Vienas iš jų, pamatęs, kad išgijo, sugrįžo atgal, balsu šlovindamas Dievą. Jis dėkodamas parpuolė Jėzui po kojų. Tai buvo samarietis. Jėzus paklausė: „Argi ne dešimtis pasveiko? Kur dar devyni? Niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę, kaip tik šitas svetimtautis!“ Ir tarė jam: „Kelkis, eik! Tavo tikėjimas išgelbėjo tave“ (Lk 17,11-19).
Dievo gailestingumas į nelaimėlių pasigailėjimo prašymą atsiliepia tuoj pat. Ir iš karto Viešpats siunčia išgydytuosius pasirodyti kunigams, kad šie atliktų ritualinį apsivalymą ir priimtų buvusius ligonius atgal į visuomenę.
Tai - ne tik ritualinės pareigos įvykdymas, bet ir galimybė sugrįžti į visavertį gyvenimą žmonių bendruomenėje. Ir tik vienas jų sugrįžta išpildyti neprivalomą dėkojimo Dievui pareigą. Atrodo, įprasta dalykų padėtis – žmogus užmiršo padėkoti. “Na, Dievas yra gailestingas, atleis”, mano daugelis šiuolaikinių rūpesčių ir malonumų prislėgtų tikinčiųjų. O Dievas vis laukia, kai vis dėlto “niekas nepanorėjo sugrįžti ir atiduoti Dievui garbę”.
Dievo Žodis laukia ne tik maldingos padėkavonės už sveikatos dovaną. Bet esminio žmogiškai prigimčiai žmogaus išganymo verto, todėl, būtino akto – Dievo garbinimo.
O kas būtų, jei Dievo negarbintume arba tai darytumėme nederamai? Ar manome, kad išsiganysime dvasingomis kalbomis apie Dievo gailestingumą ir beribę Jo toleranciją. Juk, Apaštalas moko, kad “malonė neduodama veltui”. Taip, Dievo meilė ir gailestingumas yra faktas, kad “meilė yra tai, kad Dievas myli pirmas”. Tačiau tos meilės kaina yra milžiniška: “gyvybę už draugus atiduoti” “iki mirties, iki kryžiaus mirties”. Jis avo “žaizdomis pagydė mus”.
Atsakykite sau ir kitiems: ar už mus miręs Dievas ir dėl mūsų prisikėlusi Meilė nėra verta sugrįžtančiųjų pas Jį garbės?! Deramos garbės.
Kodėl tad yra tiek mažai grįžtančiųjų? Ir jų skaičius vis mažėja. O ir mūsų, išliekančiųjų savimi patenkintais „sveikuoliais“, garbinimas toks sveikai žmogiškas, viens į kitą atgręžtas ir tik žmonėms, t.y. kiekvienai bendruomenei atskirai, suprantamas ... Ir kartu toks nutolęs nuo visuotinai Krucifikso atskleistos „raupsuotųjų “tragedijos, kuri vis dėlto yra žmogaus prigimties tiesa.
Natūralu, kad mūsų „žmonių“ giminė yra mums sava ir jauki. Mums juk gera būti kaip tik žmonės būna. Bet kaip „yra“ žmonėms?! Kas gero yra pas žmones?
Pasaulis atsakymui mums siūlo „sveikuolių“ gyvenimų paletę. Belieka pasirinkti: kuris šiapusinis realybės šou yra pikantiškesnis ir žmogiškai savesnis? O gal geriau išvis nespręsti, o pamaldžiai toleruoti ir tolerantiškai šypsotis, kaip kad moko „Lapės ir džiaugsmo“ ar panašūs neįgalūs dvasingo nusikalbėjimo institutai.
Krikščionių tiesa apie žmogiškąsias realijas yra palyginti rūsti. Ji yra tapati Kristaus aukos dydžiui: prigimtinio nusigręžimo nuo Dievo, taigi nuodėmės siaubui. Iš čia kyla gyvenimo Tiesoje būtinybė. Įkrikštyti į Kristaus Auką yra kartu įkrikštyti į Dievo garbės vertą gyvenimą. Meilė ir tolerancija žmogui nereiškia toleravimą ligos, kuria žmonija rimtai serga. O tai, kad jis serga, liudija Krucifiksas. Juk kam tada sveikata ir išganymas? Dėl ko mirė Kristus, jei nereikia prisikelti?! Jei nėra problemos, tuomet išmeskime iš šventovių krucifiksus ir tuomet „tra li vali“ tegu liejasi laisvai. Nedrįsime? Tai apsispręskime.
Vienas mažos sielos laiškas:
Sveiki, brangieji!
džiaugiuosi, kad šiandien buvome kartu ypatingose šv. Mišiose. Nežinau, kas man užėjo, bet labai noriu su jumis kalbėtis, dalytis savo jausmais ir patirtimi, jei ne gyvai, tai bent šitaip. Visos šios dienos būseną galėčiau apibūdinti vienu žodžiu - sukrėsta. Kai paneri į gelmę, kontrastas tarp amžinybės ir pasaulio dar labiau išryškėja, o to pasaulio kryžius tampa dar sunkesnis. Juk esant malonės metui, piktosios dvasios puolimas sustiprėja.
Šiandien patyriau abi malonės puses, o dienos ir kovos pabaigoje pagaliau užliejo ramybė - juk dabar (amžinai septinta valanda!) Kristus aukojasi už mus, o tai reiškia, kad Dievas išpildė savo pažadą, nes Dievo Žodis yra kartu ir veiksmas. Taigi nebėra ko bijoti. Šiandien ypatingųjų šv. Mišių metu patyriau, kad Tai iš tiesų vyksta. Ir tas virš altoriaus palinkęs krucifiksas, kai, atrodo, kad Kristaus kraujas iš žaizdos per Marijos širdį laša tiesiai į taurę, - toks iškalbingas.
Kristaus ramybės jums visiems.