Aikštės šeimininkai tik rungtynių pabaigoje po dviejų Thierry Henry įvarčių palaužė svečius, kurie į viltį nepralaimėti kabinosi rankomis, kojomis, nagais ir dantimis. Nepadėjo. Žaisti lietuviams niekas neleido – jiems liko kovoti. Rungtynės nebuvo panašios į tas, kurias matėme anksčiau. Su pasaulio čempionais italais Neapolyje, pasibaigusias lygiosiomis. Į dvikovas su tais pačiais italais ir prancūzais Kaune, kurias svečiai laimėjo, tačiau savo šansų turėjo ir lietuviai.
Šįkart – visas judėjimas viena kryptimi. Smūgis po smūgio, vienas vartininko Žydrūno Karčemarsko stebuklas po kito. Viskas paprasta – varžybų stadija nebe ta, kai galima juokauti. Stadija, kurioje didžiosios komandos – tokios kaip Prancūzija ar Italija – taškų nebebarsto.
Lietuvos rinktinė Nante galėjo didžiuotis tik pora Audriaus Kšanavičiaus individualių futbolo šedevrų, kurių vienas vos neprivertė prancūzų imti kamuolio iš savų vartų – svečių saugas pataikė į virpstą.
Viskas. Ar dėl to turėtume pykti ant saviškių rinktinės, o gal šaipytis iš jos? Jei norite, galite.
Bet galima to ir nedaryti. Ypač žinant, kad šios sudėties rinktinei liko dveji, daugių daugiausia ketveri metai. Po tų, kurie kovėsi Nante, ateis kiti. Iš apgailėtinos dabartinės jaunimo rinktinės. Iš nedaug geresnių jaunių komandų. Ateis tie, kurių daugumos gyvenimas – jų mobilieji telefonai ir ausinukai. Taip pat – keistas įsitikinimas, kad jie jau dabar yra verti pelningų kontraktų.
Ateis prarastoji karta. Gal net kelios kartos, jei turėsime galvoje tai, kad futbolininko profesinė veikla yra labai trumpalaikė. Lygiosios su pasaulio čempionais per artimiausius dešimt metų? Pamirškite. Sakau tai labai norėdamas tikėti, kad esu neteisus, bet nerasdamas argumentų, kurie šį tikėjimą pagrįstų.
Galima ginčytis dėl to, kas prarado tas žaidėjų kartas – ankstesnė Lietuvos futbolo federacija, kuriai vadovavo Vytautas Dirmeikis, ar dabartinė, vedama Liutauro Varanavičiaus ankstyvoje savo veiklos stadijoje. Tikėtina, kad ir vieni ir kiti, nes pasikeitus valdžiai žaibiškos kokybinės revoliucijos nebuvo.
Dabar federacija steigia akademiją. Futbolo vadovai sako, kad šalyje yra maždaug šimtas vaikų trenerių, kurie skaito metodinę literatūrą ir žiūri vaizdajuostes. Kitaip nei visi kiti, kurie tiki, kad ir be to vakarietiško šlamšto viską išmano. Galbūt kuriama sistema atneš naudos. Bet ne šiandien, ne rytoj, ir ne kitais metais. Vėliau. Juolab kad futbolas neįmanomas be to, ko Lietuva kol kas neturi – kokybiškų aikščių. Žolės ar dirbtinių – nesvarbu. Tie, kurie laukia pergalių, turės apsišarvoti kantrybe.
O dabartinė rinktinė? Jos užimamų penktų ar šeštų vietų atrankos grupėse po dešimtmečio turbūt niekas neatsimins. Galbūt retkarčiais prisiminsime, kad pirmi nuleidome italus ant žemės po jų triumfo pasaulio pirmenybėse. Po dešimtmečio, kaip ir dabar, turbūt nostalgiškai prisiminsime tik geriausią savo futbolininkų kartą – Vilniaus „Žalgirį“, laimėjusį universiadą ir SSRS čempionato bronzą.
Geriausių dabarties šalies futbolininkų galimybių ribas atskleidė rungtynės Nante. Esate nepatenkinti? Turite teisę. Bet galbūt šiuo atveju yra gera proga prisiminti plakatus, kuriuos, sako, kabindavo Laukinių Vakarų salūnuose tais laikais, kai nuotykių ieškotojai su plačiakraštėmis skrybėlėmis ir dideliais koltais kolonizavo Šiaurės Ameriką: „Nešaudykite į pianistą – jis groja kaip moka“.