Tokia yra šių metų Nobelio literatūros premijos laureatė Doris Lessing.
Šiai britų rašytojai kitą savaitę sukaks 88-eri. Per Alfredo Nobelio mirties metines gruodžio 10 d. jai atiteks 10 mln. Švedijos kronų (3,7 mln. litų), auksinis medalis ir diplomas.
D.Lessing gimė dabartiniame Irane, vaikystę ir jaunystę praleido dabartinėje Zimbabvėje. 1949 metais ji pabėgo į Didžiąją Britaniją kartu su mažamečiu sūnumi ir pirmojo savo kūrinio „Žolė dainuoja“ rankraščiu.
Garsiausi rašytojos kūriniai – „Auksinis bloknotas“, „Prievartos vaikai“, „Gera teroristė“.
Lietuvių kalba yra išleistos dvi D.Lessing knygos – romanas „Penktas vaikas“ bei apysakų rinkinys „Eldoradas“.
„Mūzų malūno“ skaitytojams siūlome pagal užsienio spaudą parengtą interviu su D.Lessing, kuriame ji kalba apie vaikystę, brandą ir senatvę.
* * *
- Ar rašote kasdien?
- Taip. Aš esu nepataisoma rašytoja. Manau, kad tai susiję su nervais. Aš nejuokauju. Turėtų būti susiję.
Kai pabaigiu knygą, pajuntu tą nuostabų jausmą – viskas, baigta, ji pas leidėją. Palaima ir džiaugsmas. Man nereikia nieko daryti.
Nieko. Galiu tiesiog sėdėti. Bet staiga kažkas prasideda. Tas baisus jausmas, kad aš tuščiai leidžiu gyvenimą, esu nenaudinga, negera.
- Ar buvo tokia akimirka, kai ištarėte „eureka“ ir nusprendėte būti rašytoja?
- Aš rašiau visą vaikystę. Iki septyniolikos metų parašiau du romanus. Jie buvo siaubingi. Nesigailiu, kad juos išmečiau. Bet toliau rašiau. Aš turėjau rašyti. Žinote, aš nebaigiau mokyklos.
- Mokyklą jūs metėte keturiolikos?
- Taip. Ir nieko neišmokau.
- Kas atsitiko tai dvylikametei ar penkiolikametei mergaitei, kad ji ištartų: „Aš noriu rašyti“?
- Tada aš užsiėmiau tuo, ką šiandien vadiname „Au pair“ programa. Buvau auklė. Tai gana nuobodi veikla. Tada ir nusprendžiau pabandyti parašyti romaną. Parašiau du.
- Afrikoje?
- Taip, Afrikoje.
- Kaip kilo ši mintis? Galbūt daug skaitėte?
- Aš visada labai daug skaitau. Skaitau, skaitau ir skaitau. Tai mane išgelbėjo. Ir suteikė išsilavinimą.
Rašymas man buvo pabėgimas. Bet buvau per jauna.
- Nuobodžiaujanti mergaitė?
- Labai nuobodžiaujanti. Auklės darbas – labai varginantis. Maži vaikai vargina, ypač kai juos prižiūri ilgesnį laiką.
Man turbūt niekuomet nebuvo taip nuobodu, kaip tada, kai diena po dienos stumdžiau vaikišką vežimėlį parke. Galvoje kūriau eilėraščius ir galvojau, kad tai kada nors pasibaigs.
- Gyvenote siaubingame amžiuje. Gimėte prieš pat Pirmojo pasaulinio karo pabaigą, išgyvenote Didžiąją depresiją ir Antrąjį pasaulinį karą. Tuomet – branduolinė era, genocidas ir šaltasis karas, Britų imperijos žlugimas.
Ar kas nors liko iš pasaulio, kurį pažinote vaikystėje?
- Nieko. Visiškai nieko. Aš esu Pirmojo pasaulinio karo vaikas. Ir tikrai gerai pažįstu karo vaikus.
Mano tėvus smarkiai traumavo karas. Tėvą fiziškai (jis neteko kojos), abu morališkai. Tad puikiai žinau, ką reiškia augti nuolat griaudžiant patrankoms.
- Jūsų manymu, dabartiniai žmonės supranta, kas yra karas?
- Manau, kad ne. Užaugo nauja karta, kuri karą matė tik filmuose ir per televiziją. Jie žavisi karu, bet nesupranta, apie ką kalba. Tai puikus būdas pasiteisinti ir svaidytis šūkiais. Man tai stingdo kraują, nes aš tai išgyvenau ne vieną kartą.
- Ar jus nustebino kritika, pasipylusi po pirmojo romano „Žolė dainuoja“, kurioje papasakojote autobiografinę istoriją apie moterį, palikusią vaikus iš pirmosios santuokos?
- Žinoma, kad nenustebino. Reikalas tas, jog man buvo siaubinga tai daryti, bet aš turėjau tai padaryti, nes tada neabejojau, kad jeigu to nebūčiau padariusi, būčiau tapusi alkoholike arba atsidūrusi beprotnamyje.
Aš tiesiog negalėjau to pakelti. Ar įmanoma visą laiką, dieną ir naktį, stengtis prisitaikyti prie to, ko nekenti?
Mano vyras buvo civilis pareigūnas, kuris pamažu gavo labai aukštas pareigas. Jam netiko žmona, turinti radikalių idėjų. Negalėjau to ištverti.
Su vaikais susidraugavau vėliau. Su anūkais – taip pat. Bet aš neapsimetinėju, kad tada neatsitiko nieko baisaus.
- Sakėte, kad priešingu atveju būtumėte tapusi alkoholike. Tikrai?
- Arba palūžusi psichiškai.
- Ne kartą rašėte apie psichiškai palūžusius žmones. Galbūt tokiu būdu stengėtės to išvengti?
- Manau, kad taip. Pati niekada nebuvau palūžusi, bet esu susidūrusi su daugybe žmonių, atsidūrusių ties riba.
Tad klausiu savęs, ar tai nebuvo būdas viso to neprisileisti prie savęs. Juk jeigu rūpiniesi tais, kurie pateko į siaubingą bėdą, pati negali palūžti.
- Norėčiau jūsų paklausti apie „Auksinį bloknotą“. Šita knyga tam tikru atžvilgiu jus padarė feminizmo ikona. Nors dažnai sakoma, kad tai geriausia jūsų knyga, jūs taip nemanote?
- Ši knyga – kaip kupra. Juk, be jos, aš parašiau dar kelias įdomias knygas. Iš dalies dėl to man nepatinka, kad į „Auksinį bloknotą“ žiūrima tik kaip į feministinį kūrinį.
Nemanau, kad tai – tik feministinė knyga. Juk ji patinka visiems ir įvairiose šalyse.
- Ką turėjote omenyje, kai pasakėte, kad „Auksinį bloknotą“ rašėte šaltai, o skaitytojai ją priėmė isteriškai?
- Tai visiškai nesusiję su „Auksiniu bloknotu“. Mane stulbina, jog žmonės automatiškai ieško tik to, kas juos skiria ir priešina. Mes kažkodėl nesistengiame suprasti, kas mus sieja.
Tarkime, mums nerūpi, ką bendra turi baltaodžiai ir juodaodžiai, vyrai ir moterys, seni ir jauni žmonės. Mes matome tik skirtumus.
Tai – proto liga. Nes iš tikrųjų vyrai ir moterys turi daugiau panašumų nei skirtumų.
- Kaip gyvenimą veikia metai?
- Prieš keletą metų mane ištiko mikroinsultas. Vieną rytą pabudau ir pajutau, kad negaliu pajudinti rankos.
Paralyžius – keisčiausias dalykas. Jo pakako, kad aš išsigąsčiau.
Dabar nuolat galvoju apie mirtį. Man rūpi, kiek laiko man dar liko.
Prieš pradėdama naują knygą, pasvarstau, ar verta ją rašyti, ar spėsiu?
- Ar senatvė neturi jokių malonumų?
- Senti – iš esmės nuobodu.
Mane erzina sustingę kaulai. Ilgą laiką buvau fiziškai sveika. Man dabar nepatinka, kad sunku laisvai judėti.
Tačiau atsirado dvasinė ramybė. Daugelis dalykų dabar nėra tokie svarbūs kaip kadaise. Tai malonu.
- Ką jūs darote savo malonumui?
- Dažnai vaikštau į dramos teatrą ir operą. Lankau meno parodas. Tris ar keturis kartus per savaitę vaikštinėju po Londono parkus.
Taip pat sodininkauju ir skaitau, kas man visada teikė didžiulį malonumą.
- Ar niekada nenorėjote gimti anksčiau ar vėliau? Ar gyvenote įdomiais ir jaudinančiais laikais?
- Na, kažin ar galėjo būti įdomiau. Nenorėčiau būti moteris daugelyje praeities ir netgi dabarties kultūrų. Nenorėčiau būti moteris musulmonų visuomenėje. Vis dėlto man labai pasisekė.