Ūkis, kuriam į nugarą kvėpuoja miestas

Tarp tokių ūkininkų – ir Žiogų šeima, laikanti 230 galvijų, pernai pastačiusi modernią 112 vietų melžiamų karvių fermą, šiemet tarp ekologinių ūkių Lietuvoje laimėjusi penktąją vietą. Šeima ir pati kadaise atsikėlė čia iš Klaipėdos, palengva ištobulino ūkį, tačiau nesitikėjo, kad kaimynystėje pradės dygti vilos, skelbiančios žemės ūkio verslo šiose vietose saulėlydį.

Oficialiai ūkio šeimininkė yra Valerija Birutė Žiogienė, tačiau garbaus amžiaus moteriai būtų pernelyg sunku vienai aprėpti vis labiau modernėjantį, naujausias technologijas taikantį ūkį. Jau daug metų visą ūkio komercinę ir didžiąją dalį gamybinės veiklos vykdo sūnus Vilius, dabar studijuojantis doktorantūroje, šiais metais pelnęs geriausio Klaipėdos apskrityje veterinarijos gydytojo vardą.

- Dar sovietiniais metais tėvai čia įsigijo 15 arų, nusipirko seną namuką – buvo tarsi kolektyvinis sodas. Planai buvo elementarūs: pasisodinti bulvių, įveisti nedidelį sodelį, kad būtų kur po darbo pailsėti. Tokia tais laikais buvo mada. Bet, žinote, lietuvis įpratęs po žemę knistis. Iš pradžių kelias vištas laikė ir nieko rimto negalvojo. Aš dar vidurinėje mokykloje tebesimokiau, vėliau įstojau į Klaipėdos aukštesniąją žemės ūkio mokyklą. Nuo pat mažens labai mėgau gyvulius, kai būdavau kaime pas močiutę ar pas tėvo brolį, mane į fermas nusivesdavo, ten labai patikdavo. O 1990 m. močiutė padovanojo dvi telyčias. Nuo to tikriausiai viskas ir prasidėjo. Telyčios apsiveršiavo, tapo karvėmis, jas reikėjo melžti, ruošti pašarus. Taip išsivystė ūkis iki 230 galvų, iš kurių 114 melžiamų karvių, - ūkininkavimo priešistorę prisiminė Vilius Žiogas.

V.B.Žiogienė ekologiškai ūkininkauti pradėjo 2000 m., kai jokių išmokų dar nebuvo. Ta linkme dirbti paskatino ir gyvenimo patirtis.

- Daug metų dirbau pieno kombinate ir mačiau, kokį pieną veža iš kolūkių. Visko ten buvo – vandens, inhibitorių, somatinių ląstelių ir kitų pašalinių medžiagų, tais laikais niekas rimtai nežiūrėjo. Savo ūkyje gaminamą pieną vežėme į Klaipėdą ir parduodavome miestiečiams, norėjome, kad jis būtų kokybiškas. Miestiečiams paranku pirkti gerokai pigesnį ir geresnį pieną, iš jo galima varškės, rūgpienio, grietinės pasigaminti, tačiau mes patys labai privargome, - apie pirmuosius ūkininkavimo metus pasakojo ūkio šeimininkė.

- Ekologinis ūkininkavimas tikrai nebuvo vardan išmokų, kaip daug kas daro dabar. Tiesa, labai gerai mums susiklostė, kai tas išmokas pradėjo mokėti, tik skaudu, kad po ekologiškumo priedanga kai kas ir slepiasi. Turi vardą, nešvarius darbus dirba, o šešėlis krenta ant visų ekologinių ūkių, - sakė ūkininkės sūnus Vilius.

Kiškėnų k. patenka į sparčiai urbanizuojamą zoną. Klaipėdos pakraštyje viena po kitos dygsta gamyklos, į rajono gilumą plečiasi gyvenamieji kvartalai. Ar tai nesukliudys ekologiškai ūkininkauti?

- Kai pradėjome ekologiškai ūkininkauti, miesto plėtros nesimatė. Dabar miestas akivaizdžiai plečiasi, tai nenaudinga bet kokiam ūkininkavimui, ir neekologiniam. Tą jaučia ir mūsų kaimynas, Žemės ūkio rūmų pirmininkas Bronius Markauskas, ūkininkai Jakų k., Kretingalės bendrovė, Peskojų k. ūkininkaujantis Manfredas Skroblys. Esame priemiestiniai ūkiai, žemės ūkio paskirties žemės kainos ūkininkavimui per didelės. Tačiau seniai pradėjome, viskas sukurta, nebežinai, nė kaip elgtis, - sakė V.Žiogas.

Tam tikrų ribų miestas niekada neperžengs - aplink pagrindinius ūkio statinius yra apie 40 ha nuosavos žemės. Kitas gabaliukas yra kitoje vietoje, o iš viso ūkininkų šeima naudojasi apie 350 ha. Jeigu miestas ir išsiplėstų, ūkio galutinai nesugniuždytų, liktų tam tikra oazė, apsupta gyvenamųjų pastatų, vilų ar kitų statinių.

Šiemet tarp ekologinių ūkių Žiogams pripažinta penktoji vieta šalyje. Praėjusį savaitgalį ūkininkai atsiėmė jiems skirtą apdovanojimą. Kiškėniškiams jų nestinga, kambario siena garbės raštais nukabinėta. V.Žiogas juokauja: “Jei bent po šimtinę prie kiekvieno pridėtų, susidarytų keli tūkstančiai litų”.

Gal ir ne taip svarbu tas vienas kitas šimtas litų ūkyje, kuriame sukasi milijonai. Praėjusiais metais Žiogai baigė įgyvendinti apie pustrečio milijono litų kainavusį projektą. Dalis lėšų skirta iš ES struktūrinių fondų, kitas reikėjo skolintis. V.Žiogas „Ūkininko patarėjui“ sakė, kad tų skolų šleifas tebesivelka ir šiandien, kas pusę metų keičiasi palūkanos, auga išlaidos darbuotojų atlyginimams, kyla žaliavų kainos – nėra paprasta dar ir skolas atiduoti.

Nauja 112 vietų karvidė skirta išskirtinai melžiamoms karvėms. Pačius naujausius reikalavimus atitinkančioje 8 vietų melžimo aikštelėje įdiegta moderni valdymo programa, specialios aparatūros pagalba piene operatyviai nustatomas somatinių ląstelių skaičius. Tai padeda greitai išaiškinti sergančias karves ir laiku pradėti jas gydyti. Gyvuliai laikomi palaidai, nenaudojama kraiko – jį atstoja specialūs kilimai. Mėšlas iš fermos šalinamas skreperiu į beveik 2 tūkst. kub. m talpos rezervuarą. Fermoje įtaisytas net specialus masažuoklis – karvei priėjus prie šepečio, šis ima suktis.

- Be Europos paramos šiuolaikinio ūkio nesukursi. Žinoma, technikos trūksta, nes ūkis padidėjo. Ir pačios technologijos labai sparčiai keičiasi, kas pernai buvo nauja, šiandien daugeliui jau įprasta, - kalbėjo V.Žiogas.

Paklaustas, ar naudosis kito etapo ES parama, pašnekovas sakė dar galvojąs, galutinai neapsisprendęs, bet neabejoja, kad ūkyje ji būtų labai rimta paspirtis.

V.Žiogo manymu, ekologiško pieno kaina, kurią ūkis dabar gauna, nė iš tolo neatitinka jo gamybos sąnaudų, kita vertus, ji nėra proporcinga paskutiniajam pieno produktų pabrangimui.

- Natūralaus pieno litras parduotuvėje kainuoja 3,5 Lt, o mums moka 80 ct. Tik nuo sausio 1 d. mokės po litą, tačiau ir tai labai mažai, nes kiti jau dabar gauna po 95 ct. Vadinasi, vos 25 proc. pieno kainos parduotuvėje sudaro ūkininkui mokama dalis, likusius tris ketvirtadalius pasiima kažkas kitas. Manau, už ekologišką pieną ūkininkas turėtų gauti apie pusantro lito. Užauginti karvę, ruošti jai pašarus, mokėti atlyginimus darbininkams... Šiandien ūkyje dirbančiam žmogui, priklausomai nuo atliekamo darbo, reikia mokėti nuo tūkstančio iki 4 tūkst. Lt, suteikti jam gyvenamąją vietą ir duoti valgyti, - išlaidas vardijo ūkininkas.

Gerą darbuotoją labai sunku rasti. Čia pat Klaipėda, viliojanti žmones dideliais atlyginimais. Jeigu žiemą susiderėti dar įmanoma, atėjus pavasariui visi išsilaksto į statybas.

- Matyt, žmogui priimtina kelis mėnesius uždirbti gerai, o paskui – kaip išeis, - samprotauja pašnekovas.

Neseniai V.Žiogas svečiavosi JAV, domėjosi šios šalies gyvulininkyste.

- Teko lankytis 2 tūkst. vietų melžiamų karvių fermoje. Gamyboje labai aukštas lygis, bet, manau, tie gyvuliai pertempti, jokios fiziologijos, sąsajos su gamta juose nebelikę – dirba kaip pieno fabrikas. Tačiau ir Amerika atsikanda genetiškai modifikuotų produktų, pastaraisiais metais daugėja ekologiškų ūkių. Parduotuvėje teko matyti: paprasta višta kainuoja 15, o ekologiška – 70 dol. Taigi už sveiką produktą moka pirkėjas. Pas mus antkainį užsideda pramonė, o gamintojui iš to jokios naudos. Amerikoje turgūs didžiuosiuose miestuose vyksta. Medisone teko lankytis šeštadienio turguje, fermeriai suveža savo produkciją, yra ir ekologiškų produktų, - įspūdžiais dalijosi V.Žiogas.

Ūkininkas nerimauja, kad mažinant išmokas už ekologiškus produktus, neleidžiant naudoti kai kurių pašarų priedų ekologiškai ūkininkaujantieji ims nusivilti šiuo darbu – kam per galvą verstis vardan kitų gero?

- Ekologišku produktu turi būti suinteresuotos visos pusės. Galėtų būti programų tiekti produkciją vaikų darželiams, mokykloms, ligoninėms. Valstybės paskata turėtų būti didelė, bet šioje srityje niekas nemąsto ir niekam to nereikia, o vienas lauke – ne karys, - atsisveikindamas kalbėjo Kiškėnų k. ūkininkas V.Žiogas.