“Jėzus pasakė jiems palyginimą, kaip reikia visuomet melstis ir nepaliauti. Jis pradėjo: „Viename mieste gyveno teisėjas, kuris nebijojo Dievo ir nesidrovėjo žmonių. Tame pačiame mieste gyveno ir našlė, kuri vis eidavo pas jį ir prašydavo: „Apgink mane nuo skriaudiko!“ Jis ilgai spyrėsi, bet pagaliau tarė sau: „Nors aš Dievo nebijau nei žmonių nesidroviu, vis dėlto, kai šita našlė tokia įkyri, imsiu ir apginsiu jos teises, kad, ko gero, ji manęs neapkultų“.
Ir Viešpats pridūrė: „Įsidėmėkite, ką pasakė tas nesąžiningas teisėjas. Tad nejaugi Dievas neapgintų teisių savo išrinktųjų, kurie jo šaukiasi per dienas ir naktis, ir delstų jiems padėti?! Aš sakau jums: netrukus jis apgins jų teises. Bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ (Lk 18,1-8).
Įnirtingos maldos ir kryptingo tikėjimo pavyzdžiu Viešpats rodo našlę, kuri išsiprašė teisinės pagalbos iš nepadoraus teisėjo. Malda turi būti įnirtinga. Tai – teisingo ir kryptingo tikėjimo jėga. Aišku, Dievo nereikia privertinėti, kad šis įgyvendintų teisingumą.
Tinkamu laiku Jis nubaus nedorėlius ir nė vienas neliks be tinkamo atlygio. Tačiau Dievas nori, kad į jį kreiptųsi iš principo. Ir įnirtingai. Malda sau ir visuomenei patvirtiname Dievo tikroviškumą. Jis nori būti mums tikroviškas ne tiksukrėtimo ar mirties akimirkoje. Bet gyvu asmeniu tikėjimo ir maldos gyvenimo kasdienybėje.
Ir štai Dievas išreiškia abejonę ar netikrumą: „bet ar atėjęs Žmogaus Sūnus beras žemėje tikėjimą?“ Ką jis turėjo omenyje? Juk suprantame, kad ši abejonė nėra Jo retorinis šūktelėjimas. Tai – baugintina realybė. Artėja tas laikas, kai Viešpats grįš. Ar ras Jis tikėjimą?
Įsivaizduokime: stadiono taku važiuoja Šventojo Tėvo papamobilis. Jis laimina entuziazmu ir džiaugsmu trykštančią minią. Įvyksta šventosios Mišios. Popiežius palaimina tikinčiuosius. Ir vėl džiaugsmingi sveikinimai, gėlės, vėliavos, skarelės ir taip toliau ir panašiai.
Tačiau popiežiaus veidą dengia rūpestis. Ir jis staiga pasako miniai : „Jūs, kurie džiūgaujate, kuo jūs džiaugiatės?! Ar jūs turite pakankamai tikėjimo, ar pasitikite sugrįžtančiu Viešpačiu? Ar jūsų džiaugsmas jus išmaitins tikėjimo kovos kasdienybėje?“. Minia nuščiūva, po to iš viso nutyla. Šventasis Tėvas tyliai iškeliauja. Minia be ypatingo entuziazmo išsisklaido į savo kasdienybę.
Gausingas religinis susirinkimas pasibaigė. Kas liko? Liko šis Viešpaties klausimas apie tikėjimo tiesą ir Jo asmens tikrovę mūsų gyvenimuose. Klausimas visiems gausiems entuziastams: ar daug Jo asmens tikrovės mūsų gyvenimuose ?
Štai neseniai vienas iš Benedikto XVI naujai paskirtų vyresniųjų prilygino Bažnyčią su degančia Roma, o dažną tikintį - su Neronu, kuris žiūri į gaisrą, brauko arfos stygas ir lieja eiles. Romos arkivyskupas Bažnyčios nūdiena išaiškino degančios Romos metaforą: tuštėjančios seminarijos, senstanti kunigija ir panašiai. O neronais esame visi, kurie užsimerkia ir nemato pagrindinės priežasties, kodėl nyksta kunigija ir krikščionija, ypač, mūsų Senajame žemyne.
O juk iš tiesų, visaip vilkdami krikščionybę į žmonijai patrauklius rūbus, patys krikščionys daromės nebepatrauklūs žmonėms. Mes nykstame kartu su mūsų iškirtinio bruožo – tikėjimo – sutapimu su šio pasaulio formomis ir turiniu. Juk kam reikalinga druska be sūrumo? Niekam. Net mums patiems. Galbūt mes jau nebežinome, ką reiškia tikėjimas. Apsaugok, Dieve. Tuomet bus riesta.
Nejaugi taip tragiškai blogai?! Blogai tam, kas dega. Kas mato, kad yra blogai, kas dega gėda. Gerai tam, kas sau smagiai raliuoja ir repuoja. Beje, Olandijoje vienoje kitoje vietovėje kunigijos trūkumo problemą sprendžia taip: Mišias „švenčia“ pasauliečiai.
Žodžio liturgiją – protestantas, Aukos gi dalį – katalikas (jeigu aną galima iš viso tokiu vadinti). Išleido ir tokiam „cirkui“ pritaikytus tekstus. Ir viskas apie vienybę, toleranciją, aišku, meilę. Čia panašiai kaip žymiajame Amsterdamo Raudonųjų žibintų kvartale - apie visų „meilę“ visiems. Matyt šio kvartalo žibintų šviesa jau pasiekė ir jų tikėjimo šventovę.
Lietuvoje, tikiuosi, niekada nenusigyvensime iki tokio blogio. Tiesa, žiū vienoj Vilniaus vietoje Didįjį Ketvirtadienį ne kojas, bet rankas plauna; o vidury Didžiojo Šeštadienio liturgijos eina visi pasistiprinti prie čia pat bažnyčioje padengtų stalų.
Gal būtų juokinga ar bent toleruotina, jei tai nebūtų tiesiog nuodėminga. Nepabijokimo tiesos: tokiu būdu apaštalų mums perduotas tikėjimas buvo pažemintas. Nes nebuvo daroma taip, kaip „tą naktį“ darė Jis pats.
O jeigu nedaroma kaip „tą naktį“ darė pats Viešpats ir kaip mums perdavė apaštalai bei jų įpėdiniai vyskupai? Tuomet, sakykite, pagal kokios nakties „kodus“ atrakinėjamos šventosias „tos nakties“ paslaptys? Kaip mes norime? kaip mums apsimoka? kaip koks rašytpalaikis sukurpė?! Tėra vienas „kodas“. (Tikrai ne da Vinčio). Apaštalų įžiebtas tikėjimas. Tegu mūsų širdys dega ne gėda, bet šiuo vienu, šventu, apaštaliniu ir visuotinu tikėjimu. O juo degdami giedokime mums savą, tos nakties šventumui ir Romos didybei pritinkamą giesmę.