Pastaruoju metu daug kalbama apie Valstybės saugumo departamento reformas. Tačiau kokių permainų siekiama, iš to, kas pasakyta ir parašyta, – neaišku.
Naujasis VSD vadovas skatinamas atleisti kai kuriuos pavaduotojus, bet tai – toli gražu ne reforma.
Parlamentinio tyrimo medžiagoje apie reformų turinį taip pat kalbama labai abstrakčiai.
Nuo 1990-ųjų departamentas pertvarkytas kelis kartus. Pastarąjį kartą – 2002 ir 2004 metais Seime naujai patvirtinus VSD statutą ir funkcijas.
Persvarstytas ir saugumo parlamentinės kontrolės mechanizmas. Persvarstant dalyvavo du trečdaliai dabartinio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) narių.
Permainų tikslas – departamentas turi atitikti šiuolaikinius NATO ir ES valstybių žvalgybos tarnybų reikalavimus ir naujai iškilusias grėsmes.
Trys rimčiausi pavojai
Per pastaruosius dešimt metų Europos valstybėse susiformavo sąrašas pagrindinių grėsmių, į kurias turi kreipti dėmesį žvalgybos tarnybos.
Pirmiausia – politinis, karinis ir ekonominis šnipinėjimas. Kai kurios šalys nelegalų informacijos rinkimą apie valstybės kuriamą, bet dar neskelbiamą ekonominę strategiją laiko svarbiausia grėsme.
Kita rimta grėsmė – terorizmas. „Al Qaeda“ tapus stipriausia pasaulyje teroristine organizacija, operatyvinis informacinis pasiruošimas kovai su terorizmu tapo žvalgybos tarnybų kokybės kriterijumi.
Trečia – grėsmė demokratijai. Nors senų demokratinių tradicijų valstybės jau rengiasi paskelbti, kad šis pavojus nebeaktualus, naujos ES valstybės šią grėsmę vėl priminė.
Naujieji pasaulio valdovai?
Demokratijai rimtą pavojų kelia ir politinis, religinis ekstremizmas, taip pat sektantizmas, pažeidžiantis pagrindines žmogaus teises.
Tarp didžiausių grėsmių – masinio naikinimo ginklo, medžiagų bei technologijų platinimas.
Pavojaus pakopų laipteliais vis sparčiau kyla organizuotas nusikalstamumas, prieš kurį jau seniai nublanko filmuose išreklamuota Sicilijos mafija.
Solidūs žvalgybos biuleteniai nedviprasmiškai teigia – pasaulį gviešiasi pasidalyti jau ne supervalstybės, bet organizuotų nusikaltėlių sindikatai.
Nenykstama grėsme tebelaikoma šaltojo karo metu ištobulinta, nors iš dalies ir pakitusi dezinformacija ir su ja susijusi įtakos agentų veikla bei juodosios technologijos per rinkimus.
Savaime suprantama, visada liks svarbi grėsmė valstybės paslaptims bei valstybės vadovams, kai net po kelių dešimtmečių nesugebama atskleisti pasikėsinimo organizatorių.
Griauti lengva, kurti sunku
Kintant grėsmėms, keičiasi ir kovos su jomis būdas. Šiais laikais sunku pasiekti tinkamų rezultatų nebendradarbiaujant su kitų valstybių žvalgybos tarnybomis. Pavyzdžiui, kovojant su terorizmu jau keičiamasi ne tik informacija, bet ir agentūriniais darbuotojais.
VSD veikla yra organizuota pagal visas išvardytas grėsmes, glaudžiai bendradarbiaujama su kitų demokratinių valstybių žvalgybos tarnybomis, departamentas yra įgijęs tarptautinį pasitikėjimą.
Ir žodžiu, ir raštu iš kitų valstybių tai buvo ne kartą patvirtinta Lietuvos valstybės vadovams.
Todėl pučiamo skandalo metu šie, neskubėdami smerkti, elgėsi išmintingai, nes žinojo kitokią, argumentuotą, nuomonę bei seną tiesą – žvalgybos tarnybą galima sugriauti per vienerius metus, bet atkurti prireiks daug ilgesnio laikotarpio.
Tai liudija žvalgybos tarnybų istorija. VSD reformos ir specialiųjų tarnybų kritika būtina, bet iš gausių VSD vertintojų straipsnių akivaizdu: šiuolaikinis žvalgybos institucijų darbas suprantamas paviršutiniškai.
Kai politika užgožia teisę
Labiausiai stebina kritika, kad buvęs VSD vadovas Seimo komitetui nepateikė reikalaujamos medžiagos.
Remiantis demokratinių valstybių praktika, o ir sveiku protu, akivaizdu, kad žvalgybos tarnyba informaciją gali pateikti tik tiesioginiam vadovui, Lietuvos atveju – valstybės vadovams, ir tik po to, kartais net pasitelkiant specialiai Vyriausybėje sukurtą tarybą, nusprendžiama, kokios apimties informaciją pateikti su operatyviniu tyrimu nesusijusioms institucijoms ar net visuomenei.
Informacijos pateikimas parlamentinėms komisijoms irgi griežtai reglamentuojamas, numatant medžiagos naudojimą, apsaugą ir net ryšius su žiniasklaida.
Lietuvoje tokio slaptos informacijos skirstymo, išskyrus teismą, prokuratūrą ir valstybės vadovus, mechanizmo nėra sukurta, todėl A.Pociaus elgesys buvo logiškas – negalima dėti parašo lydraštyje, jeigu teikiama informacija kelia abejonių, nes pagal mūsų šalies įstatymus parašą padėjęs vadovas bus atsakingas ir už informacijos turinį.
Informacija ir dezinformacija
Dar labiau stebina aklas tikėjimas VSD vadovybę kritikuojančiais kai kurių tarnybos darbuotojų liudijimais.
Buvusių darbuotojų žvalgybos tarnyboje vieša kritika savo institucijos ar jos vadovų atžvilgiu nėra retas reiškinys demokratinėse valstybėse, ypač JAV.
Kai kurių sukurti publicistiniai veikalai net yra pretendavę tapti bestseleriais. Visuomenė tokius pareiškimus ar liudijimus vertina teigiamai arba neutraliai.
Valstybės taip pat reaguoja, bet kol neaiški tiesa, smerkti neskubama. Dezinformacija, pagrįsta tikėtinais, bet neįrodomais teiginiais, ypač populiari šiuolaikinėje pramoninėje žvalgyboje, kur per trečiuosius asmenis pasiekiamos ir valstybės institucijos.
Vienoje ES šalių net vienuolika metų buvo tiriama informacija apie įmonę, įtariamą atliekant kitos valstybės žvalgybos priedangos vaidmenį, kol paaiškėjo, kad tai konkuruojančios bendrovės suregzta dezinformacija. Tuomet suabejojama ir liudytojų motyvais.
Ką veikia „valstybininkai“?
Skandalo Lietuvoje metu kitais liudytojų motyvais nesidomėta. Maža to, jie iškart buvo įtraukti į politinį procesą. Galima spėti, kad kai kurių pavardės prieš Seimo rinkimus atsidurs kai kurių partijų sąrašuose.
Buvo plačiai kalbama apie neigiamą išorinę įtaką VSD atžvilgiu, vartojamos užvaldymo, įsigalėjimo ir panašios sąvokos. VSD vadovybė iš tiesų padarė klaidą nepaaiškindama, ką reiškia kontaktai su įtakingais politikais ar privataus pasaulio asmenimis.
Tai sukėlė ir tebekelia daug spėliojimų. Daugelyje demokratinių valstybių egzistuoja užduočių žvalgybos tarnybai formavimo ir net kasmečio jų persvarstymo mechanizmas.
Tai – specialios politikų grupės vyriausybėje arba prezidentūroje. Lietuvoje tokio mechanizmo nėra, VSD dirba pagal Nacionalinio saugumo pagrindų įstatymą, kaip radaras signalizuodamas apie artėjančią grėsmę.
Tai efektyvu, bet labai brangu, be to, dubliuoja ir kitų tarnybų darbą. Keletas įtakingų Lietuvos politikų, kurie visiškai pagrįstai vadinami garbingu „valstybininkų“ vardu, ėmėsi užduočių formavimo iniciatyvos.
Neįprastas, naujas, tačiau labai reikalingas darbas sulaukė iškreiptų vertinimų tiek iš institucijos vidaus, tiek iš išorės.
Tikrosios puolimo priežastys
Vienintelė dalykinio pobūdžio kritika VSD vadovybės atžvilgiu ir Seimo komiteto išvadose, ir publicistikoje yra dėl VSD vadovybės bandymo pertvarkyti teritorinius padalinius.
Tačiau žvelgiant į šiuolaikinių slaptųjų tarnybų veiklą toks žingsnis gali būti vertinamas tik teigiamai, nes teritoriniai padaliniai komunikacijos pasaulyje yra atgyvena ir finansinė našta.
Dar viena konkreti kritinė pastaba VSD vadovybės atžvilgiu buvo išdėstyta vieno liudytojų lūpomis – kad laiku nesuteiktas tarnybinis paaukštinimas.
Ir dėl to reikėjo ištisus metus daužyti šią instituciją?
Seimo komiteto išvadose ir gausioje publicistikoje deklaruojamas objektyvus tiesos siekis, bet iš esmės tai – tušti žodžiai.
Kritikams nerūpi departamento finansinė padėtis, griūvantis pastatas, struktūrinės pavaldumo ar atskaitomybės problemos.
Išankstinė nuostata susiformavo dar R.Pakso apkaltos metu, tad A.Pociaus biografijos epizodai, kurie tiems patiems kritikams buvo žinomi dar 1999 metais ir V.Pociūno žūtis tik tapo dingstimi pradėti VSD griovimo kampaniją.
Kas šiame procese yra vadovai, o kas tik įrankiai, – paaiškės laikui bėgant.
Mečys Laurinkus yra buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, dabar jis - Lietuvos ambasadorius Ispanijoje.