Iššūkis garsioms seserims - pateisinti tėvų pavardę (video)

Seserys Saulė ir Rūta Rinkevičiūtės savo kelią į pasaulinę sceną mina pamažu - žingsnis po žingsnio. Ir taip - jau gerus penkiolika metų.

Muzikos garsų persmelktame pasaulyje, kuriame sukasi viso pasaulio scenose pažįstamo maestro Gintaro Rinkevičiaus ir Rusų dramos teatro meno vadovės, dirigentės Tatjanos Rinkevičienės dukros, žvaigždės negimsta per dieną. Juk per dieną neišmoksi meistriškai griežti smuiku ar skambinti fortepijonu.

Tiems, kurie mano, jog kelias į sceną Saulei ir Rūtai atsivėrė tik todėl, kad yra Rinkevičiūtės, merginos nepuls įrodinėti priešingai.

Rūta: „Negalima neįvertinti to, kad mes turime daugiau galimybių nei kiti mūsų bendraamžiai. Galime mokytis Maskvoje, tėtis mumis pasitikėjo ir pakvietė koncertuoti kartu, organizuoja mūsų koncertus. Turime galimybę parodyti save ir įrodyti savo vertę“.

Saulė: „Pačioms siekti žinomumo būtų kur kas sunkiau, juk į pirmuosius mūsų koncertus ne vienas žiūrovas atėjo vien iš smalsumo, norėdamas pažiūrėti, ką parodys Rinkevičiūtės. Tačiau mums tai - dar didesnis iššūkis, nes turime pateisinti savo pavardę“.

Merginos nesijaučia esančios garsių tėvų šešėlyje. Juolab Maskvoje, kur jos studijuoja. Ten, pasak Saulės, pavardė niekam nėra svarbi. Svarbiausia - ar turi talentą ir kaip groji.

Saulė ir Rūta savo gyvenimo be muzikos jau seniai nebeįsivaizduoja. Nuo penkerių pradėjusios groti vilnietės valandų valandas leisdavo kartu prie natų, miklino rankas, lavino klausą.

Smuikininkė Saulė solistės karjerą pradėjo vienuolikos, o pianistė Rūta su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru debiutavo sulaukusi 13 metų.

Tačiau merginos neslepia - vaikystėje buvo visko: ir tikinimų, kad nebegros, ir ašarų, ir praleistų pamokų.

Rūta: „Ir man, ir Saulei buvo tokių periodų, kai nebenorėjome groti. Sakydavau: nebegrosiu! Pavargdavome nuo repeticijų, matydamos pro langą kieme žaidžiančius vaikus norėdavome bėgioti kartu su jais, tačiau turėjome groti. Tik vėliau supratau, kokios svarbios yra tos pamokos. Manau, kad muzikanto keliui ruošiami vaikai turi būti spaudžiami groti dar labiau, nei spaudė mus, nes visiems anksčiau ar vėliau tenka tą nuolatinių repeticijų periodą ištverti“.

Saulė: „Tačiau kai vaikus perspaudžia ir jie užsidarę kiauras dienas vien groja, irgi nėra gerai. Gali genialiai tiksliai sugroti, bet jei neturėsi supratimo apie gyvenimą, pasaulį, nebus ugnelės akyse, nebus jausmo“.

Ji su šypsena prisimena laikus, kai pirmaisiais metais sukandusi dantis stryku braukdama per smuiko stygas bandydavo išgauti kuo skambesnį ir tikslesnį garsą, tačiau smuikas profesionalo ausiai išdavė gerždesį. Mergina dėkinga savo mamai, kad ji, užuot barusi ir sakiusi, jog Saulė privalo groti, ištardavo: „Nenori, negrok. Niekas neverčia“.

Saulė: „Kaip mesi, jei leidžia! Bet dabar jau groti labai smagu. Darau tai su didžiausiu malonumu, mėgaujuosi muzikos garsiais, kuriuos girdžiu“.

Baigusios M.K.Čiurlionio menų gimnaziją, Rūta, o po trejų metų ir Saulė išvyko studijuoti į Maskvą.

Šį pavasarį Rūta baigė Maskvos P.Čaikovskio konservatoriją ir šiuo metu yra šios konservatorijos aspirantė, o Saulė toje pačioje konservatorijoje trečius metus mokosi pasaulinio garso smuikininko Maksimo Fedotovo klasėje.

Rūta: „Kodėl į Maskvą? Ten išgudomi geriausi pasaulio muzikantai. Konservatorija turi senas tradicijas ir studijų lygis joje yra itin aukštas. Sakoma, jei nori būti tikras muzikantas, turi būtinai studijuoti Maskvoje, kur mokoma ne tik techninių dalykų - studentai ugdomi visapusiškai“.

Nors merginos dar mokosi, jų koncertų ir apdovanojimų bagažas gausus.

Rūta yra tarptautinių pianistų konkursų Graikijoje ir Italijoje laureatė, sulaukė didelio pasisekimo gastrolėse Vokietijoje ir koncertuoja su įvairiais simfoniniais orkestrais Lietuvoje bei užsienyje, dalyvauja festivaliuose, muzikos forumuose.

Jaunėlė Saulė seseriai nenusileidžia: tarptautinio G.Enescu konkurso laureatė, J.Dvariono respublikinio konkurso diplomantė ir respublikinio R.Katiliaus konkurso II vietos laimėtoja aktyviai dalyvauja įvairiuose muzikos festivaliuose bei meistriškumo kursuose, tobulinosi Londone pas garsiąją smuiko pedagogę Nataliją Bojarskają.

Pirmieji metai svetimoje šalyje, toli nuo artimųjų ir Rūtai, ir Saulei nebuvo lengvi.

Saulė vienu metu net kas tris savaites grįždavo į Lietuvą. Nubėgdavo į stotį, nusipirkdavo traukinio bilietą ir traukdavo į Vilnių.

Iš pradžių seserys mokėsi skirtingose vietose, tačiau po metų Saulė įstojo į tą pačią konservatoriją, kur jau studijavo Rūta, apsigyveno viename bendrabutyje, apsiprato.

Saulė: „Konservatorija turi savo dvasią. Kai pagalvoji, kad jos koridoriais, kuriais kasdien einame mes, vaikščiojo tokios įžymybės kaip Sviatoslavas Richteris, tituluojamas vienu garsiausių XX a. pianistų, smuiko meistras Davidas Oistrachas bei kiti garsūs muzikantai, apima ypatingas jausmas“.

Studijos šioje konservatorijoje, švelniai tariant, nepigios. Mokslo metai kainuoja 8 tūkst. JAV dolerių (daugiau nei 19 tūkst. Lt).

Tačiau seserys yra vienos iš nedaugelio laimingųjų, kurioms ne tik nereikia mokėti už studijas, bet jos dar ir gauna stipendiją. Mokslus Rusijos ambasados Lietuvoje dėka joms finansuoja Rusijos Federacijos švietimo ministerija.

Nors nereikia mokėti už studijas, išlaidų Maskvoje studentėms netrūksta, juk tai - viena iš brangiausių pasaulyje sostinių.

Laisvu nuo paskaitų ir repeticijų laiku merginos eina į koncertus, į kuriuos konservatorijos studentai gali patekti nemokamai, atsipalaiduoti ir išsidūkti jos traukia į vakarėlius bendrabutyje ar eina pašokti į klubus, kuriuose skamba Lotynų Amerikos ritmai.

Rūta: „Jei nori pamatyti naktinę Maskvą, teks gerokai patuštinti piniginę. Vien nuvažiuoti iki klubo ir grįžti bei sumokėti už bilietą kainuoja mažiausiai 100 Lt. Tačiau čia kalbu apie studentiškus klubus, neprabangius“.

Saulė: „Kartą užsukome į vieną klubą, į kurį buvo galima įeiti nemokamai. Tačiau vos atsivertusios meniu netekome žado: net mineralinio butelį užsisakyti būtų buvę nežmoniškai brangu“.

Puodelis kavos Maskvoje kainuoja mažiausiai 15 Lt, o pietūs kavinėje - bent 50 Lt.

Dažniausiai seserys Rinkevičiūtės valgį gamina bendrabutyje, tačiau patikina, kad gardžiai pavalgyti nedažnai pavyksta.

Rūta: „Kai manęs paklausia, kokio patiekalo labiausiai pasiilgstu nuvykusi į Maskvą, nedvejodama sakau: visų! Lietuvoje viskas labai gardu, vienu metu galima valgyti įvairių daržovių, minkštą, lengvai sukramtomą mėsą.

O Maskvoje iki prekybos centrų, panašių į prekybos centrus, kuriuos turime čia, tenka važiuoti per pusę miesto. Bet net ir ten nenusipirksi normalios varškės ar sūrio, kitų produktų“.

Saulė: „Galiu drąsiai sakyti, kad per trejus metus išmokau iš akmens mėsą padaryti!“

Konservatorijos bendrabutyje sesutės gyvena skirtinguose kambariuose.

Rūta: „Tai mums - tik į naudą. Turiu kambario draugę lietuvę, su kuria esame prisitaikiusios viena prie kitos. Ji mokosi teorijos skyriuje, todėl nuo ryto iki vakaro būna konservatorijoje, o aš galiu netrukdoma repetuoti. O mudviejų su Saule gyvenimo būdas labai skirtingas, neišvengtume trinties“.

Seserys sutartinai tikina, kad jų charakteriai, pomėgiai, skonis, aprangos stilius ir dar begalė dalykų skiriasi lyg diena ir naktis.

Štai Saulė negali gyventi be mėsos, ji mėgsta gaminti valgį, kelias valandas gali ruošti įvairius patiekalus ir jais pasivaišinti kviečia draugus. O Rūta, net jei visą dieną neranda laiko pavalgyti, dėl to neišgyvena.

Nuėjus pašokti į klubą, Saulei pakanka poros valandų pasisukti šokių aikštelėje ir ji nori eiti namo, o Rūta, pasak sesers, neturi stabdžių - jei merginai smagu, ji šoks iki paryčių.

Skirtingos jos ir užsukusios į parduotuves. Rūta gali nuo ryto iki vakaro vaikščioti, rinktis, kol randa šį tą sau patinkančio, o Saulė negali to pakęsti - ji aiškiai žino, ko ieško, ir apsiperka greitai.

Saulė: „Man kur kas mieliau užsukti į garso aparatūros parduotuves ar kelias valandas krapštytis prie automobilio! Tai, žinoma, nereiškia, kad aš jį sutaisysiu, bet bent pasižiūrėsiu. Juk aš ir motociklą turėjau. Įsivaizduojat - smuikininkė su motociklu! Bet pardaviau, kad mama ramiau miegotų. Tačiau neabejoju - kada nors vėl nusipirksiu“.

Net ir seserų repeticijos skirtingos. Rūta gali kelias dienas iš eilės nuo ryto iki vėlaus vakaro groti, o jos seseriai nuolat reikia naujų įspūdžių, emocijų iš šalies, nes kitaip jai taptų nuobodu.

Nepaisydamos gausybės skirtumų, prieš dvejus metus seserys Rinkevičiūtės pradėjo koncertuoti duetu ir sulaukė sėkmės scenoje ne tik Lietuvoje, bet ir už šalies ribų.

Rūta: „Pirmą kartą dviese grojome dar mokydamosi Lietuvoje, o kai pradėjome abi studijuoti Maskvoje, mus dėstytojai iš karto užrašė groti drauge. Muzikos pasaulyje duetai, kuriuose groja šeimos nariai, turi kur kas daugiau privalumų nei įprasti.

Mes papildome viena kitą, nes ne tik jaučiame viena už kitą atsakomybę, bet ir keičiamės energetika, kurią turi seserys. Jei matau, kad Saulei prasčiau sekasi, imuosi iniciatyvos, jei man sunkiau - Saulė“.

Pasak Saulės, grojant kartu lengiau išsiminti kelią į populiarumą. Įdomus ir nedažnas duetas ypač svarbu karjeros pradžioje, kol neturi daug savo gerbėjų. Žiūrovus traukia ne tik patrauklus repertuaras, bet ir įdomus faktas, kad scenoje - dvi seserys.

Garsios seserys neslepia, kad dėl begalės skirtumų jos neišvengia nesutarimų.

Saulė: „Pykstamės dėl įvairiausių dalykų. Ypač prieš koncertus, kai dėl įtampos abi tampame jautresnės ir irzlesnės. Užtenka menkiausios priežasties, kad trūktų kantrybė. Pavyzdžiui, dėl punktualumo. Aš nemėgstu vėluoti, o Rūta dažniausiai bent kelias minutes visur vėluoja. Galima atleisti ir nekreipti dėmesio, bet ne visuomet tai pavyksta“.

Merginos prisimena ne kartą susipykusios prieš pat koncertus, tačiau tikino, kad išėjus į sceną visi nesutarimai išgaruoja lyg nebuvę. Pyktis, pasak jų, scenoje neįmanomas, nes pradėjusios groti abi siekia to paties tikslo - padovanoti klausytojams nuostabiausią koncertą.

Jei kiekviena grotų sau ir nekreiptų dėmesio į kitą, stengtųsi ją nustelbti ar atkeršyti, žiūrovai kaipmat tai pastebėtų.

Kokios yra smuikininkės ir pianistės svajonės? Skirtingai nei daugumą jaunų ir scenos trokštančių žmonių, pigus populiarumas jų nevilioja.

„Pripažinimas bus tuomet, kai nebe pačios organizuosime savo koncertus, o mus kvies ir ieškos, kai kelis kartus per mėnesį koncertuosime skirtinguose miestuose, šalyse, su skirtingais orkestrais“, - sako seserys.

Tačiau iki tol merginų dar laukia įvairūs konkursai, kuriuose jos turės įrodyti savo vertę.

Saulė: „Aš norėčiau, kad po trejų metų į klausimą, iš ko užsidirbti pragyvenimui, būtų atsakyta. Būti vien Lietuvoje, kurią labiausiai myliu, negalėsiu - kiekvieną savaitgalį publika nevaikščios į koncertus, o duonai noriu užsidirbti smuiku“.

Rūta irgi neįsivaizduoja, kur ją gyvenimas nuneš. Dabar jai - pokyčių ir apsisprendimų laikas. Studijas konservatorijoje bebaigianti mergina ieško gero fortepijono mokytojo ir trokšta tobulėti.

O ar lieka laiko meilei? Saulė jau metus artimai draugauja su toje pačioje konservatorijoje besimokančiu Aleksejumi. Su metais vyresniu pianistu iš Omsko miesto (Sibiras) merginai gera kartu, tačiau ateities planus jie kuria nedrąsiai.

Kitąmet vaikinas baigs studijas ir nežinia, kokie keliai jam atsivers. Nežinia, kur link po studijų Maskvoje nusidrieks ir Saulės kelias.

Paklaustos, ar rinktųsi karjerą, ar šeimą, Rūta nė akimirkos nedvejoja: „Karjerą!“ O Saulė nusijuokia: „Aš dar pagalvočiau“.

Kalbino Milda Zavarskytė.