Katino įprotis - nervinti vairuotojus

Nenustebkite, jei įsukę į eismo intensyvumu nepasižyminčią nuošalią Algirdo gatvę vis dėlto atsidursite automobilių kamštyje.

Negalėsite nei pajudėti į priekį, nei apsisukti, nes siauroje gatvėje į abi puses bus nusidriekusios ilgiausios mašinų eilės.

Tikriausiai neteksite žado sužinoję, kas yra tokių transporto kamščių kaltininkas.

Vairuotojai, kuriems čia teko gaišti laiką, kolegas juokais perspėja, jog Algirdo gatvėje yra mobilus „gulintis policininkas“, galintis ratuotiems eismo dalyviams išdraskyti akis.

Tokius pokštus vairuotojams krečia vieno privataus Algirdo gatvės namo „gyventojas“ - įspūdingo dydžio ir išvaizdos katinas Micius.

Micius turi keistą įprotį. Išėjęs į lauką jis šiek tiek pavaikšto aplink namą ir tiesiu taikymu drožia į savo pamėgtą vietą - patį gatvės vidurį.

Važiuojamojoje dalyje Micius išsidriekia visu ūgiu ir užminga.

Kartais milžiniško dydžio katinas gatvėje miega tiesiog aukštielninkas, iš palaimos į šonus atmetęs letenas.

Vairuotojai, kurie išlipę iš automobilių bando nuo kelio nuvyti ne vietoje įsitaisiusį gyvūną, gauna netikėtą atkirtį. Micius strykteli ant kojų, pašiaušia kailį, išriečia kuprą ir nė nemano trauktis iš užsiimtos teritorijos.

„Būtų puikus katinas, jei to netikusio įpročio neturėtų. Ko tik mes nedarėme, kad jis gatvėje negulėtų, visokiais būdais bandėme jį iš ten vyti, bet jis vis tiek daro savo: guli važiuojamojoje dalyje, nors tu ką.

Vienintelė priemonė, kuri dar kartais padeda, - katiną apipurkšti vandeniu. Į kitokius veiksmus jis nereaguoja.

Visaip svarstome, kuo ta vieta katiną taip masina. Gal kokia šiluminė trasa čia eina? Baiminamės, kad kartą koks nors vairuotojas Miciaus nepastebės ir pervažiuos“, - dėl augintinio saugumo sielojasi jo šeimininkė Lina.

Micius savo gatvėje garsus ne vien dėl pomėgio nervinti vairuotojus.

Katinas nuo kitų gentainių smarkiai skiriasi išvaizda, charakteriu ir tuo, kad turi tiek vardų, kiek šeimininkų šeimoje yra žmonių.

Šeimos galva Petras katiną šaukia Miciumi, tokį oficialų vardą įrašė ir į katino pasą. Šeimininko žmona Lina keturkojį vadina Budziumi. Sūnus augintinį kviečia paprastai: „Katine“. Močiutei ir seneliui jis - Katinėlis.

Keista, tačiau gyvūnas reaguoja visada - nesvarbu, kas ir kokiu vardu jį vadintų.

Rainas baltais kojų galiukais katinas sveria dvigubai daugiau nei priklauso jo rūšies atstovui - 8 kilogramus. Dar didesnis Micius atrodo dėl puraus ir ilgo kailio, didžiulės pūstos uodegos.

Kai Micius išsiprašo į lauką, bemaž visi praeiviai stabteli pasigrožėti išpuoselėtu kailiu, tiesia rankas jį paglostyti.

Baltą antkaklį dėvintis milžinas ne itin vertina glostymus ir panašias žmogaus meilės bei dėmesio apraiškas. Nuo viso to katinas stengiasi išsisukti.

Kad Micius pyksta, rodo prie galvos prisiplojusios ausys ir smarkiai besimataruojanti uodega.

Kai Micius būna kieme, medinį Linos ir Petro namą iš tolo aplenkia šunys.

„Žiūriu kartą, atbėga du dideli palaidi šunys, kažkokios piktųjų veislės. Micius buvo anapus tvoros, gatvėje. Net sustingau: galvoju, dabar praris jie mūsų katiną vienu ypu, šaukiu, kad bėgtų namo.

O Micius nė iš vietos, nė krust, tik išsipūtė visas lėtai. Šunys lyg įkasti per metrą sustojo, abudu geroku lanku katiną atsargiai apėjo ir nulėkė sau“, - pasakojo močiutė.

Viena šalia esančio daugiabučio gyventoja, turinti nediduką dekoratyvinės veislės šunį, negali jo vestis pro namą, kuriame gyvena Micius. Šuo lyg pamišęs veržiasi nuo pasaito, nori bėgti į kitą gatvės pusę.

„Tas šunelis mūsų katino labai bijo“, - iš šunis gąsdinančio katino juokiasi jo šeimininkė Lina.

Katiną prieš dvejus metus namo parsinešė Linos sūnus Simas. Paauglys jį gavo iš draugo.

Kačiukas buvo liesutis ir neišvaizdus, jokie ženklai nerodė, kad iš jo išaugs įspūdingo dydžio gyvūnas.

Mažą pūkuotą augintinį visi šeimos nariai labai lepino, gal todėl dabar Micius pasižymi retu išrankumu.

Katinas nelaka į dubenėlį įpilto vandens, pripažįsta tik bėgantį iš čiaupo.

Kai Micius užsimano lakti, bėga pas tuo metu namie esantį šeimos narį ir veda jį prie kriauklės. Jei lakti užsinori naktį, skuodžia į miegamąjį, lipa į šeimininkų lovą ir ima Liną tąsyti už naktinių.

„Būna, kad labai tingisi keltis ir eiti su katinu į virtuvę, bet jis tol neatstoja, kol vieną kurį iškrapšto iš guolio.

Jei nereaguojam į rūbų tąsymą, nutempia antklodę, jei dar nereaguojam, lenda prie veido ir tapšnoja letena per skruostą. Jei ir tai nepadeda, išleidžia nagus ir atsargiai brėžia“, - apie bendravimo su katinu ypatumus pasakoja Lina.

Micius ėda tik labai kokybišką maistą. Šeimininkai jam perka specialų 27-28 litus kainuojantį ėdalą, kuriame yra žuvies.

Jokios mėsos Micius net neragauja, ignoruoja ir žalią žuvį. Apie pelių gaudymą negali būti nė kalbos, į jų pusę katinas net nežiūri.

Prie dubenėlyje esančio maisto Micius nė neprisilies, jei šis nebus supiltas jo akivaizdoje. Ėda tik tuomet, kai mato ir girdi, kaip šeimininkai ėdalą įdeda į jo lėkštelę. Pastovėjusio maisto katinas neliečia.

Micius visiškai neturi instinkto vagiliauti nuo šeimininkų stalo. Ant jo gali gulėti šviežia žuvis ar dar kas, bet katinas nesivargins skanėstų pagrobti.

Vienintelį kartą Micius iš žmonių lėkštės bandė letena išgriebti krevetes.

Tą kartą šeimininkas su svečiu sėdėjo prie bokalo alaus ir gardžiavosi virtomis krevetėmis. Miciui jūros gėrybės, ko gero, pasirodė tokios gardžios, kad jis nebelaukė, kol kas nors jas išlukštens, rijo neišdarinėtas.

„Bet tą kartą, matyt, persiėdė nelukštentų krevečių, nes daugiau šiam patiekalui niekada neberodė dėmesio“, - juokėsi Lina.

Akvariumą ir jame plaukiojančias žuvis Micius aplenkia iš tolo.

Augantį katiną žuvys domino, tačiau tik iki tol, kol jis nepūkštelėjo į vandenį.

Micius mėgdavo gulėti ant akvariumo viršaus, po šildančia lempa. Kartą, pabandęs užšokti ant akvariumo, katinas netyčia stumtelėjo dangtį, šis per daug pasislinko ir Micius atsidūrė pas žuvis.

Katinas nespėjo nugrimzti iki dugno, priekinėmis letenomis pakibo ant akvariumo krašto. Laimė, tuomet kambaryje buvo namiškių, jie Micių tuojau pat ištraukė.

Ypatingą dėmesį katinas rodo kompiuteriui. Jei tik kuris šeimos narys prie jo atsisėda, Micius iš karto ropščiasi ant kelių, stengiasi atsigulti ant rankų, o galiausiai įsitaiso ant klaviatūros.

„Jam, matyt, patinka technikos cypsėjimas. Jei kompiuteris įjungtas, bet prie jo niekas nesėdi, Micius gulasi ant klaviatūros ir vartosi ant jos, taip priversdamas kompiuterį skleisti garsus“, - pasakoja Lina.

Visos namų durys sunkiomis senoviškomis žalvarinėmis rankenomis Miciui - ne kliūtis. Katinas atsidaro bet kurias ir įeina į visas patalpas, dėl to namiškiai lauko duris laiko užrakintas.

Sakoma, kad katinai dažniausiai prisiriša ne prie šeimininkų, o prie gyvenamosios vietos. Micius šią taisyklę paneigia. Jis išskirtinai myli šeimynykščius.

Kartą Lina ir Petras buvo išvykę į vestuves, namo grįžo apie antrą valandą nakties. Iš vakaro į lauką išsiprašęs katinas niekaip nenorėjo eiti į vidų. Nors smarkiai lijo lietus, jis šlapias ir susigūžęs tupėjo prie verandos durų ir laukė šeimininkų.