Tačiau Vilniuje radome vos vieną ekologinių produktų parduotuvę Antakalnyje. Jos lentynos buvo apytuštės. Kodėl? Pamėginome paieškoti atsakymų kartu su ekologinių produktų parduotuvės savininku Vytautu Vyskupaičiu. Kartu su juo pakirdę ankstyvą rytą važiavome pas ūkininkus, su kuriais prekybininkas sudaręs ekologinių produktų tiekimo sutartis.
Stinga valstybės politikos
Apie ekologinio ūkininkavimo kelius ir klystkelius pirmiausia sušnekome su TŪB „Mėta“ vadovu Mindaugu Vyskupaičiu. Jo bendrovė – vienintelė tokio pobūdžio įmonė Baltijos šalyse, gamina ekstraktus, eterinius aliejus, arbatas ir kitus produktus iš ekologiškai išaugintų vaistažolių. Pagamintą produkciją noriai perka ir naudoja sanatorijos, reabilitacijos centrai, didmenininkai „Deva“, „Limedika“, „Pirtelė“, parduotuvių tinklai „ Maxima“ ir „Senukai“.
TŪB „Mėta“ produktų galima nusipirkti ir Mindaugo sūnaus Vytauto parduotuvėje. „ Mano verslas sukasi neblogai. Tačiau norėtųsi, kad ekologinių produktų gamintojams sektųsi kur kas geriau. Kol kas ekologinis ūkininkavimas nėra skatinamas ir smulkūs gamintojai sulaukia mažai paramos iš valdžios. Jai rūpi stambieji gamintojai ir visa parama nukreipiama jiems.
Net struktūriniai fondai skirstomi atsižvelgiant į didžiųjų interesus. Mažam smulkiam ūkininkui net neapsimoka pretenduoti gauti paramą. Jam neapsimoka samdyti konsultantus, kaip ir neapsimoka sertifikuoti savo ūkį. Iš to tik kyla daugybė problemų, nes reikalavimai ir smulkiam, ir stambiam ūkiui vienodi. Kur matyta, kai reikalauja, kad žolininkai pasistatytų didžiausias džiovyklas vaistažolėms. Mačiau vieną: išklota keramikos plytelėmis, įrengta plovykla.
Kam to reikia? Puikiai žinome, kad vaistažolių negalima plauti, o geriausiai jos išdžiūva paprastame mediniame klojime ar jaujoje,“ – samprotavo M. Vyskupaitis. Dideli ir griežti reikalavimai žlugdo smulkų pieno perdirbimo verslą. Visi kaime turėjome savo močiutes, kurios savo kaimiškos būties neįsivaizdavo be poros karvučių bei paršelių. Jos gamino nuostabų sviestą, spaudė puikius sūrius, kimšdavo skilandį, kurį prapjovus seilės tįsdavo.
Kur šiandien šios gamintojos? Jos gamina, bet tik sau. Nes kitaip ūkininkauti neišgali. Jei močiutė sertifikuotų savo gaminius, greitai bankrutuotų. Nes skersti paršo sertifikuotame ūkyje negalėtų taip, kaip ligi šiol skerdė. Ji turėtų statyti skerdyklą, pirkti daug kainuojančius įrenginius. „Negali būti tokie perdėti reikalavimai smulkiems gamintojams. Daugybę kartų prašiau parengti atskirus higienos normų reikalavimus mažoms įmonėms. Niekam tai nerūpi. Todėl ir sakau, kad mums stinga valstybinio požiūrio. Valdžiai nerūpi smulkūs ūkininkai,“ – įsitikinęs verslininkas M. Vyskupaitis.
Kaip sudominti ūkininką
Du kartus per savaitę – pirmadienį ir ketvirtadienį Mindaugas Vyskupaitis sėda prie mikroautobuso vairo ir apsuka savo ūkininkus. Tąkart ratą pradėjome nuo Ukmergės. Vaisgėliškių viensėdijoje įsikūrusių ūkininkų Janinos ir Juozo Kulėšių sodybos. Moteris jau buvo atsikėlusi, išgirdusi mašinos ūžesį pažadino vyrą. Ūkininkauja jau senokai.
„Buvome pirmieji ūkininkai Ukmergėje,“ – prisipažino Juozas. Turi penkiasdešimt hektarų. Augina grūdines kultūras, bet jų neparduoda, sunaudoja ūkyje. Fermoje per dvidešimt karvių, ketina pirkti dar dešimt. Melžia ekologišką pieną, tačiau visą pristato supirkėjams. Kokybiškas ūkininkų pienas pilamas į bendrą „Pieno žvaigždžių“ katilą.
„Gaminame ir parduodame ekologinį produktą, tačiau kas iš jo pagaminama, nežinome. Aišku, norėtųsi, kad žmonės gertų mūsų pieną ir vertintų,“ – samprotavo J. Kulėšius. Nusipirko naują melžimo įrangą, pieno aušintuvą. Kartu su kaimynu įkūrė kooperatyvą – dviem šeimoms dirbant kartu našta lengvesnė. Užveisė sodą, kuris tik šiemet pirmais vaisiais pradžiugino. Juozas neslėpė, kad lengviau auginti paprastai. Ekologinis sodas reikalauja ypatingos priežiūros. Ūkininkas prikrovė obuolių bent porą maišų. „Juos greitai išpirks,“ – pakomentavo Vytautas.
Pasak Juozo, ar apsimoka ekologiškai ūkininkauti, paaiškės po poros metų. Kol kas tenka skaičiuoti nuostolius, ypač po vienos detektyvinės istorijos. Kulėšiai dalyvavo vienoje programoje. Nacionalinei mokėjimo agentūrai išsiuntė dokumentus, kasmet reikalingą prašymą ir duomenis. Siuntė registruotu laišku. Agentūra prašymo ir kitų dokumentų negavo. Apie tai pranešė po pusmečio. Paštas po tiek laiko dingusios korespondencijos nebeieško. Agentūra ūkininkus nubaudė – skyrė sankciją, atėmė daugiau nei dvidešimt tūkst. litų.
„Gerai, kad tik trečdalį baudos skyrė, antraip dabar dar vis būtume skolingi agentūrai. Bet ar jie teisūs? Mes irgi nekalti, kad mums taip nutiko. Juk ir agentūra atsikvošėjo visiems terminams praėjus. Tai gal tie popieriai nebuvo tokie svarbūs?“- pasakojo J. Kulėšius. Jam sunkiai suvokiami agentūros reikalavimai rašyti smulkmeniškus komercinius planus. „Man atrodo, kad tai tik formalūs reikalavimai. Juk tie planai gula į stalčius ir niekam nereikalingi. Agentūra turėtų būti mūsų geri partneriai, pagalbininkai, patarėjai, o ne vien griežti revizoriai, laukiantys, kol mes paslysime ar paklysime,“ – neslėpė apmaudo ūkininkas.
Vytauto VYSKUPAIČIO komentaras: “Man būtų smagiau matyti daugiau suinteresuotą ūkininką gaminti ir parduoti ekologinius produktus. Jis man parduoda obuolius. Jie neišrūšiuoti, neperrinkti, pasitaiko ir papuvusių. Bet džiaugiuosi ir tokia pasiūla. Mano pastebėjimais, kol kas neveikia sistema „iš lauko – ant prekystalio“. Pirmiausia pats ūkininkas turėtų būti suinteresuotas teikti savo ekologinius produktus, vežti obuolius į miestą.“
Kaimui stinga darbo rankų
Priemiestinėje Leonpolio gyvenvietėje darbuojasi ir optimizmo nestokoja iš Kauno į tėviškę parvažiavę gyventi ūkininkai Laimutė ir Vincentas Stragiai. Šeima valdo per aštuoniasdešimt ha žemės. „Mes visą gyvenimą praleidome Kaune, ten dirbome, gyvenome, vaikus auginome. Čia mūsų tėviškė, bet mus kaimas laiko atėjūnais, nepripažįsta vietiniais. Savo hektaruose auginame ekologiškas daržoves. Prekiauti sekasi neblogai, turiu savo nuolatinių pirkėjų ratą. Aną sykį Vilniuje Kalvarijų turguje kitoje vietoje prekiauti pradėjau, pirkėjai iš karto pasigedo, kur dingau,“ – pasakojo Laimutė. Jiedu su vyru augina tik ekologines dvidešimties pavadinimų daržoves.
„Didžiausia problema – surasti pagalbininkų, darbininkų. Tokį ūkį dviese su žmona nepajėgiame apeiti. Darbo birža atsiunčia mums darbininkų, bet tik trumpam. Gerai, jei pabūna kelias dienas. Paprastai ryte atsivežu juos iš Ukmergės, vakare parvežu. Mums didelė problema darbo jėgos stygius sezono metu. Daržovių priežiūra neįmanoma be rankų darbo. Labai sudėtinga pasamdyti ir traktorininką sezonui. Kvalifikuotam mechanizatoriui mokame gerus pinigus, bet tokių mažai belikę,“ – sakė ūkininkas V.Stragis.
Jų dukra ir žentas – Žemės ūkio universiteto magistrantai. Jie nuolat vieši tėvų namuose ir padeda ūkio darbuose. Šiemet „Tatulos“ mugėje prekiauti močiutei padėjo vaikaitė. „Jei pati neprekiaučiau, būtų prastai. Be abejonės, džiaugiuosi, kad atvažiuoja Vytautas ir paima mano išaugintus produktus. Veikia tvarka – iš lauko – ant stalo. Būtų gerai, kad jis įsigytų sandėlius-šaldytuvus. Galėtų daugiau žalumynų paimti. Mūsų tikrintojai iš VšĮ „Ekoagros“ galėtų ne vien tik sertifikatais rūpintis, bet ir teikti informaciją, kur realizuoti produkciją,“- sakė Laimutė.
Vytauto VYSKUPAIČIO komentaras: „Norėjau sužinoti, kas, kur ir kiek augina ekologinius juoduosius serbentus. „Ekoagros“ man sugebėjo pasakyti, kam išduoti sertifikavimo pažymėjimai. Jie turėtų žinoti daugiau. Dabar niekas nežino, kiek juodųjų serbentų patenka į rinką. Vienas mano pažįstamas sumanė gaminti ekologiškus daržovių konservus.
Nuvažiavau, paaiškinau. Esu maisto gamybos technologas, gerai susipažinęs su higienos normomis. Parašėme prašymą Valstybinei maisto ir veterinarijos tarnybai. Sulaukėme valdiško atsakymo: “...žiūrėkite normą nr..., leidimams - norma nr..., sąlygos aprašytos normoje nr...” Supratau, kad niekas nepagelbės, jei nesiimsi visko pats. Tiesa, išsiaiškinome, kad normos, sąlygos ir reikalavimai tokie patys, kaip ir didelėms pramonės įmonėms. Bet ar logiški tokie reikalavimai?“
Petronių kaimo auksarankės
Pieno produktus gamina Ukmergės rajono Petronių kaimo kooperatyvas. Jį atradęs verslininkas V. Vyskupaitis labai džiaugiasi. Prieš porą metų jis čia pirkdavo po trisdešimt sūrių per savaitę. Dabar superka po du šimtus ir visus parduoda. Čia perka grietinę, sviestą, jogurtus. Verslininkas atveža moterims pakavimo indelius bei etiketes. Produktus gamina septynios moterys. Darbščios, švarios ir tvarkingos. Dirba ir daugiau šeimininkių, bet dalis jų nenori sertifikuoti savo ūkių, nes žino, kad teks dideli įsipareigojimai ir kaskart atūš daugybė kontrolierių. Kiekvienas su savo reikalavimais.
Pašnekinome ūkininkus Audronę ir Mindaugą Kazlauskus. „Turime dvidešimties karvių su prieaugliu bandą. Visą pieną perdirbame. Darome sūrius, varškę, grietinę, sviestą. Mes gaminame ekologinę produkciją, bet dar neturime sertifikato. Tenka praeiti pereinamąjį laikotarpį. Mes auginame ir ekologinius javus, tačiau negauname sertifikato, nes javus suvartojame savo ūkyje. Neparduodame, vadinasi, negaminame. Bet juk gaminame.
Neturime patvirtinančių dokumentų. Būtų gerai, jeigu produktų kokybė būtų vertinama ne pagal popierius. Reikėtų tikrinti produkto kokybę. Mes dėl tokios tvarkos daug prarandame. Už ekologinę produkciją didesnės išmokos. Jei dirbtume įprastai, duotume karvėms visokių papildų, bertume daugiau trąšų ganyklose, tada ir pieno daugiau pribėgtų. Ūkininkaudami ekologiškai, mažiau gaminame produkcijos. Dabar dar negauname ir priedų už ekologinius produktus. Tarsi užburtame rate sukamės,“ – pasidalijo karčia patirtimi Audronė.
Žmonai pritarė ir Mindaugas. Jo įsitikinimu, ūkininkai verčiami sėdėti prie popierių. „Tikrintojai apie ūkį irgi sprendžia pagal popierius. Juos gražiai surašyti daug proto nereikia. Man atrodo, reikia remtis ūkio patikra, o ne buhalterija. Mums labai trūksta informacijos. Ji dažnai būna klaidinanti, mat kiekvienas konsultantas vis kitaip aiškina. Mes važiuojame į seminarus, bet būtų gerai, jei jų organizatoriai žinotų naujus reikalavimus bei pasikeitimus. Ekologinio ūkininkavimo procesas vyksta, o sistemos nėra. Vis dažniau naujoves ir naujienas turime atspėti patys,“ – peikė ekologinių ūkių padėtį Mindaugas.