Pasmerktą rajoną nubalino miltų pūga

„Atsikeliam rytą, žvilgt pro langą - visur balta. Kas čia dabar - jau pasnigo?“ - taip užvakar tarėsi pamatę gamtos stebuklą už geležinkelio, pramonės gigantų užnugaryje įsikūrusio gyvenamojo privačių namų kvartalo gyventojai.

Tačiau stebuklo nebuvo. Arba, kitaip tariant, jis buvo kitoks - ne gamtinis, o dirbtinis, žmonių per neatsakingumą sukurtas.

Pušaloto ir Įmonių gatvėse snigo miltais. Tikrais miltais iš „Malsenos“. Jie, kaip pasakoje, nuklojo visus takus, namus, medžius, suoliukus, automobilius bei skalbinius.

Gyventojai - ne maži vaikai, jiems ši gamintojų staigmena - ne džiaugsmingas stebuklas, po kurio galima žaisti „namus“ ir kepti kone tikrus blynus.

Žmonės, skubėdami rytą į darbą, buvo supykę ne juokais - reikėjo skubiai šluoti takus, kad batai neišsimiltuotų, automobilius, kad nuvykus į centrą žmonės pirštais nebadytų už tokį baisų nevalyvumą.

Namuose pasilikę pensininkai irgi negailėjo piktų žodžių kaimynams miltų gamintojams, nes reikėjo ir surinktus obuolius plauti, ir skalbinius purtyti.

Trikampis Pušaloto gatvės rajonas, kurį iš dviejų pusių supa vien gamyklos, o iš trečios - tik krūmais apaugusios pievos, nuo seno vadinamas Bulgarija. Tokį vardą jis gavo dar sovietmečiu, kai čia, nuošaliame, neperspektyviame ir apleistame kampelyje, klestėjo prekyba pilstuku ir visu kitu „geru“, ką tik galima buvo iš gamyklų nukniaukti, perdirbti ir pelningai perparduoti.

Gyventojų tvirtinimu, prekyba užsibaigė kartu su senais laikais, bet užtat čia, kaip ir sovietmečiu, nyki gūduma - nei jokių patogumų, nei maisto parduotuvių. Jei pristigai miltų ar cukraus, turi autobusu, kurio grafikas mintinai iškaltas, riedėti į miesto centrą.

Taigi visiems aišku, kad buvusios bene labiausiai atsilikusios, pilnos perėjūnų čigonų, sovietinio lagerio šalies Bulgarijos pavadinimas jų rajonui prilipo nebenuplėšiamai.

„Bulgariją į Europos Sąjungą priėmė kone paskutinę, tik šiais metais, ji gal jau ir pajuto gyvenimo pagerėjimą, bet mes - tai ne“, - karčiai juokavo Vitalija Orlonienė.

Vakar, kitą naktį po miltų stebuklo, lijo lietus, bet ir tas nepajėgė nuplauti visų baltųjų apnašų. Jos vis dar matėsi ir ant automobilių, ir ant žolės, medžių, lapų.

„Štai ant suoliuko - naujas miltų sluoksnis, nes vakar aš jį buvau nuvaliusi. Matyt, ir dabar sninga miltais, tik nesmarkiai, nematomai“, - manė Janina Jankevičienė.

Moteris prieš džiaudama skalbinius turėjo pirmiausia nuo virvės nuvalyti miltų sluoksnį.

Bet baisiausia jai - stogas. Vakar jis buvo jau ne baltas, o juodas - atgavęs savo įprastinę spalvą. Bet ši spalva irgi nenatūrali - tikrasis vyšninės spalvos stogas pajuodijo per kelerius metus nuo jo uždengimo, kasmet besikaupiant vis naujiems miltų ir suodžių sluoksniams. Dabar jį nuplauti nebeįmanoma, reikėtų šepečiais šveisti.

Daivai Tiškovienei miltų apnašos pasirodė ne kaip sniegas, o kaip gipso plokščių trupiniai - moteris ėmusi dairytis, kur kas pjaustė tas plokštes.

Paskui, kai jau viską suprato, kartu su motina Regina Mikalauskiene ėmė laukti valytojų iš „Malsenos“ - kad bent jau langus nuplautų. Moterys supranta, kad niekas čia neateis ir kompensacijos už turtinę ir neturtinę žalą neatlygins netgi maišeliu miltų, tačiau žino, kad civilizuotose šalyse už tokią skriaudą nemažas sumas prisiteistų.

Be to, tos išmokos, jei gamybininkai nesusitvarkytų ir šiuolaikinių technologijų nepritaikytų, niekada nesibaigtų - „Malsena“ ir cukraus fabrikas jas mokėtų nuolat. Mat, be miltų sniego, čia dar dažniau būna ir vadinamojo „šiošių“ antskrydžio, kai fabrike prasideda grūdų šatravimas ir į orą ima skrieti ašutai.

Cukrų gaminantis „Danisco Sugar Panevėžys“ vadinamąją „Bulgariją“, gyventojų įsitikinimu, nuodija dvoku. Jis toks šlykštus, kad atrodo, jog visas rajonas virto vientisu tualetu. Šiame rajone išties visur stovi tik išvietės, bet jų kvapas, anot žmonių, dar visai normalus.

Vakar žurnalistams lankantis Pušaloto ir Įmonių gatvėse tas dvokas taip pat buvo jaučiamas, bet patys gyventojai teigė, kad ne, tikrojo dvoko dar nėra. Jei nosies susiimti ir į vidų sprukti nereikia, vadinasi, dar gerai.

Cukraus gamybos kvapai kankina žmones ne tik dabar, prasidėjus cukrinių runkelių perdirbimo sezonui, bet ir pratisus metus - nuo atliekų duobių. Kartais tas kvapas būna toks šlykštus, kaip gendančios šviežios žuvies.

„Tarybiniais laikais dar ne taip baisiai dvokdavo, o dabar, kai atėjo civilizuoti danai, visai nebeįmanoma“, - skundėsi moterys.

Gamyklų pašonėje įkalintą rajoną anksčiau dar labai kankino autokompresorių gamykla, „Lietkabelis“, nuo pastarojo dar ir dabar kartais paduoda svylančiu plastiku.

Dėl „Malsenos“ keliamo triukšmo naktimis ir savaitgaliais gyventojai nesiskundžia - jie sako jo negirdintys. Užtat dažnai, ypač baigiantis mėnesiui, žviegte žviegia „Žalvario“ pjaustomas atliekų metalas.

„Kas ką nori, tą su mumis daro“, - teigė Stanislava Raudonienė.

Išties „Bulgarijos“ rajonas niekada nesulaukė ir miesto valdžios dėmesio. Sovietmečiu gyventojams buvo aiškinama, kad jie gyvena gamyklų užterštame rajone, todėl bus priversti nunykti - išsikraustyti kitur. Todėl niekas netiesė jokių kelių, jokių kanalizacijų ar vandentiekio, nebuvo leidžiama ir statytis naujų namų. Dabar, esant laisvai rinkai, atvirkščiai - viskas galima, bet dėl lėšų stygiaus vėlgi niekas nejuda.

Užsiminus apie tai, kad klestinčiose šalyse tokie rajonai iš tiesų nunyksta, o gyventojai už solidžias kompensacijas sugeba nusipirkti gerus butus ar namus ne taip sveikatai pavojingose vietose, gyventojai tik numojo ranka.

„Aš jau didelė ir pasakomis nebetikiu“, - pareiškė čia užaugusi D.Tiškovienė.

Taigi pensininkų rajonas ne nyksta, o bando netgi atsigauti - jaunos šeimos ima paskolas, statosi naujus namus arba atsikrausto į senus ir juos renovuoja.

Štai Janinos Kulbienės kaimynystėje jauna šeima namuką šį pavasarį sugebėjo nusipirkti tik už 150 tūkstančių litų - tiek pinigų jai pakako pardavus savo butą. Nors kvapai ir miltų sniegas baisus, bet laisvė ištrūkus iš daugiabučio net ir tai kompensuoja.

Įpratę kentėti žmonės neskuba apipilti neva jais besirūpinančios valdžios skundais. Neseniai jie skendo nuo vandens, skambino „Panevėžio gatvių“ vadovams. Atvažiavo kelininkai, išsišaipė iš jų tokio sąvartyno ir leptelėję, kad net rajono kaimai gauna daugiau lėšų nei jie, išvažiavo.

Asfalto žmonės net neprašo, bet ir nužvyruoti niekas jo nesiteikia.

„Atlėkė vieną kartą ir klausė, ar norim kanalizacijos ir vandentiekio. Dabar rinkimai vėl netoli, vėl atlėks ir klausinės to paties“, - juokėsi R.Mikalauskienė.

„Malsena“ savo interneto puslapyje giriasi esanti viena pažangiausių grūdų perdirbimo įmonių šalyje, o įdiegtos pažangios technologijos leidžia jai prisitaikyti prie laiko keliamų reikalavimų.

Bendrovės generalinis direktorius Mindaugas Gedvilas apie miltų pūgą iki „Panevėžio ryto“ skambučio nebuvo nieko girdėjęs. Įmonės vadovas iškart išsiaiškino, kad tai buvo tik nedidelė miltų transportavimo linijos avarija, o ne tas, anot jo, visų keikiamas krakmolas. Apie krakmolo sniegą buvo rašy-ta prieš pusmetį.

Kaip pasakojo M.Gedvilas, miltų gamybos linija yra gana aukštai, ji staiga prakiuro ir vėjas galbūt nupūtė miltus į gretimą rajoną.

„Tačiau tai tęsėsi tik 2 minutes, nes linija automatiškai užsidarė“, - tikino direktorius.

Įmonės vadovas neneigė, kad kartais nuo „Malsenos“ gali byrėti iš vadinamosios „šiošės“, tačiau nusiskundimų iš gyventojų jis teigė nesulaukęs.

Kompensavimo gyventojams galimybės pašnekovas neneigė, jeigu jie, anot jo, nepultų skųstis žurnalistams, o kreiptųsi į gamyklos administraciją.

Cukraus fabriko gamybos direktorius Rimantas Mocius teigė, kad kvapai į gyvenamąjį rajoną nueina nuo jų valymo įrengimų - atliekų duobių, tačiau neneigė galimybės, kad prasidėjus gamybai jie atslenka ir tiesiai iš gamyklos.

„Pripažįstu, kad runkelių atliekų gedimo kvapas nėra malonus, bet žmogaus sveikatai jis nekenksmingas. Mes turime visus su aplinkosaugininkais suderintus leidimus“, - sakė R.Mockus.

Bendrovės atstovas sutiko, kad pasaulyje yra ir geresnių technologijų, tačiau net ir geriausios, anot jo, visiškai to blogo kvapo nepašalina. Fabrikai visur pasaulyje yra toliau nuo didelių miestų.

Perspektyvos dabar esančios tokios, kad svarstoma apskritai apie fabrikų uždarymą, o ne apie jų modernizavimą.

Panevėžio savivaldybės administracijos direktorius Stasys Karčinskas apie Pušaloto gatvės rajono bėdas ir perspektyvas nieko negalėjo pasakyti, nes jų tiesiog nežinojo.

Dar tik gerą pusmetį savivaldybėje dirbantis S.Karčinskas manė, kad bent jau kelias, vedantis į automobilių turgų, išasfaltuotas, o apie tokią Įmonių gatvę net nebuvo girdėjęs.

„O ko jie norėtų?“ - klausė administracijos vadovas.

Savivaldybėje irgi naujokas Miesto ūkio skyriaus vedėjas Antanas Karalevičius apie vadinamąją „Bulgariją“ irgi negalėjo nieko pasakyti.

Taip išeina, kad jeigu valdžia apie tave nieko nežino, tai ir problemos kaip ir nėra.