Tačiau kaip tik tada Čikagoje prasidėjo cepelinų karas, kurio metu šaudomos žodinės patrankos pasiekė net Los Andželą, Niujorką, Filadelfiją, Bostoną ir Klyvlendą.
Vietiniai lietuviški laikraščiai pusantro mėnesio rypavo, neva blogai atsiliepusi apie cepelininę lietuvybę įžeidžiau „žilagalvius senolius“. Net ir Lietuvos ambasadorius JAV Audrius Brūzga, neseniai apsilankęs Čikagoje, sulaukė klausimų apie ,,naujausias išeivijos gyvenimo aktualijas“. Pasirodo, čia kalbėta apie ardomąją šių eilučių autorės veiklą.
Supratau, kad abejoti nebėra dėl ko. Cepelininė lietuvybė liko kai kurių JAV lietuvių vienintele sąsaja su savo šaknimis. Taip atsitiko ne visiems. Greičiau — mažai, bet rėksmingai valgomosios lietuvybės puoselėtojų daliai. Nuoširdus išgyvenimas ir tikri ar suvaidinti širdies sopuliai dėl vadinamųjų didžkukulių byloja apie susireikšminimą, ribotumą ir elementariausią savo nacionalinės virtuvės neišmanymą.
Regis, daug nereikia, jog suvoktum šiuolaikinio lietuvio ar amerikiečio problemų menkumą pasaulio kontekste. Ar tai būtų cepelinai ar, anot vienos įžeistos ponios, „lakštingalų liežuvėliai“, mes turime ko valgyti. Turime stogą virš galvos, greičiausiai net automobilį, darbą, draugus.
Net jei tai kartoti ir banalu, tačiau Lietuvos pašonėje — Rusijoje toliau šeimininkaujantys Osamos bin Ladeno žodžiais kalbantys politikai, Mianmare skerdžiami vienuoliai ar Aliaskoje tirpstantys ledynai yra svarbesni nei įžeista cepelininė tapatybė. Galiausiai, tos pačios Amerikos kariai žūsta Irake, valdžia nuolat sprendžia problemas, kurioms verkiant reikia piliečio dalyvavimo. Bet kur tau, tam tikrai JAV išeivijos daliai svarbiausi yra tik jie patys ir jų cepelininiai jausmai.
Anot lietuvių kulinarijos žinovo Vincento Sako, cepelinai yra neišmanėlių ir sovietinės virtuvės sugadinto proletariato valgis. Būtent jį, mėgdžiodami sovietinės Lietuvos madas, pasisavino ir kai kurie išeiviai.
„Šiandien Lietuvoje bujoja viena ir ta pati vulgari sovietinio „obščepito“ virtuvė su pagrindiniu savo patiekalu rusišku karbonadu, rusiška užkanda prie alaus, dar vulgaresnė bulvinė virtuvė (neišmanėlių pavadinta lietuviška virtuve) su cepelinais, kugeliu ir kefyro šaltibarščiais”, — rašo V.Sakas.
Pamiršę ar nesusipažinę su iš tiesų tradicinių lietuviškų valgių įvairove, įsikabinę laikomės savo bulvinės dietos arba dejuojame, kad apskritai neturime jokios lietuviškos virtuvės. Anot V.Sako, cepelinai anksčiau nei Lietuvoje buvo gaminami visų Europos tautų, tik tos tautos, įdiegusios sveikesnės mitybos principus, cepelinų atsisakė.
„Dabar bulvinius kukulius gamina tik žemesnės kulinarinės kultūros šalys, — čekai — knedlius, lenkai — kliockus, na, ir mes, prie žagrės prisirišę lietuvaičiai — cepelinus”, — negailestingą verdiktą cepelininei stabmeldystei pateikia V.Sakas. Taigi išeitų, kad vadinamoji lietuviška kulinarinė kultūra iš tiesų yra ne kultūra, bet prasto iš ,,artimojo užsienio” importuoto skonio surogatas. Tapęs toks mielas lietuvybės entuziastams Čikagoje.
Neseniai JAV kilo vienadienis skandalas, kad kai kurie kandidatai į prezidentus švarko atlape nėra įsisegę ženkliuko su šalies vėliava. Praūžus emocijų audrai buvo išsiaiškinta, jog vėliava, kad ir kokia ji gerbtina, tėra tik patriotizmo simbolis. Vėliavos atvaizdą atlape įsisegęs žmogus nebūtinai yra didesnis patriotas už tą, kuris renkasi ne tokias rėksmingas priemones patriotizmui išreikšti.
Bet šiai diskusijai rimtumo suteikia jau tai, kad kalbėta apie vėliavą, o ne apie cepelinus. O ko verta diskusija, kurioje patriotizmas (ar jo stoka?) dangstoma cepelinais su spirgais? Visuomet buvau skeptiškai nusiteikusi cepelininės lietuvybės puoselėtojų atžvilgiu. Bet užmuškite, tikrai nesitikėjau, kad atsiras rimtu veidu tvirtinančių, jog dėl cepelininės kultūros kritikos jie liks įžeistais patriotiniais jausmais.
Cepelinai neva tautiečius užsienyje suburia draugėn, paskatina bendrauti lietuviškai. Šiaip ironiška, kad kai kurie JAV lietuviai pabendrauti susirenka prie slaviško mėsa įdaryto bulvinio klecko. Čia neturi reikšmės jo variantai. Cepelinai ar kugelis — tai vienos ir tos pačios prasto skonio virtuvės atmainos.
Neprisimenu, kad Lietuvoje giminių ar draugų susiėjimai būtų paženklinti tik cepelinais, tarsi nėra kitų valgių ir gražesnių tradicijų. Tad panašu, kad emigracijoje tradicijos paprasčiausiai išsigimsta.
Yra ir dar viena visai rimta cepelinų karo pusė. Įsijautę į kulinarinės kultūros ambasadorių vaidmenį, tuos pačius cepelinus su pasididžiavimu brukame užsieniečiams. Neva paragaukite tikro lietuviško tautinio patiekalo.
Dalis tokių ragautojų savo nuomonę mandagiai nutyli. Kiti tiesiog žiūri į tuos tarkių ir riebienos kukulius pasibaisėję ir bijo burną praverti. Treti paragauja ir stebisi, kokia menka ir neįvairi ta lietuvių maisto kultūra. V.Sako teigimu, ,,tauta, turėdama tokią turtingą istoriją, dar turtingesnę kulinarijos istoriją ir kultūrą, jokiu būdu, kad ir kaip stengtųsi neišprusėliai bei kulinarijos analfabetai, negali turėti vieną kokį nors nacionalinį patiekalą (tai yra arba jau mirusios, arba išmirštančios tautos požymis)”.
Cepelinų karui tęsiantis, galima tik konstatuoti, kad tarp dalies JAV lietuvių nacionalinė sąmonė iš tiesų miršta. Tai dar nebūtų taip blogai, jei ne veidmainiškas tos leisgyvės sąmonės tapatinimas su bulvių ir kiaulienos “šedevrais”.