Artėjant Rusijoje vis dar švenčiamo spalio perversmo 90-osioms metinėms, galima ir priminti. Vladimiro Iljičiaus Lenino slapyvardžiu išgarsėjęs bolševikų vadeiva tą planą apibrėžė: “Komunizmas – tai sovietų valdžia plius visos šalies elektrifikacija”.
Tačiau nei Iljičiaus lemputės, nei sovietų valdžia neatnešė šviesaus komunizmo rytojaus, nors vardan šios idėjos sovietų valdžia sunaikino milijonus “liaudies priešų” pačioje Rusijoje ir okupuotose šalyse. V.Lenino ir J.Stalino tarnams uoliai vykdant sovietų valdžios “priešiškų elementų valymo“ politiką, sunaikintos visos partijos, uždraustos nuo valdančiosios partijos nepriklausomos visuomeninės, religinės, tautinės, kultūrinės draugijos, - viskas, ką sovietų valdžia paskelbdavo už sovietinės ideologijos ribų.
Nuo SSRS priespaudos išsivadavome dar 1990-aisiais, tačiau okupanto mąstymo nulemtas ideologinių, politinių ar tiesiog tautos ir valdžios priešais paskelbtų asmenų “apšvietimas ir valymas” ar, kitaip sakant, liustracija - nesibaigia.
Laisvoje demokratinėje Lietuvoje nuosekliai vykdomas Kremliaus planas: “Valdžia plius visos Lietuvos kagėbizacija”.
Todėl šių metų spalio 7-ąją prie Lietuvos Seimo nereikėjo Nerimi atplukdyti kreiserio “Aurora”, kad keliais patrankos šūviais išsprogdintų demokratiją Lietuvoje. Seime valdžią jau seniai perėmė unikali darbininkų, liberaldemokratų ir konservatyviųjų radikalų grupuotė. Per pastaruosius metus šie uolūs priešų gaudytojai surado ir demaskavo “valstybininkų” ir dar KGB rezervistų klanus.
Bet štai kas stebina: į uolių KGB gaudytojų voratinklį neapakliuvo nė vienas V.Uspakicho ir R.Pakso partijų bei jiems talkinančių Seimo gražulių sambūrio veikėjas. Negi specialiuosiuose archyvuose, kurie dabar tarsi atviri, neužfiksuoti jokie ryšiai nei su sovietinėmis, nei su dabartinėmis Rusijos spec.tarnybomis?
Tiesa, kai kuriuos naujųjų politikos žvaigždžių ryšius, nustatytus VSD, atskleidė šalį sukrėtęs pirmasis Lietuvos ir Europos istorijoje prezidento apkaltos procesas. Tačiau Viktoro mįslės iki galo atskleisti nepavyko. Todėl tikėtis, kad darbo ir liberaldemokratų partijos atsiribos nuo savo ryšininkų, jau nebeverta.
Jei šiandien vėl kalbama (net V.Uspaskicho ir R.Pakso lūpomis) apie visuotinį apsivalymą, atrodytų, kad konservatoriai turėtų būti ta pirmoji partija, jau išvaliusi iš savo gretų ir viešai paskelbusi visus, turėjusius bet kokių sąsajų ne tik su KGB, bet ir su sovietinio režimo represinėmis struktūromis ir kompartijos nomenklatūra.
Tačiau kaip tai įmanoma padaryti, jei dar nepriklausomybės atkūrimo pradžioje pats V.Landsbergis ragino Lietuvoje dirbančius kagėbistus mesti savo tarnybą ir stoti nepriklausomos Lietuvos pusėn? Nuostata, kad nepriklausomai Lietuvai stoję tarnauti buvę sovietinių struktūrų pareigūnai nebus persekiojami dėl savo praeities, buvo įtvirtinta Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 27 d. pareiškime.
Atkūrusios nepriklausomybę Lietuvos pirmojoje Vyriausybėje vidaus reikalų ministro pareigos buvo patikėtos Marijonui Misiukoniui. Faktinio valstybės vadovo, Aukščiausiosios Tarybos pirmininko V. Landsbergio vadovaujama parlamento dauguma nepabūgo M.Misiukonio tarnybos KGB. Ir net tragiškomis Sausio 13-osios dienomis nesuabejojo nei jo ištikimybe Lietuvos valstybei, nei galimybe suvaldyti sovietinės milicijos ir kitų represinių struktūrų būrius, kad jie nenukreiptų ginklo prieš nepriklausomybės gynėjus.
Nors šiandien sunku patikėti, bet 1997 metais, prieš pat Prezidento rinkimus, net karingoji Rasa Rastauskienė (dabar Ras Juknevičienė) nebijojo KGB. Mat ir konservatoriai į savo programą buvo įrašę nuostatą “aiškiai skirti visus, vykdžiusius genocidą ir nusikaltusius žmoniškumui buvusius NKVD. KGB ir GRU darbuotojus, taip pat kitus bendradarbiusius, padariusius kriminalinių nusikaltimų, nuo nusikaltimų nepadariusių buvusių agentų ir informatorių, kurie neretai šantažu ir grasinimais būdavo priverčiami bendradarbiauti su specialiosiomis tanrybomis ir po 1990 m. kovo 11 d. nutraukė tokią veiklą”, - liudija ponios Rasos interviu tuometei spaudai.
Tik prieš dešimtmetį R.Rastauskienė aistringai agitavo rinkėjus, kad konservatoriai siekia, “tikint žmogaus gera valia ir atsižvelgiant į okupacijų metų aplinkybes, neskelbti agentų ir informatorių, bendradarbiavusių su KGB struktūromis, sąrašų”. Ir net žadėjo nustatyti baudžiamąją atsakomybę už šantažavimą praeities ryšiais su KGB, taip pat buvusių KGB bendradarbių, agentų ir informatorių neteisėtą skelbimą asmeniniais sąskaitų suvedimo tikslais.
Kalbėdama apie “bjaurią KGB kortą”, kurią Kremlius ir jo parankiniai Lietuvoje mėtė prieš V.Landsbergį, bijant, kad jis netaptų Lietuvos prezidentu, R.Rastauskienė aiškino, kad “per dešimt laisvėjimo metų subrendo nauja karta, kuri bodisi visomis KGB šmėklomis, kuri nori dirbti ir gyventi dabar, kuriai Kovo 11-oji – brūkšnys tarp seno ir naujo”.
Būtent tokia nuostata remiantis ir buvo priimti įstatymai, reglamentuojantys liustracijos procesą Lietuvoje.
Daugelis garsių politikų ir aukštų pareigūnų galėtų paliudyti, kad pirmoji liustracija vyko ne kur kitur, o V.Landsbergio kabinete, kur daugelis jo bendražygių plovė savo sovietinės biografijos dėmes atgailos ašaromis. Pakako išpažinti savo kaltes Tautos vadui, kad atsivertų kelias ne tik į dešiniąsias partijas, bet ir į aukštus postus, neišskiriant net Valstybės saugumo departamento, teisėjų ar diplomatinės tarnybos.
Tačiau per šio Seimo kadenciją paminti ne tik buvę pažadai, bet ir tie demokratinės teisinės valstybės principai, kuriuos nuo pat nepriklausomybės atkūrimo pradžios teigė ir įstatymais siekė įtvirtinti V.Landsbergio vadovaujama Aukščiausioji Taryba – Atkuriamasis Seimas ir vėliau Seimo daugumą turėję konservatoriai, tarsi atsiriboję nuo praeities šmėklų gaudymo.
Tačiau kažkass vėl primetė XXI amžiaus konservatoriams idée fix, kad plačiai išskleisti KGB voratinkliai atves juos į šlovingą pergalę būsimuosiuose Seimo rinkimuose. Kas?
Pakanka pasklaidyti seną “valstybės laikraštį”, kuriame tie patys asmenys ir atlikėjai, kaip ir dabar, kurstė raganų medžioklę, ir palyginti rezultatus: tokia taktika atvedė į valdžią pokomunistinę LDDP tokia triuškinama persvara, kad LDDP gavo daugiau vietų Seime, negu buvo įrašiusi kandidatų į savo rinkimų sąrašą. O išrinkus buvusį Lietuvos komunistų lyderį A.Brazauską prezidentu, buvo baigta statyti tvirta pokomunistinės valdžios piramidė.
Todėl radikalams antrą kartą brendant į tą pačią upę, galima buvo tikėtis, jog ne kas kitas, o didelę politinę patirtį turintis profesorius, europarlamentaras V.Landsbergis pirmas prabils apie “šliaužiantį perversmą”, kurį infiltruodamas į šios kadenecijos Seimą savo statytinius, faktiškai įvykdė Kremlius.
Analizuojant dabartinę Lietuvos situaciją, galima teigti, jog užduotis sužlugdyti parlamentą, diskredituoti visas tradicines partijas, susilpninti Prezidento instituciją, sutrikdyti Valstybės saugumo departamento ir kitų teisėsaugos įstaigų, teismų, diplomatinės tarnybos darbą beveik įvykydyta. Meistriškai dėliojamos KGB kortos labai pravertė.
Todėl iš Maskvos į spalio 7-osios rinkimus drąsiai sugrąžintas darbininkų vadas Viktoras Uspaskichas. Jam jau nėra ko bijoti – juk nei kagėbistas, nei rezervistas, nei komunistas. Kovoja už šviesą ir tiesą!\ Ir pusėtinai atliko savo vaidmenį rinkimų Dzūkijoje šou programoje.
Maskvoje pradėtą Viktoro ir jo eurodamų reklaminį pasirodymą puikiai papildė net anapus Atlanto nuskambėjusi Rolando giesmė. Ir visokio plauko ultrapatriotų šūkiai “Mušk priešą, gelbėk Tėvynę!”
Tačiau tokio rinkiminio spektaklio už didelę kainą režisūra nebuvo skirta tik vieno Seimo nario kėdei vieneriems metams laimėti.
Galima daryti prielaidą, kad Kremlius tiesiog išbandė, kuris Lietuvos mulkinimo ir demokratinės santvarkos ardymo scenarijus yra perspektyvesnis: pabėgėlio Viktoro herojiško sugrįžimo į Kėdainius, Rolando “atgimimo” JAV, o gal karingųjų konservatorių advokato, uoliai remiamo naujojo “apsivalymo” strategų. Juk daug kam Lietuvoje ir už jos ribų reikia žinoti, į ką solidžiai investuoti būsimuosiuose Seimo rinkimuose.
Juokingiausia, kad už dzūkišką rinkimų eksperimentą ir vieną Seimo nario mandatą mes patys jau sumokėjome 700 tūkst. litų.
Mat Kremlius jau rado būdą, kaip priversti “tūpus lietuvius” pačius susimokėti visą kainą už būsimą valdžią, tvarką, teisingumą ir visos Lietuvos kagėbizaciją. Prakutusių verslininkų, pasirengusių pasidalyti savo pelnais su politikais, netrūksta. Gal patys kartu su visokiais bosais panorės pasėdėti Seime ir Prezidentūroje.
Mainais į demokratiją ir laisvę gaus dovanų ir paprasti rinkėjai - Iljičiaus lemputę, amžinais ryšiais sujungtą su Rusijos energetiniais tinklais.