Eko­lo­gi­nis ūkis - pra­ban­gus ma­lo­nu­mas ūki­nin­kui (I)

Ta­čiau Vil­niu­je ra­do­me vos vie­ną eko­lo­gi­nių pro­duk­tų par­duo­tu­vę Ant­akal­ny­je. Jos len­ty­nos bu­vo apy­tuš­tės. Ko­dėl? Pa­mė­gi­no­me pa­ieš­ko­ti at­sa­ky­mų kar­tu su eko­lo­gi­nių pro­duk­tų par­duo­tu­vės sa­vi­nin­ku Vy­tau­tu Vys­ku­pai­čiu. Kar­tu su juo pa­kir­dę anks­ty­vą ry­tą va­žia­vo­me pas ūki­nin­kus, su ku­riais pre­ky­bi­nin­kas su­da­ręs eko­lo­gi­nių pro­duk­tų tie­ki­mo su­tar­tis.

Apie eko­lo­gi­nio ūki­nin­ka­vi­mo ke­lius ir klyst­ke­lius pir­miau­sia su­šne­ko­me su TŪB „Mė­ta“ va­do­vu Min­dau­gu Vys­ku­pai­čiu. Jo ben­dro­vė – vie­nin­te­lė to­kio po­bū­džio įmo­nė Bal­ti­jos ša­ly­se, ga­mi­na eks­trak­tus, ete­ri­nius alie­jus, ar­ba­tas ir ki­tus pro­duk­tus iš eko­lo­giš­kai iš­au­gin­tų vais­ta­žo­lių. Pa­ga­min­tą pro­duk­ci­ją no­riai per­ka ir nau­do­ja sa­na­to­ri­jos, re­a­bi­li­ta­ci­jos cen­trai, did­me­ni­nin­kai „De­va“, „Li­me­di­ka“, „Pir­te­lė“, par­duo­tu­vių tin­klai „ Ma­xi­ma“ ir „Se­nu­kai“.

TŪB „Mė­ta“ pro­duk­tų ga­li­ma nu­si­pirk­ti ir Min­dau­go sū­naus Vy­tau­to par­duo­tu­vė­je. „ Ma­no ver­slas su­ka­si ne­blo­gai. Ta­čiau no­rė­tų­si, kad eko­lo­gi­nių pro­duk­tų ga­min­to­jams sek­tų­si kur kas ge­riau. Kol kas eko­lo­gi­nis ūki­nin­ka­vi­mas nė­ra ska­ti­na­mas ir smul­kūs ga­min­to­jai su­lau­kia ma­žai pa­ra­mos iš val­džios. Jai rū­pi stam­bie­ji ga­min­to­jai ir vi­sa pa­ra­ma nu­krei­pia­ma jiems.

Net struk­tū­ri­niai fon­dai skirs­to­mi at­si­žvel­giant į di­džių­jų in­te­re­sus. Ma­žam smul­kiam ūki­nin­kui net ne­ap­si­mo­ka pre­ten­duo­ti gau­ti pa­ra­mą. Jam ne­ap­si­mo­ka sam­dy­ti kon­sul­tan­tus, kaip ir ne­ap­si­mo­ka ser­ti­fi­kuo­ti sa­vo ūkį. Iš to tik ky­la dau­gy­bė pro­ble­mų, nes rei­ka­la­vi­mai ir smul­kiam, ir stam­biam ūkiui vie­no­di. Kur ma­ty­ta, kai rei­ka­lau­ja, kad žo­li­nin­kai pa­si­sta­ty­tų di­džiau­sias džio­vyk­las vais­ta­žo­lėms. Ma­čiau vie­ną: iš­klo­ta ke­ra­mi­kos ply­te­lė­mis, įreng­ta plo­vyk­la.

Kam to rei­kia? Pui­kiai ži­no­me, kad vais­ta­žo­lių ne­ga­li­ma plau­ti, o ge­riau­siai jos iš­džiū­va pa­pras­ta­me me­di­nia­me klo­ji­me ar jau­jo­je,“ – sam­pro­ta­vo M. Vys­ku­pai­tis. Di­de­li ir griež­ti rei­ka­la­vi­mai žlug­do smul­kų pie­no per­dir­bi­mo ver­slą. Vi­si kai­me tu­rė­jo­me sa­vo mo­čiu­tes, ku­rios sa­vo kai­miš­kos bū­ties ne­įsi­vaiz­da­vo be po­ros kar­vu­čių bei par­še­lių. Jos ga­mi­no nuo­sta­bų svies­tą, spau­dė pui­kius sū­rius, kimš­da­vo ski­lan­dį, ku­rį pra­pjo­vus sei­lės tįs­da­vo.

Kur šian­dien šios ga­min­to­jos? Jos ga­mi­na, bet tik sau. Nes ki­taip ūki­nin­kau­ti ne­iš­ga­li. Jei mo­čiu­tė ser­ti­fi­kuo­tų sa­vo ga­mi­nius, grei­tai ban­kru­tuo­tų. Nes skers­ti par­šo ser­ti­fi­kuo­ta­me ūky­je ne­ga­lė­tų taip, kaip li­gi šiol sker­dė. Ji tu­rė­tų sta­ty­ti sker­dyk­lą, pirk­ti daug kai­nuo­jan­čius įren­gi­nius. „Ne­ga­li bū­ti to­kie per­dė­ti rei­ka­la­vi­mai smul­kiems ga­min­to­jams. Dau­gy­bę kar­tų pra­šiau pa­reng­ti at­ski­rus hi­gie­nos nor­mų rei­ka­la­vi­mus ma­žoms įmo­nėms. Nie­kam tai ne­rū­pi. To­dėl ir sa­kau, kad mums stin­ga vals­ty­bi­nio po­žiū­rio. Val­džiai ne­rū­pi smul­kūs ūki­nin­kai,“ – įsi­ti­ki­nęs ver­sli­nin­kas M. Vys­ku­pai­tis.

Du kar­tus per sa­vai­tę – pir­ma­die­nį ir ket­vir­ta­die­nį Min­dau­gas Vys­ku­pai­tis sė­da prie mik­ro­au­to­bu­so vai­ro ir ap­su­ka sa­vo ūki­nin­kus. Tą­kart ra­tą pra­dė­jo­me nuo Uk­mer­gės. Vais­gė­liš­kių vien­sė­di­jo­je įsi­kū­ru­sių ūki­nin­kų Ja­ni­nos ir Juo­zo Ku­lė­šių so­dy­bos. Mo­te­ris jau bu­vo at­si­kė­lu­si, iš­gir­du­si ma­ši­nos ūže­sį pa­ža­di­no vy­rą. Ūki­nin­kau­ja jau se­no­kai.

„Bu­vo­me pir­mie­ji ūki­nin­kai Uk­mer­gė­je,“ – pri­si­pa­ži­no Juo­zas. Tu­ri pen­kias­de­šimt hek­ta­rų. Au­gi­na grū­di­nes kul­tū­ras, bet jų ne­par­duo­da, su­nau­do­ja ūky­je. Fer­mo­je per dvi­de­šimt kar­vių, ke­ti­na pirk­ti dar de­šimt. Mel­žia eko­lo­giš­ką pie­ną, ta­čiau vi­są pri­sta­to su­pir­kė­jams. Ko­ky­biš­kas ūki­nin­kų pie­nas pi­la­mas į ben­drą „Pie­no žvaigž­džių“ ka­ti­lą.

„Ga­mi­na­me ir par­duo­da­me eko­lo­gi­nį pro­duk­tą, ta­čiau kas iš jo pa­ga­mi­na­ma, ne­ži­no­me. Aiš­ku, no­rė­tų­si, kad žmo­nės ger­tų mū­sų pie­ną ir ver­tin­tų,“ – sam­pro­ta­vo J. Ku­lė­šius. Nu­si­pir­ko nau­ją mel­ži­mo įran­gą, pie­no au­šin­tu­vą. Kar­tu su kai­my­nu įkū­rė ko­o­pe­ra­ty­vą – dviem šei­moms dir­bant kar­tu naš­ta leng­ves­nė. Už­vei­sė so­dą, ku­ris tik šie­met pir­mais vai­siais pra­džiu­gi­no. Juo­zas ne­slė­pė, kad leng­viau au­gin­ti pa­pras­tai. Eko­lo­gi­nis so­das rei­ka­lau­ja ypa­tin­gos prie­žiū­ros. Ūki­nin­kas pri­kro­vė obuo­lių bent po­rą mai­šų. „Juos grei­tai iš­pirks,“ – pa­ko­men­ta­vo Vy­tau­tas.

Pa­sak Juo­zo, ar ap­si­mo­ka eko­lo­giš­kai ūki­nin­kau­ti, pa­aiš­kės po po­ros me­tų. Kol kas ten­ka skai­čiuo­ti nuos­to­lius, ypač po vie­nos de­tek­ty­vi­nės is­to­ri­jos. Ku­lė­šiai da­ly­va­vo vie­no­je pro­gra­mo­je. Na­cio­na­li­nei mo­kė­ji­mo agen­tū­rai iš­siun­tė do­ku­men­tus, kas­met rei­ka­lin­gą pra­šy­mą ir duo­me­nis. Siun­tė re­gist­ruo­tu laiš­ku. Agen­tū­ra pra­šy­mo ir ki­tų do­ku­men­tų ne­ga­vo. Apie tai pra­ne­šė po pus­me­čio. Paš­tas po tiek lai­ko din­gu­sios ko­res­pon­den­ci­jos ne­be­ieš­ko. Agen­tū­ra ūki­nin­kus nu­bau­dė – sky­rė sank­ci­ją, at­ėmė dau­giau nei dvi­de­šimt tūkst. li­tų.

„Ge­rai, kad tik treč­da­lį bau­dos sky­rė, ant­raip da­bar dar vis bū­tu­me sko­lin­gi agen­tū­rai. Bet ar jie tei­sūs? Mes ir­gi ne­kal­ti, kad mums taip nu­ti­ko. Juk ir agen­tū­ra at­si­kvo­šė­jo vi­siems ter­mi­nams pra­ėjus. Tai gal tie po­pie­riai ne­bu­vo to­kie svar­būs?“- pa­sa­ko­jo J. Ku­lė­šius. Jam sun­kiai su­vo­kia­mi agen­tū­ros rei­ka­la­vi­mai ra­šy­ti smul­kme­niš­kus ko­mer­ci­nius pla­nus. „Man at­ro­do, kad tai tik for­ma­lūs rei­ka­la­vi­mai. Juk tie pla­nai gu­la į stal­čius ir nie­kam ne­rei­ka­lin­gi. Agen­tū­ra tu­rė­tų bū­ti mū­sų ge­ri part­ne­riai, pa­gal­bi­nin­kai, pa­ta­rė­jai, o ne vien griež­ti re­vi­zo­riai, lau­kian­tys, kol mes pa­sly­si­me ar pa­kly­si­me,“ – ne­slė­pė ap­mau­do ūki­nin­kas.

Vy­tau­to VYSKUPAIČIO ko­men­ta­ras: “Man bū­tų sma­giau ma­ty­ti dau­giau su­in­te­re­suo­tą ūki­nin­ką ga­min­ti ir par­duo­ti eko­lo­gi­nius pro­duk­tus. Jis man par­duo­da obuo­lius. Jie ne­iš­rū­šiuo­ti, ne­per­rink­ti, pa­si­tai­ko ir pa­pu­vu­sių. Bet džiau­giuo­si ir to­kia pa­siū­la. Ma­no pa­ste­bė­ji­mais, kol kas ne­vei­kia sis­te­ma „iš lau­ko – ant pre­kys­ta­lio“. Pir­miau­sia pats ūki­nin­kas tu­rė­tų bū­ti su­in­te­re­suo­tas teik­ti sa­vo eko­lo­gi­nius pro­duk­tus, vež­ti obuo­lius į mies­tą.“

Prie­mies­ti­nė­je Le­on­po­lio gy­ven­vie­tė­je dar­buo­ja­si ir op­ti­miz­mo ne­sto­ko­ja iš Kau­no į tė­viš­kę par­va­žia­vę gy­ven­ti ūki­nin­kai Lai­mu­tė ir Vin­cen­tas Stra­giai. Šei­ma val­do per aš­tuo­nias­de­šimt ha že­mės. „Mes vi­są gy­ve­ni­mą pra­lei­do­me Kau­ne, ten dir­bo­me, gy­ve­no­me, vai­kus au­gi­no­me. Čia mū­sų tė­viš­kė, bet mus kai­mas lai­ko at­ėjū­nais, ne­pri­pa­žįs­ta vie­ti­niais. Sa­vo hek­ta­ruo­se au­gi­na­me eko­lo­giš­kas dar­žo­ves. Pre­kiau­ti se­ka­si ne­blo­gai, tu­riu sa­vo nuo­la­ti­nių pir­kė­jų ra­tą. Aną sy­kį Vil­niu­je Kal­va­ri­jų tur­gu­je ki­to­je vie­to­je pre­kiau­ti pra­dė­jau, pir­kė­jai iš kar­to pa­si­ge­do, kur din­gau,“ – pa­sa­ko­jo Lai­mu­tė. Jie­du su vy­ru au­gi­na tik eko­lo­gi­nes dvi­de­šim­ties pa­va­di­ni­mų dar­žo­ves.

„Di­džiau­sia pro­ble­ma – su­ras­ti pa­gal­bi­nin­kų, dar­bi­nin­kų. To­kį ūkį dvie­se su žmo­na ne­pa­jė­gia­me apei­ti. Dar­bo bir­ža at­siun­čia mums dar­bi­nin­kų, bet tik trum­pam. Ge­rai, jei pa­bū­na ke­lias die­nas. Pa­pras­tai ry­te at­si­ve­žu juos iš Uk­mer­gės, va­ka­re par­ve­žu. Mums di­de­lė pro­ble­ma dar­bo jė­gos sty­gius se­zo­no me­tu. Dar­žo­vių prie­žiū­ra ne­įma­no­ma be ran­kų dar­bo. La­bai su­dė­tin­ga pa­sam­dy­ti ir trak­to­ri­nin­ką se­zo­nui. Kva­li­fi­kuo­tam me­cha­ni­za­to­riui mo­ka­me ge­rus pi­ni­gus, bet to­kių ma­žai be­li­kę,“ – sa­kė ūki­nin­kas V.Stra­gis.

Jų duk­ra ir žen­tas – Že­mės ūkio uni­ver­si­te­to ma­gist­ran­tai. Jie nuo­lat vie­ši tė­vų na­muo­se ir pa­de­da ūkio dar­buo­se. Šie­met „Ta­tu­los“ mu­gė­je pre­kiau­ti mo­čiu­tei pa­dė­jo vai­kai­tė. „Jei pa­ti ne­pre­kiau­čiau, bū­tų pras­tai. Be abe­jo­nės, džiau­giuo­si, kad at­va­žiuo­ja Vy­tau­tas ir pa­ima ma­no iš­au­gin­tus pro­duk­tus. Vei­kia tvar­ka – iš lau­ko – ant sta­lo. Bū­tų ge­rai, kad jis įsi­gy­tų san­dė­lius-šal­dy­tu­vus. Ga­lė­tų dau­giau ža­lu­my­nų pa­im­ti. Mū­sų tik­rin­to­jai iš VšĮ „Eko­ag­ros“ ga­lė­tų ne vien tik ser­ti­fi­ka­tais rū­pin­tis, bet ir teik­ti in­for­ma­ci­ją, kur re­a­li­zuo­ti pro­duk­ci­ją,“- sa­kė Lai­mu­tė.

Vy­tau­to VYSKUPAIČIO ko­men­ta­ras: „No­rė­jau su­ži­no­ti, kas, kur ir kiek au­gi­na eko­lo­gi­nius juo­duo­sius ser­ben­tus. „Eko­ag­ros“ man su­ge­bė­jo pa­sa­ky­ti, kam iš­duo­ti ser­ti­fi­ka­vi­mo pa­žy­mė­ji­mai. Jie tu­rė­tų ži­no­ti dau­giau. Da­bar nie­kas ne­ži­no, kiek juo­dų­jų ser­ben­tų pa­ten­ka į rin­ką. Vie­nas ma­no pa­žįs­ta­mas su­ma­nė ga­min­ti eko­lo­giš­kus dar­žo­vių kon­ser­vus.

Nu­va­žia­vau, pa­aiš­ki­nau. Esu mais­to ga­my­bos tech­no­lo­gas, ge­rai su­si­pa­ži­nęs su hi­gie­nos nor­mo­mis. Pa­ra­šė­me pra­šy­mą Vals­ty­bi­nei mais­to ir ve­te­ri­na­ri­jos tar­ny­bai. Su­lau­kė­me val­diš­ko at­sa­ky­mo: “...žiū­rė­ki­te nor­mą nr..., lei­di­mams - nor­ma nr..., są­ly­gos ap­ra­šy­tos nor­mo­je nr...” Su­pra­tau, kad nie­kas ne­pa­gel­bės, jei ne­si­im­si vis­ko pats. Tie­sa, iš­si­aiš­ki­no­me, kad nor­mos, są­ly­gos ir rei­ka­la­vi­mai to­kie pa­tys, kaip ir di­de­lėms pra­mo­nės įmo­nėms. Bet ar lo­giš­ki to­kie rei­ka­la­vi­mai?“

Pie­no pro­duk­tus ga­mi­na Uk­mer­gės ra­jo­no Pet­ro­nių kai­mo ko­o­pe­ra­ty­vas. Jį at­ra­dęs ver­sli­nin­kas V. Vys­ku­pai­tis la­bai džiau­gia­si. Prieš po­rą me­tų jis čia pirk­da­vo po tris­de­šimt sū­rių per sa­vai­tę. Da­bar su­per­ka po du šim­tus ir vi­sus par­duo­da. Čia per­ka grie­ti­nę, svies­tą, jo­gur­tus. Ver­sli­nin­kas at­ve­ža mo­te­rims pa­ka­vi­mo in­de­lius bei eti­ke­tes. Pro­duk­tus ga­mi­na sep­ty­nios mo­te­rys. Darbš­čios, šva­rios ir tvar­kin­gos. Dir­ba ir dau­giau šei­mi­nin­kių, bet da­lis jų ne­no­ri ser­ti­fi­kuo­ti sa­vo ūkių, nes ži­no, kad teks di­de­li įsi­pa­rei­go­ji­mai ir kas­kart atūš dau­gy­bė kon­tro­lie­rių. Kiek­vie­nas su sa­vo rei­ka­la­vi­mais.

Pa­šne­ki­no­me ūki­nin­kus Aud­ro­nę ir Min­dau­gą Kaz­laus­kus. „Tu­ri­me dvi­de­šim­ties kar­vių su prie­aug­liu ban­dą. Vi­są pie­ną per­dir­ba­me. Da­ro­me sū­rius, varš­kę, grie­ti­nę, svies­tą. Mes ga­mi­na­me eko­lo­gi­nę pro­duk­ci­ją, bet dar ne­tu­ri­me ser­ti­fi­ka­to. Ten­ka pra­ei­ti per­ei­na­mą­jį lai­ko­tar­pį. Mes au­gi­na­me ir eko­lo­gi­nius ja­vus, ta­čiau ne­gau­na­me ser­ti­fi­ka­to, nes ja­vus su­var­to­ja­me sa­vo ūky­je. Ne­par­duo­da­me, va­di­na­si, ne­ga­mi­na­me. Bet juk ga­mi­na­me.

Ne­tu­ri­me pa­tvir­ti­nan­čių do­ku­men­tų. Bū­tų ge­rai, jei­gu pro­duk­tų ko­ky­bė bū­tų ver­ti­na­ma ne pa­gal po­pie­rius. Rei­kė­tų tik­rin­ti pro­duk­to ko­ky­bę. Mes dėl to­kios tvar­kos daug pra­ran­da­me. Už eko­lo­gi­nę pro­duk­ci­ją di­des­nės iš­mo­kos. Jei dirb­tu­me įpras­tai, duo­tu­me kar­vėms vi­so­kių pa­pil­dų, ber­tu­me dau­giau trą­šų ga­nyk­lo­se, ta­da ir pie­no dau­giau pri­bėg­tų. Ūki­nin­kau­da­mi eko­lo­giš­kai, ma­žiau ga­mi­na­me pro­duk­ci­jos. Da­bar dar ne­gau­na­me ir prie­dų už eko­lo­gi­nius pro­duk­tus. Tar­si už­bur­ta­me ra­te su­ka­mės,“ – pa­si­da­li­jo kar­čia pa­tir­ti­mi Aud­ro­nė.

Žmo­nai pri­ta­rė ir Min­dau­gas. Jo įsi­ti­ki­ni­mu, ūki­nin­kai ver­čia­mi sė­dė­ti prie po­pie­rių. „Tik­rin­to­jai apie ūkį ir­gi spren­džia pa­gal po­pie­rius. Juos gra­žiai su­ra­šy­ti daug pro­to ne­rei­kia. Man at­ro­do, rei­kia rem­tis ūkio pa­tik­ra, o ne bu­hal­te­ri­ja. Mums la­bai trūks­ta in­for­ma­ci­jos. Ji daž­nai bū­na klai­di­nan­ti, mat kiek­vie­nas kon­sul­tan­tas vis ki­taip aiš­ki­na. Mes va­žiuo­ja­me į se­mi­na­rus, bet bū­tų ge­rai, jei jų or­ga­ni­za­to­riai ži­no­tų nau­jus rei­ka­la­vi­mus bei pa­si­kei­ti­mus. Eko­lo­gi­nio ūki­nin­ka­vi­mo pro­ce­sas vyks­ta, o sis­te­mos nė­ra. Vis daž­niau nau­jo­ves ir nau­jie­nas tu­ri­me at­spė­ti pa­tys,“ – pei­kė eko­lo­gi­nių ūkių pa­dė­tį Min­dau­gas.