Jau debiutinė D.Lyncho juosta „Trintukagalvis“ (1977), pilna siurrealistinių fantazijų, atkreipė ir kritikos, ir publikos dėmesį.
Vėliau pasirodė fiziškai subjauroto asmens drama „Žmogus-dramblys“ (1980), fantastinė vizija „Kopa“ (1984), erotiška, paslaptinga, niūraus grožio drama „Mėlynas aksomas“ (1986).
Po to ėjo „kelio filmas“ – tai buvo „Laukinė širdis“ (1990, Auksinė palmės šakelė Kanuose), TV serialas „Tvin Pyksas“ (1990-1991), pakeitęs TV serialo sampratą, ir ekraninis jo variantas „Tvin Pyksas: ugnie, sek paskui mane“ (1992).
D.Lynchas yra sukūręs ir mistinį trilerį „Dingęs greitkelis“ (1997), nebūdingą savo braižui „Paprastą istoriją“ (1999), sapno logika sekantį „Malholando kelią“ (2001, prizas už geriausią režisūrą Kanuose).
Filmo „Vidaus imperija“ premjera įvyko Venecijos kino festivalyje. Būtent premjeros metu D.Lynchas buvo apdovanotas garbingu Auksinio liūto prizu už viso gyvenimo laimėjimus.
* * *
Prieš „Vidaus imperijos“ premjerą D.Lynchas atskleidė filmo sumanymo priežastį:
- Supratau, kad noriu padaryti filmą su kokia tik įmanoma mažiausia filmavimo grupe. Be sudėtingo apšvietimo, nes beveik neturėjau apšvietėjų.
Labai lėto ritmo, bet itin ilgo metražo. Ir kad tas filmas primintų naktinį košmarą, – pasakojo režisierius žurnalui „Newsweek“. – Įgyvendinti tokius nesuderinamus uždavinius padėjo tai, kad filmavau mažyte skaitmenine kamera.
Pats ir filmavau. Manau, dabar visada filmuosiu tik skaitmenine kamera.
Daugiau nebereikės tonų apšvietimo ir garso technikos, tiktai blaškančios dėmesį filmuojant.
Maža skaitmeninė kamera iš pradžių glumino aktorius. Matyt, jie slapčia sau galvojo: „Ar čia tikrai kuriamas rimtas filmas?“
Bet labai greit jie pajuto tokios kameros privalumus. Aš sakyčiau, kad ji daug „geranoriškesnė“ aktoriams. Ji labai delikati.
- Jūsų filmai dažnai primena sapnus. Gal jų siužetus ir randate sapnuose?
- Ne, vargu ar kada aš sėmiausi idėjų iš sapnų. Manau, kad kino kalba yra iš tiesų unikali – ji perteikia sapno pojūtį. Jei filme pavyko užčiuopti šį pojūtį, tai jis tikrai pavyko.
- Jūsų filmuose visada yra paslaptis. Jums patinka paslaptys ar jūs mėgstate erzinti žiūrovus mįslėmis, kurios paskui juos kamuoja metų metus: tarkime – „kas nužudė Lorą Palmer?“.
- Manau, kad detektyvinė mįslė, paslaptis yra ne tik pasaulio dalis, bet ir viena jo varomųjų jėgų. Žmogus nesusidomės kitu žmogumi ar kuo nors kitu, jei jo nesuintriguosi, jei jis neįžvelgs paslapties, kurią jam norėtųsi įminti.
Paslaptis kartais provokuoja šiurkščiam veiksmui, įsiveržimui į kito žmogaus gyvenimą. Tai ne visada gerai. Bet be paslapties mes turbūt sėdėtume ir žiovautume, žiūrėdami nuobodų, neįdomų kiną.
Kita varomąja jėga aš laikau absurdą. Aš mėgstu savo filmuose sujungti skirtingus žanrus. Tiesą pasakius, aš tiesiog stebiu gyvenimą. Juk kiekviena diena yra įvairiausių žanrų mišinys.
Iš ryto paprastai būna siaubo filmas, pusiaudienį – miuziklas, pusę penkių – melodrama, o visas darbo laikas – tragikomedija, sumaišyta su „film noir“ („juoduoju filmu“).
- Kai „Vidaus imperijos“ herojė patenka į kitą realybę, ji atsiranda Lodzėje, Lenkijos mieste. Kodėl?
- Aš atvykau į Lodzę žiemą dalyvauti kino operatoriaus menui skirtame festivalyje „Camerimage“. Mane taip sužavėjo sniegas po nakties dangumi, neryškia šviesa atsispindintis debesyse, miesto architektūra, skaidrus oras.
Man tas miestas padovanojo labai konkrečius jausmus. Su miestais kartais taip nutinka. Nors jo gatvės filme atrodo tuščios ir šaltos, o pats miestas kelia paralelinės realybės įspūdį, man Lodzė yra meilės miestas.
- Gal tai reiškia, kad ketinate palikti Holivudą?
- Visiškai ne. Kaip ir visi žmonės, aš irgi turiu vietų, kuriose jaučiuosi laisvai ir patogiai. Ir nors dabar mano filmai beveik nebesusiję su Holivudu – jie finansuojami kitų šalių, būtent Holivudas yra ta vieta, kur aš jaučiuosi natūraliai.
- Jūs tyčia taip supainiojate savo filmų siužetus? Nemėgstate nuobodžių, nuosekliai pasakojamų istorijų?
- Ne, man patinka paprastos, aiškios istorijos, ir tai patvirtina mano filmas „Paprasta istorija“.
Tačiau man patinka istorijos, kurios veda į apibendrinimus, į abstrakčius apmąstymus. Visų mano filmų siužetai yra būtent tokie.
Bet galbūt „Vidaus imperija“ kiek labiau abstraktus filmas nei ankstesnieji.
- Kalbama, kad Venecijos festivalyje per spaudos konferenciją jums pateikė klausimą: „Apie ką jūsų filmas?“. O jūs atsakėte: „Aš pats nežinau“.
- Matyt, mane ne taip suprato. Negalėjau taip atsakyti. Aš tikrai žinau, apie ką šis filmas. Žinau visiškai tiksliai, žinau kiekvienos detalės, kiekvieno epizodo reikšmę.
Bet jau ne kartą esu sakęs, kad jaučiuosi nejaukiai, kai manęs prašo paaiškinti mano filmų prasmę.
Pirmiausia psichologiniai išvedžiojimai užmuša paslaptį. Antra, traktuotė yra kiekvieno asmeniškas, net intymus reikalas.
O „Vidaus imperijos“ atvejis yra ypač sudėtingas, nes juosta gana abstrakti. Joje kalbama su žiūrovais kino kalba, o tai, kaip sakiau, perteikia sapno pojūtį. Štai kodėl šis filmas kelia tiek įvairiausių interpretacijų.
Mes visi žmonės ir vienas nuo kito, nors nelabai, bet skiriamės. Kiekvienas sprendžiame apie šį pasaulį pagal savo patirtį.
Aš gal ir norėčiau, kad visiems patiktų „Vidaus imperija“ ir visi ją iki smulkmenų suprastų, bet tai neįmanoma.
- Jūsų filmų herojams vis kas nors kelia nerimą, juos veja išgąstis, baimės. Jūs pats visai nepanašus į žmogų, kankinamą nevilties.
- Norint pavaizduoti kančią visai nebūtina pačiam kentėti. Reikia labai gerai suprasti, kas yra kančia.
- Dabartiniame kine yra daug specialiųjų efektų, leidžiančių sukurti bet kokį fantastinį pasaulį.
Ar jūsų tai nedomina, juk kažkada padarėte fantastinį filmą „Kopa“?
- Man labai patinka kompiuteris, esu tiesiog priklausomas nuo jo. Tai grandiozinis išradimas. Man labai patinka skaitmeninės technologijos. Tai stebuklinga.
Bet nesu tikras, kad noriu susidėti su didžiuliais biudžetais, didelėmis filmavimo grupėmis. Tai labai suvaržo.
Iš tavęs reikalauja, kad dirbtum kaip automatas pagal komandas: „filmuojam“ ir „nufilmuota“. Be to, Holivude kuo toliau, tuo labiau bijoma ko nors neaiškaus, ne visai paaiškinamo.
Jei filmas aiškus kaip diena ir yra nors mažiausias dviprasmiškas epizodas, tai prodiuseriai ir platintojai baidosi to filmo kaip velnias kryžiaus.
- Paskutinis ir neišvengiamas klausimas: iš kur filme „Vidaus imperija“ atsirado kalbančių triušių šeimyna? Gal čia užuomina į „Alisą stebuklų šalyje“, kur triušiai padeda patekti į paralelinį pasaulį?
- Su Lewiso Carrollio knyga tai nieko bendra neturi. Tiesiog visada labai mylėjau triušius ir nusprendžiau, kad jie labai tiks šiam filmui kaip dar viena abstrakti detalė.
Be to, man taip norėjosi duoti vaidmenį Naomi Watts – ji yra įgarsinusi vieną iš tų triušių.