Pirmąją vietą laimėjo Šiaulių atstovai – gydytojas Nerijus Čaponka, slaugytoja Loreta Vasiljevienė ir vairuotojas Virginijus Vilčiauskas, surinkę 56 balus iš 70. Jie teigia, kad varžybos tikrai nebuvo lengvos: sudėtingos užduotys, ribotas laikas ir kiekvieną judesį stebintys teisėjai vertė gerokai pasijaudinti. Lemiamas veiksnys pergalei buvo komandos vienybė.
Pasak gydytojo Čaponkos, laimėtas titulas įpareigoja rūpintis ir tolesniu kvalifikacijos kėlimu, savo įstaigos prestižu, „juk laimėjus žaidynes kolegos vertins mūsų darbą kritiškiau“. Paklausus, ar jauni, entuziastingi ir kvalifikuoti medikai neketina ieškoti geriau apmokamo darbo užsienyje, laimėtojai atsakė, kad „artimiausius trejus metus ne, bet vėliau – kas žino“.
Antrąją vietą užėmė Trakų rajono komanda, praktinėse užduotyse surinkusi tiek pat balų kaip ir laimėtojai, trečioji vieta teko vienai iš Kauno komandų.
Žaidynių dalyviai vieningai tvirtino, kad varžybose gaivinti kompiuterizuotus manekenus trijų teisėjų akivaizdoje gerokai sudėtingiau nei realiose situacijose. Visos komandos turėjo atlikti po tris užduotis: skubiai diagnozuoti ir gaivinti insulto ištiktą kompiuterizuotą manekeną, suteikti pagalbą skilvelių virpėjimo atveju (taip pat kompiuterizuotam manekenui) ir skubėti į labai realistiškai parengtą „autoįvykį“ su profesionaliai grimuotais „nukentėjusiaisiais“(jų vaidmuo teko Kauno medicinos universiteto studentams).
Vyriausiasis žaidynių teisėjas gydytojas reanimatologas Kęstutis Stašaitis teigia, kad visos iki vienos komandos dirbo su dideliu užsidegimu, tačiau kvalifikacijos skirtumai tarp stipriausių ir mažiausiai balų surinkusių komandų buvo gan ryškūs. Pasak vyresniosios teisėjos Astos Krikščionaitienės, vertinant stiprių komandų sugebėjimus ūmios būklės atvejais, balus teko mažinti tiems medikams, kurie rėmėsi tarptautinės praktikos nustatytomis taisyklėmis, o ne Lietuvos sveikatos ministerijos aktais. Realiose situacijose pacientams būtų labiau pasisekę pirmuoju atveju.
Kaip vieną svarbiausių realaus darbo trikdžių žaidynėse teisėjavusi Vilniaus miesto greitosios pagalbos stoties direktoriaus pavaduotoja gydymo reikalams Vanda Pumputienė įvardijo „tris milijonus Lietuvos daktarų“, t.y. atskubėjusiems GMP medikams trukdančius nukentėjusiųjų artimuosius ar šiaip prašalaičius, kurie nurodinėja, ką daryti, tačiau skubiai pasišalina vos paprašius padėti panešti neštuvus. Didmiesčių GMP medikai vieningai skundžiasi vairuotojų kultūros stoka – retas, ypač transporto spūsčių metu, praleidžia GMP automobilius.
Žaidynių organizatoriai, Kauno medicinos universiteto Ekstremaliosios medicinos katedros darbuotojai patikino, kad suvažiavus visiems pakviestiems GMP medikams, skubioji medicinos pagalba šeštadienį tikrai nepablogėjo, nes visos komandos šiam renginiui ir pasiruošimui paskyrė tik savo laisvadienius.
Parodomąjį GMP teikimą demonstravo ir iš kaimyninės Lenkijos atvykę medikai. Įdomu tai, kad, Lenkijos GMP turi žymiai modernesnę įrangą nei Lietuvos. Jai atnaujinti buvo skirta didelė Europos Sąjungos parama. Beje lenkų GMP medikai į nelaimės vietas gali nuvykti sraigtasparniais, mūsiškiai apie tai kol kas tegali tik svajoti, juk vienas skrydis kainuotų apie 700 Lt ir kol kas tai prieinama tik kariškiams (tuo tarpu vienas GMP automobilio atvykimas Valstybinių ligonių kasų apmokamas 64 Lt).
Kartu vyko ir konferencija „Greitoji medicinos pagalba Lietuvoje 2013 m“, kurioje buvo sprendžiama, kaip užtikrinti skubų ir kokybišką GMP suteikimą ateityje, nes apie šią medicinos paslaugų sritį plačiau pradėta kalbėti tik prieš dvejus trejus metus. Iki tol ji, pasak GMP įstaigų vadovų, buvo laikoma kiek „neprestižine“.
Renginio organizatoriai: Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija, Lietuvos greitosios medicinos pagalbos įstaigų organizacija, Lietuvos skubiosios medicinos draugija, Kauno medicinos universiteto ekstremaliosios medicinos katedra, VšĮ Kauno miesto greitosios medicinos pagalbos stotis.