Valdžią nuo gėdos išvadavo nuskriaustoji

jau buvo priėjusi ir liepto galą, bet čia jai maloningai pagalbos ranką ištiesė pati auka - paprasta moteris.

Skandalingoji Panevėžio rajono Naujikų kaimo kapinaičių plėtimo istorija, besitęsusi keletą metų ir atskleidusi miklias brangios žemės dalybas tarp valdininkų, pagaliau baigėsi.

Jai tašką padėjo ne gėdos jausmą visiškai praradę ir iki kaklo apsimelavę rajono ir apskrities administracijos valdininkai, o nuo šios absurdiškos, aferomis kvepiančios istorijos labiausiai nukentėjusi paprasta panevėžietė.

Nuo valdininkų žeminimų bei stumdymų iki soties prisikentėjusi Irena Vidugirienė apsisprendė, anot jos, „biednai ir neteisingai“ valdžiai dovanoti atraižą savo žemės ir tuo baigti visas nesąmones, susijusias su valdininkų nelegaliai privačioje žemėje prie kapinių iškastu šuliniu.

Jei ne I.Vidugirienės malonė, rajono valdžia, ko gero, būtų drįsusi dar giliau klimpti į melo liūną ir apgaulėmis bandyti išvilioti ruožą brangios žemės iš šios panevėžietės.

„Panevėžio rytas“ jau prieš pusmetį atskleidė itin subtilią aferą, įvykusią Panevėžio apskrities administracijos Žemėtvarkos skyriuje, kai mainams dėl kapinių žemės parengta itin brangi žemė prie upės paskutinę akimirką buvo mikliai atiduota aukštos valdininkės motinai.

Tuo metu apskrities administracijos Panevėžio rajono žemėtvarkos skyriuje jau buvo sprogęs skandalas dėl ma-chinacijų žeme. Su Specialiųjų tyrimų tarnybos pareigūnų pagalba krito šio skyriaus vedėjo Jono Atkočiaus galva.

Žurnalistės atskleista žemės mainų istorija iki teismų nepriėjo, nes su mainams parengta žeme buvo sužaista itin sėkmingai pralindus pro visas įstatymų landas. Tačiau korupcijos dvokas čia aiškiai jautėsi.

Istorija čia buvo paprasta. Reikėjo plėsti jau tapusias ankštas mažytes, miestiečių itin pamėgtas Naujikų kaimo kapinaites, esančias šalia plento į Kupiškį.

Panevėžio rajono atstovai buvo suderėję su žemės prie kapinaičių savininkų atstove I.Vidugiriene už beveik hektarą žemės atiduoti jiems lygiai tokį pat plotą netoliese, prie Lėvens upės, kurio kiek anksčiau atsisakė „Šilelio“ stovykla ir perleido valstybei.

Tačiau šį pavasarį valdininkai moteriai pareiškė, kad ji jau atiduota kitam, tik nesakė kam.

Tas laimingasis - tai dabar jau buvusios Panevėžio apskrities viršininko administracijos valdininkės, apskrities gydytojo tarnybos vadovės Raimondos Ulianskienės motina Stefanija Butkevičienė.

Kad tai sužinotų, žurnalistei teko praeiti kančių kelius. Valdininkai sukosi ir vyniojosi lyg žalčiai, kad tik jiems nereikėtų ištarti S.Butkevičienės pavardės.

Galop iš šios istorijos išsirutuliojo dar vienas aštrus siužetas. Rajono valdžia taip buvo įsitikinusi, kad žemių mainų reikalai klostosi puikiai, jog dar privačioje Vidugirių žemėje prie kapinių tvoros be jokio leidimo iškasė šulinį.

Kadangi valdininkams nebebuvo kur dėtis dėl tokio netikėto žemių mainų posūkio, jie, užuot dalykiškai kalbėję su I.Vidugiriene, bandė išsaugoti ir neteisėtai iškastą šulinį, ir gauti jos žemę kapinėms.

Moteriai buvo netgi pagrasinta žemių areštavimu. Tai esą leidžią nauji įstatymai dėl žemės viešojo intereso reikmėms nusavinimo. Toks įžūlumas panevėžietę tiesiog šokiravo.

„Jei neseniai mano žemėje išdygo šulinys, tai gal greit ir pati žemė bus „prichvatizuota“ kaip rusų laikais“, - stebėjosi moteris.

Panevėžio rajono meras Povilas Žagunis su žurnaliste per šiuos metus kapinaičių plėtimo tema bendravo kelis kartus.

Tuoj po skandalo meras drąsiai tvirtino, kad žemė galbūt bus paimta bendrojo intereso labui, atlyginant savininkams už ją nustatyta tvarka. Vėliau šitos minties P.Žagunis atsisakė, matyt, pasitaręs su specialistais ir supratęs, kad tai pernelyg rizikingas, be teismų neišsiversiantis procesas.

Todėl galop buvo rasta kita išeitis. P.Žagunis pareiškė, kad kapinaitės bus plečiamos į kitą pusę, už kelio: ten, kur esą yra valstybinė žemė.

Netikėtai intriguojančiai rajono meras dar pavasarį spaudai paaiškino apie šulinį. P.Žagunis teigė, kad šulinys yra valstybinėje žemėje ir jo niekas nebeužvers.

Žurnalistei nusistebėjus, kad dar neseniai visiems buvo aišku, jog šulinys pastatytas privačiose valdose, rajono vadovas pareiškė, kad viskas išaiškėję tik valdininkams labiau įsigilinus į šį reikalą. Esą matuojant žemę savininkams prieš daugelį metų keli metrai nuo kapinių buvę palikti būtent kapinių zonai ir neatiduoti į privačias rankas.

Mero naujieną žurnalistė perdavė I.Vidugirienei. Moteris net žioptelėjo iš netikėtumo ir siaubo. Ji žinojo viena: grąžinant žemė jos anytai, dalyvaujant ir dar sveikam buvusiam pašnekovės vyrui Romui, buvo atmatuota nuo pat kapinių tvoros. Tokie buvę ir visi brėžiniai planuose.

Buvo įdomu, kaipgi rajono valdžia elgsis toliau. I.Vidugirienė apsišarvojo kantrybe ir ėmė laukti žinių.

Ir išties. Tuoj po šio pokalbio pas Vidugirius iš pat anksto ryto pasibeldė keli vyrai ir net neprisistatę bandė pakišti lovoje gulinčiam jos neįgaliam vyrui pasirašyti kažkokius brėžinius.

„Viską sumatavom iš naujo. Tik parašiuko mums reikia“, - bandę itin trumpai kalbėti svečiai.

I.Vidugirienės paprašyti jie net nesutiko paaiškinti, kam reikia parašų ant tų popierių. Tuomet moteriai neliko nieko kito, kaip neprašytus svečius išprašyti lauk.

Moteris spėjo, kad nepažįstami vyrai buvo atnešę pasirašyti jai dokumentus, pagal kuriuos keli metrai nuo kapinių jau turėjo būti priskirti valstybei.

Po to vėl stojo pauzė. Moteris su nekantrumu laukė, kas gi bus toliau. Rajono valdžia į jos užklausimus dėl šio reikalo vis delsė atsakyti.

Savo ruožtu I.Vidugirienė pagaliau gavo apskrities viršininkės pasirašytą laišką apie tai, kad dabar jau velionė žemės savininkė Ona Vidugirienė 1995 metais sutiko su 4 metrų nuo kapinių žemės riba ir dokumentą pasirašė.

Panevėžietė tik juokėsi, kad tas faktas yra išlaužtas iš piršto, nesuradus kitų būdų atimti žemę šuliniui.

Buvo įdomu, ką gi rajono bei apskrities valdžia atsakė ir Seimo kontrolieriaus tarnybai.

Seimo kontrolierius Antanas Normantas atlikęs tyrimą dar balandžio pradžioje konstatavo, kad skundas dėl šulinio yra pagrįstas, ir nurodė Karsakiškio seniūnei Nijolei Gaižiūnienei demontuoti neteisėtai įrengtą šachtinį šulinį, o apskrities viršininkei Gemai Umbrasienei garantuoti, kad tai bus įvykdyta.

Teritorijų planavimo ir teritorijų valstybinės priežiūros departamento Panevėžio miesto ir rajono atstovė L.Daugelienė buvo surašiusi reikalavimą N.Gaižiūnienei šulinį demontuoti iki sausio 1 d., tačiau šis laikas vėliau seniūnės prašymu dėl prastų oro sąlygų pratęstas dar trimis mėnesiais.

Seimo kontrolieriaus tarnyba tada vadovavosi vieninteliu faktu, kad žemė po šuliniu yra Vidugirių nuosavybė. Jokių papildomų žinių apie valstybinę nuosavybę panevėžiečių valdžia sostinei nepateikė.

Tačiau praėjo dar keli mėnesiai ir Seimo kontrolieriui nuskriejo kitas apskrities administracijos raštas. Jame jau teigiama, kad Vidugirių žemė permatuota. Be to, esą ir seni dokumentai, liudijantys, kad ten, kur dabar pastatytas šulinys, žemė esanti valstybės.

Reziumė viso to: „Šulinį demontuoti nėra tikslinga, nes jis yra iškastas gyventojų prašymu ir vanduo bus naudojamas visuomenės poreikiams“.

Tačiau tos gražbylystės Seimo kontrolieriaus neįtikino. Jis atrašė griežtą laišką, reikalaujantį kuo skubiau pateikti įrodymus dėl žemės priklausomybės, o jei ne - kuo skubiau demontuoti šulinį.

Tada valdininkai ėmė jau karštligiškai skubėti. Įrodymų jiems aiškiai trūko, mirt gyvent reikėjo gauti I.Vidugirienės sutikimą dėl tų neva valdiškų 4 metrų.

Moteris sulaukė keisto laiško, kurį pasirašė visai ne valdžia, o kažkoks „direktorius Vaidas Dulkė“. Laiške buvo kviečiama nurodytu laiku nuvykti pas rajono Žemėtvarkos skyriaus vedėją Valdonę Kuzmaitę „susipažinti su parengtu esamu Naujikų kapinių žemės planu bei pareikšti savo nuomonę“. Buvo dar pridėta, kad neatvykus bus laikoma, jog žemės savininkas pastabų neturi.

Vėliau išaiškėjo, kad tas direktorius - tai privačios „Geodezikos“ bendrovės, rengusios valdžios užsakytą žemės planą, atstovas.

I.Vidugirienė tada jau buvo apsisprendusi, kaip galutinai pasielgti.

„Nebeturim daugiau sveikatos kovoti su valdžios ponais - vis tiek jie vis galvos, kaip su mumis susidoroti, vėl klastos dokumentus.

O ir žmonių, kurie atvažiuoja prižiūrėti kapų ir kuriems labai reikalingas šulinys, gaila. Dėl valdžios aferų jie neteks šulinio, o kaltins taigi mane. Todėl nusprendėme tą žemę imti valdžiai ir padovanoti - jei ji tokia vargšė, kad įpirkti ar susitarti gražiuoju negali, tai tegul ima veltui. Mes ar taip, ar taip biedni“, - sakė I.Vidugirienė.

Todėl nuėjusi nurodytu laiku į savivaldybę moteris tik dėl įdomumo dar paprašė parodyti senus dokumentus, kuriuos kažkada neva pasirašė jos anyta.

Tada rajono vyriausiasis ar-chitektas Saulius Glinskis nusukęs kalbą į šalį ir paprašęs tartis gražiuoju. Kai panevėžietė pareiškė, kad valdžiai padovanos lopinėlį žemės po nelegaliuoju šuliniu, visi lengviau atsidusę.

Parengus naują planą, I.Vidugirienė nuėjo pas S.Glinskį ir triskart pasirašė ant naujo žemės plano popierių.

Tie parašai jai ir reiškė dovanojimą.

„Tai pasirašiau“, - tada pasakė I.Vidugirienė.

„Tai ačiū“, - tada pasakęs S.Glinskis.

Tai buvo vienintelė padėka, kurios panevėžietė susilaukė už dovanotą beveik dviejų arų žemės atraižą. Ši atraiža eina palei kapų tvorą ne 4 metrų, o 1 metro atstumu, o ten, kur šulinys, ji išplatėja ir apjuosia šį buvusį nelegalų statinį. Būtent tiek valdininkai išsiderėjo iš žemės savininkės.

Tačiau „Panevėžio rytui“ vis dėlto buvo įdomu, kodėl gi rajono ir apskrities valdininkai, dar neseniai įrodinėję apie dokumentais pagrįstus 4 valdiškus metrus nuo kapinių tvoros, taip „kilniadvasiškai“ nusileido iki 1 metro.

Žurnalistė praėjusią savaitę paprašė V.Kuzmaitės parodyti I.Vidugirienei taip ir neatvertą slaptąjį dokumentą.

Pasirodo, kad 1995 metais pieštuku paišytas žemės planas yra pasirašytas tik žemėtvarkos inžinierės, ir tas parašas irgi suraitytas ne parkeriu, o pieštuku, kurį galima bet kada ištrinti. O.Vidugirienės parašo čia nėra.

Ten, kur įrašyti 4 metrai nuo kapinių ribos, aiškiai trinta. Be to, po šio skaičiaus parašytas kablelis, o po kitų skaičių - taškai.

Šalia įsegtame akte apie žemės grąžinimą O.Vidugirienės parašas yra, bet čia, nors ir yra pastraipa apie ypatingas žymas, apie ribas nuo kapinių tvoros net neužsimenama.

Inžinierės parašas akte ir plane skiriasi tuo, kad viename akcentuota vardo raidė, o kitame - pavardės.

V.Kuzmaitė paaiškino, kad iki 1998 metų žemės savininkų parašų ant planų nereikėjo, galima buvę pasirašyti ir pieštuku. Tačiau pateiktame tų metų kitame plano pavyzdyje atsakingo darbuotojo parašas buvo suraitytas ne pieštuku, o parkeriu.

Įdomu, kad šalia šios bylos gulėjo ir kita - kito žemės savininko Antano Vidugirio byla. Jo žemė taip pat ribojasi su kapinių tvora. Pastarojoje kažkodėl buvo įdėti, bet ne- įsegti, keli raštai: G.Umbrasienės laiškas Seimo kontrolieriui ir pastarojo atsakymas jai.

Taip pat - ir žemės prie kapinių plano kopija, o jame pažymėti ir tie 4 metrai nuo kapinių tvoros. Bet šioje vietoje irgi matyti trintuko žymės.

Tuomet teko prašyti dar vienos bylos - trečiojo žemės prie kapinių savininko - iš dar kitos kapinių pusės. Čia tų 4 metrų žymos jau nebuvo.

Klausiama apie tai, kodėl, jei viskas teisėta, nepaimti visi 4 metrai nuo kapinių tvoros, V.Kuzmaitė neatsakė. Ji aiškino, kad apskritai nesupranta žurnalistės klausimų.

„Aš neabejoju, kad čia - klastotės, bet sveikatos su jais kariauti jau nebeturiu“, - teigė I.Vidugirienė po tokių žurnalistės jai praneštų žinių.

Per visą tą laiką I.Vidugirienė nesulaukė nė vieno siūlymo iš jos nupirkti žemės po šuliniu gabalėlį. Dabar moteris tikisi už savo auką sulaukti bent jau to, kad jos žemėje būtų švaru - prie šulinio nekiltų baisūs šiukšlių kalnai.

Meras P.Žagunis, išklausęs žurnalistės abejones dėl šio reikalo, sakė, kad jis žino viena: viskas išspręsta - šulinys lieka, o savininkų sutikimai yra.

Rajono vadovas teigė, kad jis pripažįsta valdininkų kaltę dėl pirmosios - žemės mainų istorijos, o dėl šio incidento dar reikėtų pasitikrinti ir, jei kas, valdininkus bausti.

Meras liko prie tos minties, kad 4 metrai nuo kapinių pasitvirtino kaip valstybinė žemė, o galutinai įformintas tik 1 metras, nes „o kam valdžiai žemė, kad dirvonuotų ir šiukšlintų“.

„Jei tai būtų mano žemė, aš ne tik ją atiduočiau žmonėms šuliniui, bet ir takus žvyru nupilčiau“, - tikras geradaris pasirodė P.Žagunis.

I.Vidugirienė nemano, kad jų giminė nusipelnė vien tik valdininkų paniekos ir užgauliojimų.

Atgavus nepriklausomybę jos vyro artimieji atgavo 37 ha žemės čia pat, prie Lėvens, su dideliu plotu Žaliosios girios, ir čia pat visą tą žemę pardavė valstybei išsimokėtinai.

Pasiliktame žemės lopinyje prie sodybos ir Naujikų kapinių yra pažymėtas grąžintas ir miško lopas, tačiau ten tas miškas - tik keli medžiai ir krūmai paupyje.

„Ir čia mus kaip norėjo, taip ir apstatė“, - lingavo galvą panevėžietė.