Kai Prezidentūros tvora apšlapinama atvykėlių iš D.Britanijos, pykstama, lyg ten būtų ne tvora, o koks nors milžinkapis. Tačiau kai kvapą sulaikę Lietuviai klausosi Kirkorovo ir „Liube“, o lūpos kartoja dainos žodžius, išmoktus geriau, nei vaikystės lopšines, tada viskas gerai. “Dajoš” savus motyvus apie mūsų desantūrą ir mūsų “bojevoje bratstvo”.
Taip ir su žiniasklaida. Spjaudykimės ir darkykimės iš piktumo, kai kas nors pamini lietuvių sąvadautojus, prostitutes, žmogžudžius, vagis, kontrabandininkus, girtus vairuotojus ir visas kitas skustas (arba dar nuskustinas) galvas - kadangi dažnai apie panašius dalykus rašau ir pasakoju Lietuvos radijui, puikiai žinau, kokia būna pirmoji reakcija interneto dirvonuose, kur komentaruose plunksnas miklina koks nors “tikras” lietuvis, “labanaktukas” ar “justinuxx” („žurnaliūgos surado purvo“, „aiškiai straipsnis užsakytas“ - taip, Lietuvos priešai nuolatos užsakinėja straipsnius Anglijos ir Airijos provincijos laikraščiuose).
Įsižeidimas būna staigus ir ilgalaikis („apjuodino Lietuvą“). Išvados nedviprasmiškos („pavydi mums tie debilai“). Atsakius keliais taikliais sakiniais („į save pasižiūrėkit, prisileidot juočkių ir babajų, ko dabar dar iš mūsų norit?“) problema būna išspręsta.
Bet štai Britanijos nacionalinės TV kanalas, BBC 1, sekmadienį parodė Lietuvą vienoje lėkščiausių, labiausiai paviršutiniškų laidų - nusenęs aktorius Michaelas Palinas keliauja po naująją Europą - ir lietuviškas internetas pražydo džiaugsmo žiedais.
Visi labai laimingi ir jaučiasi kaip medumi patepti, lyg Lietuvą būtų palaiminęs šalių vertintojas ir autoritetas, kurio auksiniu pirštu palytėta mūsų žemė dabar pasidarė vertesnė pasaulio akivaizdoje.
Penkiolika minučių atsitiktinių vaizdų, keli pašnekesiai ir dar vienas blankus Kryžių ir Dainų šalies paminėjimas, kurį visi žiūrovai D.Britanijoje jau spėjo užmiršti, Lietuvoje įstrigs ilgam, kaip šventa relikvija, ir bus nešiojama kaip per atlaidus, pasigiriant vieni kitiems (o ypač atvykeliams), kad štai, žinote, ir mus rodė. Net geriau už pageidavimų koncertą.
Kaimelis džiaugiasi, kai pažįstamą tetą per TV pasveikina dukros, žentai ir anūkai, o čia visas didelis kaimas nukaito kaip pabučiuotas - mus parodė per didelės šalies televizorių. Ačiū.
Gal būtų buvę kitaip, jei tie patys lietuviai būtų daugiau žiūrėję pasaulio televiziją, skaitę spaudą, kuri kieno nors vertinama civilizuotame pasaulyje, ir mažiau sėmęsi žinių iš „Russkoje radio“, rusiškų tinklalapių ir retransliuotų rusiškos televizijos "žydrųjų ogoniokų” Naujųjų Metų naktį.
Tada gal būtų supratę, kad džiaugtis Michaelo Palino apsilankymu nevertėtų - linksmuolis pensininkas, laiku baigęs aktoriaus karjerą, dabar spausdina vieną po kitos kelionių programas, kurios visos vienodos kaip Nomedos Marčėnaitės šypsenos blizgiuose žurnaluose. Maža to, taip pat šleikščiai sirupinės, kaip tos šypsenos, ir banalios, kaip Lietuvos televizijų pokalbių programų atviravimai apie tarpusavio santykius ir svetimą skausmą.
Pats ponas M.Palinas tikriausiai šiandien jums net nepasakytų, kur jis matė tą Kryžių kalną - Lietuvoje ar Ukrainoje. Jam tas pats velnias, kaip, beje, ir jo žiūrovams. Patikėkite – M.Palino programos taikomos tai auditorijos daliai, kad 95 proc. žiūrovų nepastebėtų, jei kas nors sukeistų programoje „Lithuania“ su „Romania“.
Ir galbūt programos D.Britanijos lietuviai nuvalkiotus juokus būtų geriau supratę ir įvertinę tinkamai, o ne pasimėgaudami rašę kad „programa su humoru“ jei tarp lietuviškos silkės, lietuviško alaus parduotuvių ir rusiškos muzikos tusovkių būtų nors truputį geriau išmokę angliškai.