demokratija. Ypač jeigu pastarosios valdžia, ant kiekvieno kampo šnekanti apie didžiules geopolitines ambicijas, – baili ir sutrikusi.
Tačiau dar daugiau nerimo ir pykčio Kremliuje, atrodo, sukėlė kitas įvykis. Jungtinių Amerikos Valstijų teismas pripažino, kad buvęs aukštas Jungtinių Tautų pareigūnas rusas V.Kuznecovas kartu su tautiečiais nugvelbė ir išplovė solidžią sumelę, skirtą Irako programai „Nafta už maistą“. Ir patupdė šį veikėją į kalėjimą keleriems metams. Byla prieš kelerius metus prasidėjo labai triukšmingai, tačiau jos finalas būtų buvęs kur kas tylesnis, jei ne patys rusai.
Jų diplomatai tuojau pat pareiškė, kad tai – politinis susidorojimas, nes JAV teisėsauga ir teismai, savaime suprantama, – klusnūs Vašingtono imperialistų įrankiai.
Apie pamatines demokratijos vertybes ir objektyvumą šnekančios valstybės, kur teisėsauga jau seniai virtusi klusniu valdančiųjų sarginiu šunimi, įžūlumas stebina ne pirmą kartą.
Tą pačią dieną paaiškėjo, kad Rusijos mokesčių inspektoriai kirto tarptautinei bendrovei „PriceWaterhouseCoopers“ – neva ši padėjo Kremliaus sudorotai „Jukos“ užsienyje slėpti iš Rusijos žmonių pavogtus pinigus. Jei kirsti, tai iš peties – ne tik Amerikai, bet ir kitiems, kad neužsimirštų.
B.Jelcino šeimai ir kitiems Kremliaus satrapams keltos bylos, saugiųjų bankų šalies – Šveicarijos – prokurorų įkyrumas, atrodė, liko toli praeityje.
Tačiau užtenka ne itin didelio dalyko, kad šie prisiminimai atgytų.
Kartu ir baimė likti uždarytiems tarp nesaugių gimtosios šalies sienų, kaip kokiam A.Lukašenkai, o ne džiaugtis gyvenimu Nicoje arba Monte Karle.
O kas, jeigu kas nors Vakaruose pultų iš dulkėtų stalčių traukti kokius nors popierius – kad ir apie kuklų milijardų kasininką, britų futbolo ir karališkos prabangos mėgėją Romaną nuo Lietuvos.
Jei taip to bijoma, tai gal kada nors tai ir įvyks?
Juk čekistai pavojų užuodžia pačioje jo užuomazgoje.