Pareigos ir aštrių pojūčių kova – amžina

Riaumojantys motociklai, kolona juodais odiniais drabužiais vilkinčių baikerių ir prie karsto skausmingai susigūžusios keturios bejėgės figūros: motinos, žmonos, mažos dukters ir dar mažesnio sūnaus.

Laidotuvės pasibaigs, draugai ir vėl stos į pavojingiausių lenktynių startą, o šie keturi žmonės taip ir liks visiems laikams su savo gėla.

Tokias mintis ne vienam prieš kelias dienas sukėlė skaudžios paskutinio atsisveikinimo su automobilių lenktynėse žuvusiu panevėžiečiu Rolandu Šaduikiu akimirkos. Tokios mintys aplanko bemaž visada, kai laidojamas per anksti lemties pakirstas jaunas žmogus.

„Apmaudu, kad jaunas vyras žuvo kaip tik lenktynių kovos įkarštyje, kai jo širdis veržėsi į pergalę. Kartais siekdami patirti kuo daugiau aštrių pojūčių jauni žmonės nesusimąsto apie namuose laukiančius artimuosius. Nutikus nelaimei, jiems širdis plyšta iš skausmo“, – šie kunigo Sauliaus Filipavičiaus žodžiai per pamokslą dar skaudžiau apnuogino dvilypę žmogaus prigimtį – nuolat balansuoti ant savo pomėgių ir pareigos šeimai briaunos.

„Kodėl velioniui į karstą įdėjo baikerio liemenę, o ne mažosios dukters kokį nors simbolinį siuntinėlį tėvui ar gėlių puokštę“, – jis juk buvo ne tik ekstremalas, bet ir tėvas“, – pamokslo sujaudintas svarstė vienas laidotuvių dalyvis.

Būtent šios mintys ir paskatino „Panevėžio rytą“ kartu su žinomais mieste ir šalyje ekstremalais pamąstyti apie tai, ar įmanoma kartu paklusti ir prigimtiniam šauksmui veržtis į pavojingas trasas, ir jausti atsakomybę bent jau prieš savo vaikus, kurių skausmą žuvus vienam iš tėvų pamatuoti tikriausiai neįmanoma.

Prie R.Šaduikio kapo duobės kalbą pasakęs jo bičiulis Eugenijus Malinauskas – vienas iš tų, kuriems lengviausia įsivaizduoti save žuvusiojo vietoje – taip pat nešamą karste, leidžiamą į kapo duobę, beriamą žemėmis.

Prieš metus pasvalietis ekstremalas E.Malinauskas per lėktuvo avariją šventėje Panevėžyje buvo labai sunkiai sužalotas ir dabar dar vis tebesilaižo žaizdas. Sulaužytas stuburas labai sunkiai gyja, vyras priverstas vaikščioti su lazda, labai sunkiai pelnytis duonos kąsnį.

„Taip, man nesunku įsivaizduoti save Rolando vietoje. Juk lygiai prieš metus buvo atvirkščiai – tai jis atėjo lankyti manęs prie mano lovos.

Bet aš niekada, net ir dabar, kai klijuoju save kaip tą vaikystėje sulamdytą lėktuvo modelį, neatsižadėjau savo polėkio, neįsivaizdavau, kad nebelipsiu ant lėktuvo sparno, nebeišskleisiu vėliavos. Gyvenimas yra duotas vienas ir geriau paaukoti gyvybę su polėkiu negu mirti nuo vėžio“, – kalbėjo E.Malinauskas.

Save įsivaizduoti šaltame kape vietoj kitų ekstremalų klubo „Pajusk skrydžio jėgą“ vadovui teko toli gražu ne vieną kartą.

Dar mokyklos laikais motociklu užsimušė du draugai kaimynai, anot pašnekovo, prieš tai „ant galvos po butelį išmaukę“.

„Jų žūtis tapo ir mano tragedija. Ta pagieža dėl tokios beprasmės mirties davė impulsą ateičiai – važinėti blaiviam ir jausti saiką. Nepamirštu tos pamokos ir draugų – dabar kiekvieną kartą važiuodamas į Rygą toje vietoje, kur jie žuvo, garsiai signalizuoju“, – pasakojo E.Malinauskas.

Garsusis ekstremalas dabar su gyvenimo drauge Rasa augina trejų metų dukrą, o iš ankstesnės santuokos turi dvi jau suaugusias, bet į jokią techniką polinkio neturinčias dukteris. Jam tenka pripažinti, kad atsakomybė prieš šeimą, ypač vaikus, visada kankina ir jį. Tai, anot pašnekovo, didelis stabdys.

Kita vertus, vyrai visada suranda pasiteisinimų, kad galėtų tą stabdį atleisti.

„Aš guodžiuosi tuo, kad karas Lietuvos keliuose – dar baisiau, iš ten galiu negrįžti kiekvieną dieną, ir ta auka būtų dar labiau beprasmė“, – aiškino E.Malinauskas.

Tiek buvusi pasvaliečio žmona, tiek ir dabartinė draugė jam nedraudė eiti į riziką, anot pašnekovo, vis tiek suprato, kad nieko nepakeis. Tačiau vyras pripažino, kad Rasos žvilgsnyje jis išskaitantis nebylų priekaištą ir prašymą sustoti, ir tą žvilgsnį atlaikyti nėra lengva.

Savo pašaukimą ir atsakomybę prieš šeimą vyras palygino su medaliu, kuris paprastai įteikiamas nugalėtojams. Vienoje to medalio pusėje – viena, kitoje – kita: viskas kartu, sulipdyta, bet kartu ir nesutaikoma – abi medalio pusės žvelgia į priešingas puses. O nesiekti medalio tie, kurie gimė su polėkiu, negali.

„Toks yra gyvenimas. Gal persižegnoji paskutinę akimirką, bet eini, pasikliaudamas tikimybių teorija“, – darė išvadas pasvalietis.

Taigi, anot pašnekovo, ir Rolandas teisingai gyveno, buvo didvyris, jo rizika buvo prasminga, bet jam tiesiog nepasisekė.

„Jam pasitaikė tas nelemtas akmuo, bet gyvi likę tikisi, kad jiems to akmens nebus. Toks gyvenimas – viskas nurašoma likimui“, – teigė E.Malinauskas.

Pašnekovas prisiminė ir legendinio lakūno Vytauto Lapėno žodžius, kad jei šventėse nebus tragizmo, tai žiūrovai į jas neis.

Visiems esą labai įdomi tik ta akimirka, kai mašina vartosi, susimaitoja, o paskui atsidaro durys, išlipa lenktynininkas ir šypsosi.

Buvusi panevėžietė, dabar Šiauliuose gyvenanti pedagogė Ala Danasienė visoje šalyje žinoma kaip skaudaus likimo baikerė. Prieš dvejus metus avarijoje moteriai buvo sumaitota koja, jos tuomet 14-metė dukra – taip pat sužalota.

Išgirdę tokią įžangą daugelis pagalvoja, kad vėl bus rašoma apie nutrūktagalvę ekstremalę, kuri pati galvotrūkčiais lėkė į žūtį. Tačiau A.Danasienė, Baltijos šalių motokroso čempionato 4-osios vietos laimėtoja, motociklų vairavimo virtuozė, susitiko su likimu visai ne ten, kur, atrodė, tai turėjo įvykti.

Šiaulietės atvejis – liudininkas to, kad karas mūsų šalies keliuose – baisesnis už visus karus. Leistinu greičiu važiuojančią moterį partrenkė iš šalutinio kelio įsukęs jokios patirties neturintis lengvabūdis automobilio vairuotojas.

Todėl dabar invalide likusi A.Danasienė labai gerai atskiria tikrą, taurią riziką nuo beprotiškos, bukos paauglių ir kitokių greičio mėgėjų rizikos.

Dėl pirmosios žmones atkalbinėti nėra jokios prasmės – ją motina atkalbinėjo, ji dabar savo dukrą atkalbinėtų, bet „mamytės klausau, o savo darau“. Tačiau dėl beprasmės rizikos ji kategoriška: neleisti nesubrendėliams sėsti ant mopedų, motociklų. Ir kaip pedagogė pataria tai visiems tėvams.

Baikerė labai gailėjosi, kad į R.Šaduikio laidotuves dėl žvarbaus oro ji atvyko ne motociklu ir nestojo į ilgąją baikerių koloną. Šiomis graudžiomis minutėmis prie kapo duobės ji sakė irgi mąsčiusi apie tai, kad mirtis beprasmė visada, bet nuo likimo, kurį nusako delnų linijos, vis tiek nepabėgsi.

Moteris pasakojo, kad daug kartų prieš kiekvieną nelaimę ji yra mačiusi pranašiškų ženklų, tačiau juos iššifruodavusi tik tada, kai šaukštai būdavę popiet.

Moteris sakė labai užjaučianti R.Šaduikio artimuosius ir labai gerai suprantanti jų būklę, nes pati jaunystėje palaidojo savo vyrą, o 3 metų jos dukra liko be tėvo. Bet A.Danasienė nemanė, kad reikėtų aklai aukotis dėl šeimos, nes tuomet pats savo gyvenimo neturėsi – irgi tapsi auka.

„Čia tas pat, kas pjauti galvą ožkai, kad šeimai būtų geriau“, – sakė pašnekovė.

Neseniai „Panevėžio rytui“ apie savo kaip šturmanės patirtį pasakojusi „Arena pizza“ savininkė Aušra Brazdžionienė kartu su vyru, „Runikos“ bendrovės savininku Audriumi Brazdžioniu irgi dalyvavo R.Šaduikio laidotuvėse ir puikiai suprato artimųjų skausmą netekus brangiausio žmogaus.

Tačiau moteris žinojo ir kita – nė vienas lenktynininkas ir po šių laidotuvių nepadės automobilio raktelių visam laikui.

„Iš savų nelaimių nepasimokome, o iš svetimų – tuo labiau“, – sakė A.Brazdžionienė.

Jos šeimoje iš keturių asmenų net trys yra užsikrėtę automobilių sporto bacila ir nė vienas iš jų, net ir po daugybės siaubo akimirkų, vartymųsi kūliais bei skausmingų traumų nuo šio mirtimi alsuojančio užkrato nebando net gydytis.

Per lenktynes kiekvienas iš jų ne tik lekia galvotrūkčiais finišo link, bet dar ir turi nuolat galvoti, kaip sekasi kitam, ar kur posūkyje kūliais nenusivartė.

A.Brazdžionienė išsitarė, kad į automobilių sportą nuėjo ne tik dėl savo prigimtinės aistros adrenalinui, bet ir dėl motiniškos pareigos – jai kur kas lengviau būti ne žiūrovų būryje ir baimintis dėl kiekvieno lemtingo, kvapą gniaužiančio posūkio, o pačiai įlįsti į tą patį lenktynininkų kailį. Tada būna lengviau suprasti, kodėl tas azartas taip visus valdo.

Brazdžioniai išgyveno tiek siaubingų akimirkų, kad jau daug kartų galėjo pasakyti: „Stop“. A.Brazdžionis žmonai po jos klaikaus vartymosi ralyje pasakė: „Gana“, o sūnus: „Varyk toliau“.

Bet nors ir kaip kiekvienas iš jų kalbėjo, visi suprato, kad tai nieko nepakeis.

A.Brazdžionis po lenktynėse patirtos traumos dabar gydosi stuburą tarsi tik tam, kad galėtų dalyvauti Dakaro ralyje.

Šios šeimos polinkį į lenktynes paprasti panevėžiečiai galbūt pavadintų ir išlepusių turtuolių lengvabūdiškumu.

„Ai, milijonieriai nebeturi ką veikti, tai ir paikioja“, – gal sakytų ne vienas. Kita vertus, daug kas ir stebėtųsi, kaip žmonės, šiame gyvenime jau turintys viską ir galintys lepintis bet kokiais malonumais, dar taip baisiai rizikuoja, nebrangina gyvybės.

Tačiau A.Brazdžionienė įsitikinusi, kad visi neramaus gyvenimo potroškiai slypi neramioje prigimtyje (vaikystėje ji žaidė su berniukais), o turtas čia svarbus tik tiek, kad turint pinigų, galima įsigyti geresnius, saugesnius automobilius.

Ir R.Šaduikio žūtį moteris taip pat linkusi vadinti tik gyvenimo skirta lemtimi. Bet su viena išlyga: likimas visada ieško spragų, pro kurias galėtų tave pasiekti. Šį lenktynininką jis lengviau pasiekė, nes vyras šiek tiek neįvertino rizikos, jo mašina buvo be apsaugų. Toje pačioje trasoje buvo kur kas galingesnių vartymųsi, mašinos tiesiog sulamdytos, o ekipažų nariai atsipirko kone vien tik išgąsčiu.

Į klausimą, ar ji pati niekada nerizikuotų važiuoti be apsaugų, A.Brazdžionienė tik nusijuokė: „Rizikavom anksčiau. Bet dabar, kai greičiai didžiuliai, apsaugos jau yra būtinos. Tuo labiau kad jų dabar yra ir labai modernių“.

Vienas garsiausių šalyje lenktynininkų panevėžietis Rokas Lipeikis prieš kelerius metus sau prie šono šturmane pasisodino dukrą Ingą ir su ja iškovojo prestižinę šalies Prezidento taurę.

Kad gautų teisę sėsti prie tėčio ir padėti jam lėkti pavojų keliu, mergina turėjo varžytis su kita seserimi – taip abi troško ypatingų pojūčių.

Vėliau jaunoji šturmanė prisipažino buvusi labai laiminga. Šiuo metu R.Lipeikio dukros studijuoja ir, anot tėvo, lenktynes priverstos pamiršti.

Tačiau R.Lipeikis prisipažįsta, kad tada, kai dukrą pats pakvietė sėsti šalia, nesileido į jokius sentimentus ir gyvenimo prasmės svarstymus, nes tai nieko nekeičia.

„Jei taip galvosi, tai išvis nieko nedarysi. Bet tada stogas ant galvos užkris“, – sakė daugelio lenktynių nugalėtojas.

Vis dėlto R.Lipeikis leido suprasti, kad jei jis pats būdamas prie vairo savimi nepasitikėtų ir nebūtų garantuotas dėl dukters saugumo, jos į trasą neleistų. Nors jo žmona dukterų potraukiu į azartą nesidžiaugia, bet ir nestabdo.