Tiesa, R.Pakso vizitą JAV sekantys Lietuvos gyventojai turbūt susidarė šiek tiek kitokį įspūdį. Tai nesunku nuspėti paskaičius Lietuvos naujienų agentūrų pranešimus bei lietuviškus interneto portalus, o ypač apsilankius partijos „Tvarka ir teisingumas“ internetinėje svetainėje (kuri ir tapo pagrindiniu informacijos šaltiniu Lietuvos žinių agentūroms).
Dvejus metus Airijoje esu studijavęs ryšius su visuomene, todėl turėdamas tiek teorinių, tiek praktinių šios specialybės žinių, negaliu neįvertinti R.Pakso komandos darbo ruošiant ir pateikiant informaciją apie jo vizitą. O darbas tikrai puikus. Šiandien, paskaičius partijos „Tvarka ir teisingumas“ pranešimus spaudai bei Lietuvoje išplatintas naujienas, susidaro įspūdis, kad R. Pakso vizitas JAV — tai aštuntasis pasaulio stebuklas. Atrodo, kad nuo pašalinto prezidento „neatstoja“ „New York Times“, „Washington Post“ ir „Forbes“ žurnalistai ir kurį laiką nenuslūgsta akademijos bei tarptautinių organizacijų atstovų susidomėjimas.
Bet visuomenės susidomėjimas R.Pakso apsilankymu JAV buvo kur kas kuklesnis. Praėjusią savaitę, nei laikraščiuose „New York Times“, nei „Washington Post“, nei „Financial Times“, nei žurnale „Forbes“ nepavyko rasti jokios informacijos apie R. Pakso vizitą. Nenuosabu, mat lankytis vieno ar kito leidinio redakcijoje ir „susitikti su žiniasklaida“ yra du skirtingi dalykai. Su R. Paksu atsisakė susitikti ir JAV lietuvių bendruomenės atstovai, nerado tam laiko ir Lietuvos ambasadorius JAV ir kai kurie susitikti planavę Kongreso atstovai. „Garsiosios“ R. Pakso paskaitos apie „demokratiją Baltijos valstybėse“ taip pat buvo labai kuklios.
Vienoje iš šių „paskaitų“, kuri buvo skaityta rugsėjo 27 d. City University Of New York (CUNY) teko apsilankyti. Tą vakarą skubėjau, bijodamas pavėluoti į šią „paskaitą“. Universiteto pirmajame aukšte teko sugaišti šiek tiek laiko, kol ant nededidelės skelbimų lentos, tarp skelbimų apie įvairius universitete vykstančius renginius ir prezentacijas, pastebėjau kreivai prisegtą popieriaus lapą su informacija apie R. Pakso „paskaitą“.
Pakilus į penktą aukštą, nesunkiai suradau nedidelę auditoriją, kurioje turėjo vykti R.Pakso paskaita. Iš pradžių nustebino tai, kad auditorijoje beveik nebuvo žiūrovų. Tiesa, likus dešimčiai minučių, klausytojai ėmė rinktis.
R.Paksui pradėjus skaityti pranešimą, suskaičiavau žmones. Jų buvo trisdešimt keturi, įskaitant kompanijos „Brown Lloyd James“ atstovę, Alvydą Medalinską, R.Paksą, L.Paksienę, mane patį ir vertėją. Taigi atėjusių paklausyti paskaitos iš viso buvo dvidešimt aštuoni žmonės.
Vėliau, man, studijuojančiam viename iš universitetų Niujorke ir dažnai apsilankančiam įvairiose viešose paskaitose, pasirodė keista, kodėl vos 25 minutes trukęs iš lapo skaitomas R.Pakso pranešimas vadinosi „paskaita“? Nesuprantu ir ką bendro su „paskaitos“ pavadinimu „demokratija Baltijos valstybėse“ turėjo perskaitytas pranešimas.
Baltijos valstybės pranešimo metu buvo paminėtos du kartus, o beveik devyniasdešimt procentų pranešimo turinio sudarė prezidento apkaltos tema. R.Paksui baigus savąjį pranešimą, nedidelėje auditorijoje stojo nejauki tyla. Niekas neskubėjo užduoti klausimų. Šalia manęs sėdinti moteriškė su nuostaba akyse pasisuko į mane ir angliškai ištarė: „Nemažai purvinų skalbinių išdžiaustė jūsų prezidentas“. Vėliau auditorijoje nedrąsiai pradėjo kilti rankos. Klausytojai vis dėlto turėjo klausimų. Atsakęs į tris klausimus ir nematydamas daugiau kylančių rankų R.Paksas pasakė: „Neklausinėkite iš mandagumo, jei daugiau klausimų nėra, tada baigiam“.
Tačiau amerikiečiai norėjo pasirodyti mandagūs. Buvo užduota dar keletas klausimų. Iš viso suskaičiavau šešis ar septynis. Po keleto minučių salėje vėl stojus nemaloniai tylai, R.Paksas padėkojo klausytojams ir pasitraukė nuo podiumo. Niujorko universiteto Europos Sąjungos studijų direktorius profesorius Hugo Kaufmanas paragino auditoriją pasveikinti prezidentą R.Paksą už jo pasiryžimą neatsisakyti savo tikslų ir toliau kovoti su korupcija net ir po tokių įvykių, kurie jam nutiko. Auditorija mandagiai paplojo. R.Pakso „paskaita“ buvo baigta.
Išėjus iš auditorijos, niekaip nedavė ramybės vienas klausimas: ką iš tikrųjų norėjo pasakyti R.Paksas? Ar papasakoti apie demokratiją Baltijos valstybėse, ar pasiteisinti dėl praeities?