Matyt sunkiausias dalykas šiame gyvenime yra nepasitikėti savo teisumu ir neniekinti kito žmogaus. Kodėl? Atrodo, kad pagrindinis žmonių užsiėmimas yra šis: įrodyti savąją galią, kad kiti imtų mus gerbti. „Kiti“ – ne tik varžovai, priešai, politiniai ar verslo konkurentai, bet ir šeimos aplinka. Vyras ir žmona, brolis ir sesuo juk neretai susipeša dėl įtakos ir valdžios šeimos bendruomenėje.
O kokia palaiminga mintis mus nusmelkia, kai pamatome neįgalų žmogų?! Ačiū, Dievui, aš ne toks! Pamatę kito kančią, instinktyviai siekiame įsitvirtinti mintyje apie savo asmeninę gerovę. Ir būtinai pirmiau nei nusmelkia gailestis kitam ar artimo meilės pareiga, mes suspėjame pasidžiaugti savimi, savo paties gerove. Ar galėčiau tvirtinti, kad toks instinktyvus savęs meilės principas yra blogas? Jokiu būdu. Juk negalime neigti savo paties gerovės. Juk kaip mylėt artimą „kaip patį save“, kai nelinki sau gero?! Gėrį mes ir teišgyvename kaip gyvybę - patį brangiausią savąjį turtą.
Bėda, kad, tvirtindami savąją gyvastį, siekiame pažeminti kitus; kaupdami savo, siekiame atimti iš kito; pagarbdami save, paniekiname kitą. Kažkas negerai mūsų prigimtyje. Manau, jog mus persekioja baisi nuojauta – mūsų pačių neįgalumas. Mes negalime tiesiog būti patenkinti savimi. Mes nuolat kariaujame dėl savęs; sau ir visuomenei įrodinėjame, jog esame vertinga visuomenės dalis, siekiame šią vertę pateisinti, įsigyti įtakos, reputacijos, valdžios, galios.
Tik neįgalumo bėda yra ta, kad mūsų galia yra tiek galinga, kiek darome įtakos kitiems. Taigi ir mūsų įgalumo lygis neišvengiamai priklauso nuo kitų žmonių. Būtent tai ir įrodo mūsų neįgalumą, kurio taip įnirtingai kratomės. Juk savo gerumą įrodinėjame tik atžvilgyje į mažiau daugiau įgalesnį asmenį ar asmenų grupę. Net dosniems “gera būti” vargšų atžvilgiu. Ir, aišku, jaučiamės pažeminti, kai mums tenka priimti išmaldą.
Ir štai Viešpats mums, neįgaliems žmonėms (nes visi kūriniai, prigimtyje paniekinę Kūrėją, niekinam ir vienas kitą) sako palyginimą:
„Du žmonės atėjo į šventyklą melstis. Vienas buvo fariziejus, o kitas muitininkas. Fariziejus atsistojęs taip sau vienas meldėsi: 'Dėkoju tau, Dieve, kad nesu toks, kaip kiti žmonės – plėšikai, sukčiai, svetimautojai – arba kaip šis va muitininkas. Aš pasninkauju du kartus per savaitę, atiduodu dešimtinę iš visko, ką įsigyju'. O muitininkas stovėjo atokiai ir nedrįso nė akių pakelti į dangų, tik mušėsi į krūtinę, maldaudamas: 'Dieve, būk gailestingas man nusidėjėliui!' Sakau jums: šitas nuėjo į namus nuteisintas, ne anas. Kiekvienas, kuris save aukština, bus pažemintas, o kuris save žemina, bus išaukštintas“ (Lk 18,10-14).
Ne taip kaip “šis va” AŠ ESU! Toks yra religingojo fariziejaus atžvilgis į kitą, idant pasitvirtintų savo paties gyvasties gerovę. Dar daugiau, fariziejus, pasiremdamas mažiau įgaliu mutininku, įrodinėja savąją gyvastį Dievui. Religingasis sako : “Dieve, aš esu, nes ano nėra !” Jo paties religingumas tapo įrodymu, kad jis “yra”ne tik žmonių atžvilgiu, bet ir Dievo atžvilgiu. Fariziejus stoja prieš Dievą kaip dievas, kaip Jahvė (“aš esu, kuris esu”) – tikrai esanti, nesukurta ir nenykstanti gyvastis.
Štai čia fariziejus ir bet kas, kas tik tvirtina savo įgalumą neįgalumo atžvilgiu, sunkiai apsimeluoja. Tiesa yra ta, kad visi yra neįgalūs Kūrėjo atžvilgiu, nes yra tik gyvasties gavėjai (o ne kūrėjai) bei šėtono puikybės ir neišvengiamos mirties dalinkai. Būtent išgąstis dėl šios grėsmės ir sukuria tariamai “įgaliųjų” konkurenciją - kuo ir kvėpuoja “šio pasaulio kunigaišktis” bei “gyvena” nykstančios gyvasties dalininkai.
Štai čia ir atsiremiame į didįjį krikščionybės paradoksą, atrodo, tokį neįmanomą žmonėms. Viešpats, „tas, kuris yra“, tapęs žmogumi miršta visiškame neįgalume ant Kryžiaus, kad Prisikėlimu įgalintų amžiną gyvastį mumyse. Jis ir juo pasitikintys netvirtina savo įgalumo kito atžvilgiu. Kristus tiesiog prisiima žmonijos neįgalumą ir panardina į tai, kas jis yra iš tiesų – viską įgalinantį, t.y save atiduodanti Meilė. Dovanodamas šią Meilės galią, Viešpats išvaduoja krikščionį iš savęs įgalinimo komplekso. (O kiek tarp mūsų tokių neįgalių vis dėl to yra?!). Krikščionis yra tas, kuris Auka ir Prisikėlimu spinduliuoja Dievo gyvastį, taigi Meile įgalina kitus. Auka paženklintas neįgalumas tampa visa ką įgalinantį jėga. Būkime neįgalia mažutėlių Auka ir sutapsime su viską kuriančia Meile.