Rašytojas Sigitas Parulskis gimė ir baigė mokyklą Obeliuose, Rokiškio rajone. Dabar jis sako, kad šio miestelio nekenčia, o gerai jaučiasi tik sostinėje, kurioje praleido daugiau kaip pusę savo gyvenimo.
Pasak jo, patys tikriausi vilniečiai guli Bernardinų kapinėse, o miesto bažnyčios pergyvens visus gyvenamuosius rajonus.
Jei galėtų, 42 metų S.Parulskis iš Vilniaus gyvenimo išmestų politikus ir žmonių tamsumą. Visa kita yra taip, kaip ir turi būti.
Viliojo universitetas
- Ar važiuodamas iš Obelių į Vilnių turėjote kokią nors šio miesto viziją?
- Vilniaus viziją turėjo prieškario žmonės, kurie rašydavo šūkius „jeigu tu vyras, imk kalaviją ir trauk į Vilniją“. Aš tokios vizijos neturėjau, bet man jos ir nereikėjo.
Man labai patiko universitetas – iš dalies dėl jo ir važiavau į Vilnių. Kai dar prieš studijas atvykau į universiteto atvirų durų dienas, man didžiausias stebuklas buvo senieji Filologijos fakulteto rūmai.
Iki tol net nemaniau, jog jie egzistuoja tikrovėje.
Juokaudamas esu kalbėjęs dar apie vieną dalyką. Sigitas Geda yra rašęs: „Strazdas Vilniun važiavo, kad knygelę išleistų“. Aš irgi į sostinę važiavau turėdamas tam tikrų literato ambicijų, norėdamas kažkuo tapti – poetu, rašytoju, dabar net nežinau kuo.
Kita vertus, man buvo svarbesnis ne mokslas, o pats Vilnius, kuris man buvo labai gražus miestas.
- Ir kokį Vilnių tada atradote?
- Tuo metu miestas turėjo daugiau paslapties, buvo pilnas literatūros ir kino. Kai mes studijavome, apie 1983 metus, buvo rodomi režisieriaus Andrejaus Tarkovskio filmai. Ypač „Stalkeryje“ matydavome Vilnių su visais griuvėsiais, niūriomis erdvėmis.
Nenoriu sakyti, kad Vilnius buvo purvinas ir apgriuvęs. Tačiau visame tame miesto apleistume buvo nepatirto, nežinomo grožio. Pavyzdžiui, kai pirmą kartą lankiausi Šv.Kotrynos bažnyčioje, kuri tuo metu buvo sandėlis, patyriau labai didelį įspūdį. Niekada nebuvau matęs, kad šventa vieta būtų išniekinta šitokiu būdu. Mums, kad ir blogiems katalikams, bažnyčia vis tiek turi būti švari ir tvarkinga.
Šiuo požiūriu Vilnius buvo labai įdomus miestas, pilnas meniškos dvasios. Kaunas man niekada toks nebuvo, nors mokydamasis mokykloje jame lankiausi daugiau kartų nei Vilniuje.
Dangoraižiai negąsdina
- Gal Vilnius jums egzistavo ne visai realybėje, o buvo susikurtas iš tų meninių, kultūrinių įvaizdžių?
- O kas yra realu ar nerealu? Rašytojui būdinga ir naudinga gyventi nerealiame pasaulyje. Man svarbesnė vidinė realybė – tai, kas manyje susiformuoja: kokie vaizdiniai, kokios idėjos. Kiekvienas žmogus ima iš tikrovės informaciją ir ją savaip perdirba, turi sau brangių įvaizdžių.
Buvo tokia skausminga Liudviko Jakimavičiaus poema apie miestą, Aido Marčėno eilėraštis: „Mano mieste puikus aš labiau nemylėsiu jau nieko. /Taip išdunda peronas ir lieka stovėt traukinys“, Tomo Venclovos ir Czeslovo Miloszo pokalbis apie Vilnių. Visa tai irgi kūrė mano miesto vaizdą.
- O kokias Vilniaus vietas perkėlėte į savo vidinę realybę?
- Vilnių esu apėjęs savotiškais ratais. Gyvenau Antakalnyje, Markučiuose, Lazdynuose, Šeškinėje, Žirmūnuose.
Visgi labiausiai man Vilnius susijęs su Bernardinų kapinėmis – tai pati įdomiausia vieta mieste, ten guli patys tikriausi šio miesto piliečiai. Gyvieji Vilnių dar gali ir išduoti.
Kapinės yra labai gera vieta patikrinti miestui. Ten tikrasis Vilnius, kuriam nusispjauti į dangoraižius, gražias bažnyčias. Jei labai noriu pasijusti esąs Vilniuje, geresnės vietos nereikia. Ten – sustingęs laikas ir miestas tame laike.
- Ar tai reiškia, kad tas prarastas Vilnius jums svarbesnis?
- Visa praeitis tam tikra prasme mums yra prarasta. Pastatai, sienos, plytos nėra svarbiausia.
Svarbiausia – mieste gyvenantys žmonės.
Nemanau, kad reikia sėdėti, nieko neveikti ir gyventi praėjusio amžiaus sąskaita.
Gyvenimas eina į priekį ir miestas turi tą gyvenimą atspindėti. Aš visiškai nesikremtu, kad statomi dangoraižiai.
Man gražu, kai iš vienos pusės matau dangoraižį, o iš kitos – bažnyčią.
Lietuviai turi įsišaknijusią baimę, kad jei pastatas aukštesnis už bažnyčią, tai jau kažkas gresia miestui, pasauliui, bendruomenei. Niekas negresia. Nereikia prisirišti prie vieno Vilniaus modelio. Tegu tų modelių būna daug – kuo daugiau, tuo geriau.
Nenori gyventi kitur
- Ar galėtumėte pasakyti: „Aš, Sigitas Parulskis, esu vilnietis“?
- Man nėra svarbu apibrėžti, kad būtinai esu vilnietis ar dar kažkas kitas.
Čia praleidau daugiau kaip pusę savo gyvenimo, kitos vietos, kur gyventi, neturiu. Man nelabai patinka žmonės, norintys identifikuotis su dalykais, kurių patys nėra sukūrę.
Visos svarbiausios mano gyvenimo akimirkos susijusios su Vilniumi – mano vaikai, meilės, knygos, nesėkmės. Pagal tą principą esu vilnietis. Bet ar dėl to esu geresnis už kitus? Svarbiau būti padoriu žmogumi, o ne vilniečiu. Miestas žmogaus nepadaro nei gero, nei blogo, o žmogus miestą gali sugadinti.
Man svarbu, kad nieko blogo Vilniui nesu padaręs, tik kažką gero – parašęs apie jį, pasakęs ką nors gero užsienyje. Mačiau daug pasaulio miestų, bet Vilnius man vis tiek artimiausias, nes yra pažįstamas, jis mane supranta. Nors aš jo kartais nesuprantu.
- Ko nesuprantate?
- Nesu viešojo miesto gyvenimo mėgėjas. Labiau patinka gyventi išlaikant tam tikrą distanciją. Vilnius man nėra susijęs su pramogų industrija, kavinėmis, naktiniu gyvenimu.
Žinoma, jaunystėje, studijų metais buvo visko, bet nevadinčiau to labai įdomiu gyvenimo periodu, nes, atvirai kalbant, dalies to gyvenimo ir neprisimenu.
Manoma, kad gyvendamas Vilniuje žmogus yra įvykių sūkuryje, tačiau iš tikrųjų žmonės čia gerokai vienišesni nei kur nors provincijoje. Čia gyvename tarsi kartu, bet atskirai. Man tai patinka – nemėgstu bendruomenių.
- Poetas A.Marčėnas sakė, kad tikras vilnietis yra tas, kuris čia gimė arba mirė.
- Tada ir A.Marčėnas – netikras vilnietis. Jis gimė Kaune. O ką man daryti? Važiuoti į Obelius? Nenoriu – aš nekenčiu Obelių. Tai – šlykštus, mažas, bjaurus miestelis. Ką ten veiksiu? Gersiu su traktorininkais? Nenoriu. Tegu A.Marčėnas važiuoja.
Niekur gerai nesijaučiu, išskyrus Vilnių. Nuvažiuoju į gamtą – ji mane nervina. Man reikia automobilių išmetamųjų dujų kvapo, asfalto, akmenų, bažnyčių. Miške nuobodu. Be to, ir Vilniuje, kur bepažvelgtum, pamatysi medį.
Prisimenu, poetas Alfonsas Nyka-Niliūnas pasakojo, kaip apie 1940 metus atvažiavo į Vilnių ir suprato, kaip visai jo kartai trūko šio miesto mitologijos, auros, simbolikos. Šūkiai „mes be Vilniaus nenurimsim“ buvo kvaili, tačiau be Vilniaus Lietuva buvo kaip kūnas be sielos.
Tarpukario Kaunas buvo labai miesčioniškas, smulkmeniškas, banalus, o Vilnius jau tada buvo europietiškas, pasaulio miestas, nors ir su rytietišku prieskoniu.
Jei noriu gyventi tik čia, gal ir esu vilnietis? O jei ir nesu – man nusispjauti, tiesą pasakius. Vis tiek manęs jau niekas iš Vilniaus neištrems – nebent vėl ateis rusai.
Fotografuoja bažnyčias
- Ar jus tenkina kultūrinio sostinės gyvenimo intensyvumas?
- Kiekybiniu požiūriu kultūrinis gyvenimas čia menkesnis nei mieste, kuriame gyvena keli milijonai žmonių. Labiausiai Vilniuje man trūksta klasikinio meno muziejaus.
Šis miestas, matyt, per mažas, kad galėtų sau leisti tokius dalykus. Vien šiuolaikinis menas nėra gerai – jaunimas žiūri į jį, nematęs senojo. Taip atsiranda iškreiptas supratimas apie meną.
- Esate sakęs, kad jus iš esmės domina tik du dalykai – Dievas ir moteris. Ko Vilniuje daugiau?
- Čia toks reklaminis šūkis. Net nežinau, ar labai domiuosi šiais dalykais.
Moterimis domiuosi kaip žmonėmis, o ne kaip seksualiniais objektais. Jau nuobodu tokiame amžiuje žiūrėti į moterį ir galvoti tik apie seksą.
O Dievas Vilniuje yra. Pavyzdžiui, vieną dieną ėjau Išganytojo gatve ir sutikau Išganytoją – seną, žila barzda, be dantų. Jis taip bjauriai keikėsi rusiškai, tačiau pagalvojau: kodėl gi ne? Gali būti ir toks Išganytojas.
Kai būna labai nuobodu ar liūdna, pasiimu fotoaparatą ir fotografuoju bažnyčias. Jos labai panašios į moteris. Ne seksualine prasme. Jos – ypatingi pastatai. Kol Vilniuje bus bažnyčių, bus ir Dievo, ir moters. Kai bažnyčių nebus, liks tik vyrai, ir bus karas. Pamėginkite įsivaizduoti pasaulį be moterų arba Vilnių be bažnyčių. Nei šis, nei tas.
- O jei pabandytume nustatyti Vilniaus lytį?
- Senamiestis, manau, labiau moteriškas. O kalbant apie miesto pakraščius, gyvenamuosius rajonus – ten daugiau vyriško, proletariško kvapo: viskas tiesmuka, primityvu, nėra subtilumo.
Tik pavalgyti ir pamiegoti. Vyrams tai labiausiai ir rūpi.
Bet manau, kad tai – gerai. Vilnius nuo to tampa įdomesnis, tam tikrų įtampų turintis miestas. Tame kontrastingume matau gerų dalykų. Vilnius nėra nuobodus.
- Ar yra dalykų, kuriuos norėtumėte išbraukti iš Vilniaus tiek dvasinio, tiek materialiojo žemėlapių?
- Būtų gerai iš Vilniaus gyvenimo išbraukti politikus su jų idiotizmu, tamsumu ir godumu.
Apskritai žmonių tamsumo Vilniuje yra, bet kaip dabar tuos dalykus išbrauksi?
O kalbant apie pastatus, manau, nieko nereikia braukti. Viskas yra taip, kaip ir turi būti. Visi tie baisūs priemiesčiai – irgi laiko ženklai, jie atsirado dėl tam tikrų aplinkybių.
Po 50, po 100 metų nebus nei Žirmūnų, nei Lazdynų. Bus kažkas kitas. Ir tų dabar statomų gražių, spalvotų namų, už kuriuos žmonės moka milijonus litų, po 100 metų irgi nebus. O bažnyčios bus.