Ką tai reiškia? Tai reiškia, kad jau prasidėjo.
Dar ne ekonomikos krizė, kurią pranašauja infliacija, einamosios
sąskaitos deficitas, nerimstantis kalbėjimas apie tai ir iš viso to
kylantys pesimistiniai lūkesčiai.
Pirmiau nei Lietuvai, krizė gresia Lietuvos socialdemokratams. Visi šie
- ir ekonominiai, ir politiniai - ženklai pranašauja, jog kairiųjų
aukso amžius valdžioje baigiasi.
Amžius buvo ilgas ir dosnus. Socialdemokratams iš principo visada
Lietuvoje neblogai sekėsi. Bet vasarą prieš šešerius metus ištiko
ypatinga sėkmė.
Sugrįžo į valdžią kaip tik tuo metu, kai prasidėjo ilgalaikis šalies
augimas. Beveik visiškai nusiplovę bankų griūties purvus, opozicijoje
potogiai pergyvenę iš Rusijos atvilnijusį ekonomikos sąstingį.
Per valdymo metus vien tik biudžeto įplaukos iš mokesčių padidėjo
daugiau nei septyniais milijardais litų. Įspūdinga suma. Pridėkime
Europos Sąjungos paramą, „Mažeikių naftos“ pardavimo lėšas - galva gali apsvaigti.
Greičiausiai taip ir buvo. Nes kitu atveju jau turėtume subalansuotą ar
net perteklinį biudžetą, pabaigtą mokesčių reformą, sutvarkytą švietimo,
medicinos ir kitų panašių įstaigų darbuotojų darbo užmokestį. Visa tai
šiandien galėjo būti ne siekiamybė, o tikrovė.
Skaičiai rodo, kad svaigta stiprokai. Valdžia elgėsi tarytum netyčia
praturtėjęs valkata. Puotavo, dalijo, iš įpročio skolinosi dar daugiau
ir vėl dalijo.
Du tūkstančiai pirmaisiais valdžios sektoriaus išlaidos dar nesiekė 18
milijardų, šįmet - 28. Skirtumas - beveik 10 milijardų. Skolos
prieaugis - keturi.
Kur tekėjo pinigai? Socialdemokratai gali girtis, kad didžiausią
injekciją patyrė socialinė apsauga. Tai - tiesa. Kas antras?
Bendrosios valstybės paslaugos arba vadinamoji biurokratija.
Šiandien daugiausia rūpesčių kelia švietimas, sveikatos apsauga, viešoji
tvarka. Kaip tik tos sritys, kurios gavo kuklų kasmet didėjančio pyrago
kąsnį.
Europos senbuves stebinęs ūkio augimas nebuvo panaudotas nė vienai
įsisenėjusiai problemai išspręsti. Lyg iš valkatos krepšio išsibarstė
po truputį pakeliui.
Pavojaus varpai pirmą kartą suskambo prieš dvejus metus. Tuomet
pastebėta, kad darbo našumas auga daug lėčiau nei atlyginimai. Kas nors
sujudo? Ne.
Iš esmės jokios reakcijos nebuvo net ir gavus antausį dėl euro įvedimo.
Pagrindinė neigiamo atsakymo priežastis buvo ne keliomis šimtosiomis
per didelė infliacija, o prognozė: netrukus ji sparčiai didės, dėl visų
bėdų bus kaltinama Europos Sąjunga ir jos bendroji valiuta.
Vyriausybės nerimo ženklai į viešumą prasiveržė tik šįmet. Pirmasis -
priešiškai sutikta progresinių mokesčių idėja. Iš tikrųjų tai buvo ne
siekis keisti mokesčių reformos formatą, o siekis atidėti reformą bijant
padarinių.
Antrasis ženklas - ne mažiau priešiškai įvertintas Fiskalinės drausmės
įstatymo projektas.
Prieš keletą dienų premjeras Gediminas Kirkilas ir vėl neišlaikė.
Vakare prabilo apie lėtesnį pajamų mokesčio mažinimą, o rytą pasiėmė
žodžius atgal.
Visa tai rodo, kad Vyriausybė suvokia perspektyvų pesimizmą. Tik laiko
ir galimybių nesugrąžinsi. Nei per dieną, nei per mėnesį nieko
nepakeisi. Juolab, kai reikalas susijęs su šalies ekonomika, o valdžios
galios šioje srityje nors ir reikšmingos, bet ribotos.
Tai ne vienintelė priežastis, dėl kurios karti visus šunis vien tik ant šios
Vyriausybės nėra teisinga. Iššvaistytos galimybės yra bendras visų
politikų, neišskiriant nė Prezidento institucijos, nuopelnas.
Paksiada, konkurencinė kova dėl valdžios su bėgliu, saugumo skandalas,
KGB šmėklų ir visokių kitokių priešų savo teritorijoje ir už jos
medžioklė.
Ietys buvo laužomos dėl daugybės abejotinų dalykų, bet tik
ne dėl to, kas svarbiausia.
Tačiau politikoje tokiais atvejais veikia savi dėsniai. Kai gerai, gerai
visiems. Jeigu blogai - atpirkimo ožio ieškantys žvilgsniai sminga į
Vyriausybės rūmus.
Šis vaidmuo neišvengiamai teks premjerui. Ir, atrodo, jis rengiasi
nepriekaištingai jį atlikti. Nepasvertas idėjų mėtymas, finansų
ministro pasakos apie voveraites ar gražų rytą už lango - pradžia yra. Ji išduoda, kad Vyriausybė nežino, ką reikia ir ką ji gali daryti.
Kol sisteminio veiksmų plano nėra, jau geriau patylėti. Kaip,
pavyzdžiui, tyli Reinoldijus Šarkinas.
Lietuvos banko įstatymas skelbia, kad šis bankas atsakingas už kainų
stabilumą. Bet vadovas - krūmuose. Gal įstatyme įsivėlė klaida, o gal
bankininkai bando slėptis valiutų valdybos modelio brūzgynuose?
Reinoldijus Šarkinas išsisuks kaip visada. Išsisuks ir margaspalviai
socialdemokratų valdžios partneriai. Jiems patiems nepavyks. Jų aukso
amžius valdžioje baigiasi. Nei politikos broliai, nei priešai nepraleis
šios progos. Ypač artėjant rinkimams. Ilgametės puotos pagirios socialdemokratams bus skausmingos.
Kas nutiks Lietuvai? Apie tai daugiau bus žinoma kitų metų pradžioje.
Sausį ir vasarį teks išpirkti apie pusantro milijardo įvairių skolos
vertybinių popierių.
Turėsime tipišką lietuvišką reikalą: šaukiama, kad šalyje pavojingas
pinigų perteklius, bet valdžiai ir vėl teks skolintis. Prieš mėnesį
praslydo žinia, kad pasiskolinti nelabai sekasi, sąlygos esą tam
nepalankios.
Sąlygos šiuo atveju reiškia palūkanas. Jų dydis parodys, kaip Lietuvos
perspektyvą vertina bejausmė finansų rinka. Nei voveraitės, nei kurmio
taktika, nei dar vienas gražus rytas dabar jau nepadės.
Šis „Lietuvos ryto“ apžvalgininkės komentaras buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.