Laimėjusius galima sveikinti ir jiems daug ko linkėti, tačiau, kalbant apie visos Europos politikos raidą, kur kas svarbiau atkreipti dėmesį į pralaimėjusius. Kaczynskių skaičius Lenkijos valdžioje sumažėjo perpus, tai, aišku, ryškus praradimas gerbėjams, tačiau ne jie buvo didžiausia šalies bėda.
Kur kas rimtesnė šalis problema buvo vadinamoji “Savigyna” bei pseudokrikščioniškai radikali Šeimų lyga. Tai jos abu Kaczinskius pavertė savo politikos įkaitais. O politika iš tiesų nesukūrė žymesnio produkto šalies viduje, gi Europos istorijoje tapo žinoma viena iš euoroegoizmo formų. Lenkija per kelis metus iš geidžiamos naujos ES narės virto amžina atskalūne, amžinai reikalaujanti, to, kas kitiems nepriimtina, amžinai grasinanti vetuoti ar boikotuoti.
Europiečiams verta džiūgauti, kad abi minėtos partijos praktiškai išnyko iš realios politikos. “Savigyna” šiaip taip sukrapštė pusantro procento, o Šeimų lyga iš viso nepasirodė ant rinkimų podiumo. Buvęs šalies prezidentas Alexandras Kwasniewskis konstatavo, kad išreklamuotoji Ketvirtoji Respublika mirė.
Ar teisūs tie, kurie Lenkijos europinę politiką jau spėjo pakrikštyti euroegoizmu?
Tikriausiai, taip. Galima ją vadinti dar ir europopulizmu. De facto Lenkijai Europoje atstovavo mąstymas, kad šalis turi naudotis proga siurbti pinigus ir stumti populistinius projektus. Būdama didžiausia iš naujųjų ESs šalių Lenkija galėjo tikėtis, kad Europai teks skaitytis su populistų reikalavimais. Juk Lenkija - tai beveik kultinis vadinamosios naujosios Europos simbolis.
Lietuvai dėl tokios politikos taip pat nebuvo gerai. Pagal apibrėžimą ir jau gyvuoti pradėjusią tradiciją nepatogu neremti lenkų, nors remti kuo toliau, tuo buvo sunkiau. O prieš pat rinkimus gerųjų kaimynų sujaukta energetinė konferencija jau tikrai - virš visko.
Euroegoizmo Europoje ir šiaip nestinga. Lietuvio širdį prieš kelerius metus užgavo J.Chiraco pasiūlymas patylėti, ne vienas viršūnių susitikimas “šlubavo” dėl Graikijos nenoro susitaikyti su Makedonijos valstybės buvimu, karštų, bet mažai konstruktyvių ginčų dėl Kipro ir kitų dalykų.
Euroegoizmas išaugo iš labai nekalto ir labai naudingo poreikio reikšti savus teisėtus interesus, tačiau išsigimė, valdžią ėmus populistams. Interesų atstovavimas – tai bendrų idėjų formavimas – egoizmas – tai asmeninis kaprizas.
Europa sukurta siekiant konsensuso, o ne realizuojant galimybes nugvelbti iš bendros kasos ko nors daugiau sau. Europa tampa teisi ne tada, kai įrodo savo tiesą, bet kai visi sutaria. Populizmo neišvengė praktiškai nė viena nauja ES narė, ir tai sukėlė daugiau problemų, nei galimybių racionaliai kurti bendrą Europos politinį identitetą.
Atidžiau patyrinėjus, matosi, kad būtent populistinės partijos, vaidinančios konservatorius, liberalus ar socialistus, sukėlė daugiausia nesutarimų tiek diskusijose dėl finansinės perspektyvos ar Lisabonos strategijos, tiek ir dėl visos mūsų ateities.
Lenkijoje populistai pasiųsti į nokdauną. Lietuvoje rinkėjai ta pačią dieną įrodė, kad ne viskas nuperkama už pinigus. Slovėnijoje pirmąjį rinkimų turą laimėjo Europos liaudies partijos viceprezidentas Lojze Peterle, nurungęs kelis populistus pirmajame ture. Panašu į rinkėjų blaivėjimą ir pagijimą nuo populizmo ir euroegoizmo. Tačiau būtų perdaug optimistiška kalbėti apie populizmo saulėlydį. Bet geri pavyzdžiai – ženklas neblogas.