Jaunuolis sunkią ligą išsigydė kapuose

Širdį draskančios raudos, sustingę kūnai, eglišakių ir į laidotuves atneštų gėlių kvapas, į karsto dangtį dunksintys žemės grumstai – 21 metų panevėžiečio Romano Skorupsko kasdienybė. Vaikinas dirba duobkasiu ir katafalko vairuotoju.

R.Skorupskas, ko gero, galėtų pretenduoti į jauniausio šalyje duobkasio titulą.

Šio neįprasto amato Romanas ėmėsi teturėdamas 15 metų, kai dar buvo „Saulėtekio“ vidurinės mokyklos mokinys.

Vaikinui nesunkiai pavykdavo suderinti mokslus ir duobkasio amatą. Dėl duobių kasimo jis nė karto nėra praleidęs pamokų. Paauglys į kapus važiuodavo tik tuomet, kai būdavo atlikęs namų darbus arba laisvadieniais.

Priežastis, kodėl jaunas vaikinukas ėmė laidoti numirėlius, irgi labai neįprasta.

Kasdamas duobes R.Skorupskas gelbėjosi nuo ilgus metus jį kamavusios nepagydomos ligos.

Ankstyvoje vaikystėje Romanui buvo diagnozuota astma. Motina, kur nors eidama su vaiku, rankinėje nuolat nešiodavosi flakonėlį vaistų skubiai pagalbai. Nei pediatrijos specialistas tėvas, nei kiti medikai mažajam ligoniui neprognozavo pasveikimo.

Paauglystėje, kai Romanas ėmė sparčiai tįsti, ligos simptomai dar labiau sustiprėjo. Liaunas, su per menka raumenų mase paauglys gydytojams atrodė sunkus ligonis.

Kai R.Skorupskui ėjo penkiolikti metai, vienas senas gydytojas rekomendavo išbandyti gana keistą gydymo metodą: imtis kokio nors sunkaus fizinio darbo. Pasak mediko, nuolat fiziniu krūviu grūdinamas kūnas greičiausiai įveiktų negalią.

Kadangi R.Skorupsko motina jau kuris laikas choreografės specialybę buvo pakeitusi į laidojimo paslaugų verslą, paaugliui ilgai galvoti, kokio sunkaus fizinio darbo imtis, beveik ir nereikėjo.

Tuo metu motinos firmoje duobkasiu dirbo toks Vaidas. Vyriškis iš kitų duobkasių išsiskyrė ne tik geru būdu, bet ir įspūdingu ūgiu – buvo aukštesnis nei 2 metrų.

Kapų milžinas paėmė savo globon liesutį ir nuolat dūstantį paauglį. Per pusmetį jis R.Skorupskui atskleidė visas duobkasių darbo subtilybes.

„Taip tik atrodo, kad imi kastuvą ir iškasi duobę. O būna visokių situacijų, pavyzdžiui, kai į 2 metrų duobę reikia įleisti 2,2 metro karstą“, – globėjo pamokymais šiandien džiaugiasi R.Skorupskas.

Sunkaus fizinio krūvio vaikinas ėmėsi protingai, nesidraskė be atodairos. Iš pradžių jis padėdavo kasti duobes lengvoje smėlėtoje, vėliau kastuvu jau darbuodavosi ir molingoje ar akmenuotoje žemėje, kai vieną duobę du vyrai kasdavo net keliolika valandų.

Pirmaisiais duobkasiavimo metais R.Skorupskas tik kasdavo duobes, o jas užkasant nedalyvaudavo.

Jaunam žmogui būdavo labai nejauku berti žemes ant karsto, kai jį stebi ašarom paplūdusios gedinčiųjų akys.

Kelios dešimtys ar šimtai nelaimingų žvilgsnių duobkasį išmušdavo iš pusiausvyros taip smarkiai, kad jis pats apsipildavo ašaromis.

R.Skorupskas tiesiog negalėdavo ištverti paties graudžiausio laidotuvių momento – karsto nuleidimo į duobę ir jo užkasimo.

Tuo metu, kol velionis būdavo pašarvotas ar lydimas į kapus, gedintieji dar tvardydavosi, tačiau prie kapo duobės pratrūkdavo nenusakomai skaudžios emocijos.

Vėliau jaunasis duobkasys su šiuo nepatogiu jausmu susidorojo. Vaikinas priprato ir prie ašarų, ir prie velionio artimųjų alpimų.

Dar po kurio laiko R.Skorupskas ėmė padėti rengti bei grimuoti mirusiuosius. Vaikinas yra matęs ir skrodimą. Negyvo žmogaus tvarkymo vaizdai, daugelį galintys priversti prarasti sąmonę, jo nė kiek neišgąsdino.

„Gal dėl to, kad aš – gydytojo sūnus, gal kažkas genais persidavė, todėl visa, kas susiję su žmogaus kūnu, gyvu ar ne, manęs nei šokiruoja, nei gąsdina“, – svarstė R.Skorupskas.

Sunkus fizinis darbas gryname ore R.Skorupskui iš tiesų padėjo atsikratyti astmos priepuolių.

Pradėjęs intensyviai mojuoti kastuvu vaikinas iš pradžių dar patirdavo dusulio priepuolius, tačiau vėliau jie vis retėjo.

Dabar, prabėgus 6 duobkasiavimo metams, Romanas drąsiai gali pasakyti atsikratęs astmos. Jo nebekamuoja jokie su kvėpavimo organais susiję negalavimai.

Jaunasis duobkasys nė iš tolo nepanašus į kaimų kapinėse matytus duobių kasėjus, kurie apšilimui, o vėliau jėgų palaikymui vis trukteli velnio lašų.

R.Skorupskas visada atrodo pasitempęs, inteligentiškas, darbo metu nė iš tolo nežiūri į alkoholį. O ir pašnekėti su juo galima apie viską – vaikinas ganėtinai apsiskaitęs, moka analitiškai vertinti ekonominius bei politinius šalies reiškinius.

Fizinei formai palaikyti ir kad nebesugrįžtų visą vaikystę jį kamavusi liga, R.Skorupskas reguliariai lanko sporto klubą. Kartais su treniruokliais dirba net 6 kartus per savaitę, kaitaliodamas skirtingų raumenų grupių apkrovas.

„Romanai, nejaugi taip ir liksi visą gyvenimą duobkasiu?“ – teiraujuosi simpatiško ir iškalbingo vaikino.

„O kodėl gi ne? Aš šio darbo nė kiek nesigėdinu. Tik yra maža problemėlė“, – paslaptingai šypsosi R.Skorupskas.

Prieš atskleisdamas tą paslaptingąją problemą vaikinas prisipažįsta, jog iš tiesų neduobkasiaus visą amžių. Pernai jis bandė stoti į aukštąją mokyklą, tačiau nesėkmingai. Kitąmet bandys studijuoti verslo vadybą Panevėžio kolegijoje.

Kai buvo 18-metis, Romanas šiek tiek varžydavosi kam nors pasakyti, jog dirba duobkasiu, atskleisdamas savo profesiją jausdavosi nejaukiai.

Vėliau pastebėjo, kad daug nejaukiau jaučiasi žmonės iš simpatiško jaunuolio lūpų išgirdę jo užsiėmimą. Jie tarsi atšlyja, išsigąsta, praranda norą bendrauti.

Tuojau paaiškėjo ir R.Skorupskui koją kišanti problema. Vos tik vaikinas susipažįsta su panele ir pasako, kokiu darbu pelnosi duoną, mergina virsta ledo stulpu ir antrojo pasimatymo jau nebūna.

„Na, nelabai aš dėl to išgyvenu, gal dar esu per jaunas rimtoms draugystėms, gal nesutikau tikrai protingos merginos.

Dabar mane net juokina panelių, ypač jaunesnių, reakcija. Jos elgiasi taip, tarsi liestųsi prie numirėlio, o aš juk gyvas, dar ir kaip gyvas“, – pasakodamas linksmai kvatoja R.Skorupskas.

Dar kiek šnektelėjus paaiškėja, kad Romanui surasti širdies draugę yra sudėtinga.

„Įsivaizduokite situaciją: išlipu iš katafalko dėvintis gedulingus darbo drabužius ir bandau užkalbinti į akį kritusią merginą. Arba užkasinėdamas karstą gedinčiųjų minioje pamatau panelę, į kurią vien pažiūrėjus kojas pakerta. Įbedu kastuvą į žemių krūvą, prieinu ir siūlau susipažinti.

Iš tiesų ne kartą yra buvę, kad laidotuvininkų pulke pamatai tą, su kuria iš tiesų trokštum susipažinti, bet aš sau niekada negalėčiau leisti taip netaktiškai pasielgti“, – aiškina pašnekovas.

Pasak R.Skorupsko, beveik visi duobkasiai ir negyvėlius paskutinei kelionei ruošiantys sanitarai ne darbo metu yra linksmų plaučių vyrukai, neieškantys žodžių kišenėje.

Sunkiai plušdami prie duobių, vyrai laido sąmojus, pasakoja anekdotus, dalijasi visokiais gyvenimo pastebėjimais.

Tačiau kai stoja nešti karsto, lydi į kapus, kai prasideda širdis draskanti paskutinio atsisveikinimo ceremonija, laidojimo paslaugas teikiančių tarnautojų veiduose vyrauja tik rimtis ir susikaupimas.

„Šiame darbe svarbiausia išmokti atsiriboti nuo graudulingų emocijų, antraip išprotėtume“, – sako vaikinas.

Paklaustas apie įsimintiniausią laidotuvių įvykį Romanas kiek sutrinka. Visos laidotuvės yra savotiškai įsimintinos, visos skaudžios ir, kad ir kaip nenorėtų, palieka širdy pėdsaką.

Laidotuvių būna įvairių. Vienose artimieji plūsta parodinėmis ašaromis, kitose raudos liejasi tykiai, tačiau taip skaudžiai, kad nėra žodžių tam apsakyti.

Kartais duobkasiams ir karstų nešėjams tenka matyti, kaip giminės varžosi, kuris didesnį vainiką ar gėlių glėbį prie išėjusiojo Anapilin karsto padės.

Laidotuvių organizatoriai stengiasi šiek tiek koreguoti lietuvišką madą karstus apkloti krepšeliais, gėlėmis ir vainikais, jie siūlo pagarbą velioniui išreikšti kuo kukliau, kad ir vienu gėlės žiedu. O pinigus, užuot išleidus vainikams, įteikti kaip finansinę paramą vokelyje velionio šeimai.

Juokingai graudu būna žiūrėti, kai išsipustę dukros ir sūnūs motiną paskutinei kelionei į karstą guldo palaike suknele ir bateliais nudėvėtais padais.

Po kelių duobkasiavimo metų R.Skorupskas ėmė mokytis padėti velionį aprengti, nugrimuoti ir gražiai paguldyti į karstą paskutinei kelionei.

Dirbant šį darbą vaikinui neretai tekdavo atsidurti kuriozinėse situacijose.

Kartą įdėjęs daug pastangų sutvarkyti mirusią senutę, R.Skorupskas ją parodė artimiesiems. Šie, atvožę karstą, išpūtė akis iš netikėtumo. Nuostaba peraugo į pasipiktinimą. Žmonės ėmė rėkti, kad laidojimo paslaugų teikėjai atvežė ne tą negyvėlį.

Vaikinas net dokumentais įrodinėjo, jog velionė yra jų giminaitė, ta, kuri mirė ir kurią buvo prašyta paguldyti į karstą.

Tokios situacijos baigiasi vienodai – pagaliau išsiaiškinama, kad pristatytas negyvėlis iš tiesų yra būtent tas negyvėlis. Tik prie tos išvados prieinama labai skirtingai.

Vieni giminaičiai ima segioti velionio drabužius ir ieškoti jiems žinomų randų, kiti rausiasi senuose nuotraukų albumuose ir gulintįjį karste lygina su aptriušusiom fotografijom, treti kviečiasi atvažiuoti kitus giminaičius, kad visi kartu nuspręstų, jų ar ne jų artimas žmogus guli karste.

„O taip nutinka vien dėl to, kad per gražiai, per dailiai sutvarkom velionį. Vėliau, kai žmonės jau išsiaiškina, jog numirėlis tikrai jų, dažnai pasako, kad žmogus gyvas būdamas taip gražiai neatrodė, ir apsiverkia vien dėl to“, – sunkiai įtikimus darbo nuotykius pasakoja R.Skorupskas.

Regis, per šešerius darbo metus R.Skorupskas prisižiūrėjo visko, išmoko santūriai reaguoti į žmonių skausmą, nesistebėti nei netekties sukeltomis isterijomis, nei į vestuves panašiomis pompastiškomis laidotuvėmis.

Tačiau vaikino širdį kaskart ypač smarkiai suspaudžia tada, kai tenka laidoti vaikus.

Į R.Skorupsko atmintį, ko gero, ilgam įsirėžė iš pirmo žvilgsnio niekuo neypatingos laidotuvės.

Jauni tėvai iš Vilniaus į kaimo kapinaites savo automobiliu iki pat kapo duobės atvežė karstelį. Nebuvo jokios palydos, tik jie dviese. Jauni ir baisiai nelaimingi.

Mažą baltą karstą iš mašinos ištraukė tėvas ir spausdamas glėbyje lyg neįkainojamą naštą atnešė iki kapo duobės. Iš paskos nieko nematančiomis akimis ėjo jaunutė moteris.

Jie laidojo savo pirmagimį. Kūdikis mirė gimdymo metu. Medikai siūlė kūnelio net neimti, kad nebūtų laidojimo išlaidų.

Tokių ašarų, kokiomis prie nė karto taip ir nečiūčiuoto kūdikio verkė vos 20 metų turintys tėvai, R.Skorupskas dar niekada nebuvo regėjęs.

Tą kartą duobkasys verkė kartu su pirmagimio netekusiais žmonėmis taip, lyg apraudotų savo artimą.