Trečio vaiko susilaukęs buvęs žinomas humoristas, dabartinis Kauno rajono savivaldybės tarybos narys 44 metų A.Orlauskas nuo šiol į namus stengiasi grįžti kuo anksčiau - kad padėtų sutuoktinei Editai.
33 metų moteriai sūnus Markas yra pirmagimis. Nusilpusi ir po gimdymo daug svorio netekusi Edita „Ekstrai“ prisipažino - šiuo metu svajoja kuo greičiau sulaukti vasaros.
- Jūsų gyvenimo ritmas labai pasikeitė?
Edita: Taip. Dabar labiausiai noriu atgauti prarastą svorį - sveriu maždaug šešiais kilogramais mažiau nei prieš nėštumą. Jaučiuosi pavargusi. Labai trūksta miego. Bet tokia jau motinų dalia.
- Sūnų pavadinote Marku. Kas išrinko šį vardą?
Edita: Aš. Sėdėjau balkone, skaičiau knygą ir staiga sulig vėjo gūsiu atėjo mintis: Markas.
Artūras: Sakoma, kad į pasaulį ateidamas vaikas atsineša savo vardą ir jo reikšmė šį tą reiškia.
Edita: Pasidomėjau, ką reiškia šis vardas. Išvertus iš lotynų kalbos, tai būtų „uždraustas“, „išsaugotas“. Žinoma, mūsų Markas nėra uždraustas, bet išsaugotas - tai tikrai.
- Kodėl?
Artūras: Edita vos nepateko į avariją. Ji važiavo per sankryžą, degant žaliai šviesoforo šviesai, ir staiga į sankryžą įskriejo greitosios pagalbos automobilis.
Vairuotojas švyturėlius įjungė tik įlėkęs į sankryžą per raudoną šviesą. Trūko kelių centimetrų, ir „greitukė“ būtų įsirėžusi į Editos automobilį. Laimė, automobiliai nesusidūrė, tik prisilietė.
Edita: Iš mano automobilio galėjo nieko nelikti. Buvo labai baisu. Medikų automobilio greitis buvo kosminis. Iki tragedijos trūko tiek nedaug.
Išgąstis padarė savo darbą. Man tada buvo 31 nėštumo savaitė, iki 39 savaitės, kol pagimdžiau, teko gulėti - grėsė pirmalaikis gimdymas.
Artūras: Mėginau aiškintis, kodėl dideliu greičiu lekiantis greitosios pagalbos automobilis tik sankryžoje įjungė švyturėlius. O jo vairuotojas paaiškino, kad jei nuolat važiuotų su įjungtais švyturėliais, išprotėtų nuo garso.
- Pats gimdymas taip pat nebuvo lengvas?
Edita: Man atliko Cezario pjūvį. Buvo komplikacijų - netekau daug kraujo. Laimė, mano gydytoja - puiki specialistė ir nuostabus žmogus. Esu jai dėkinga už tai, kad man padėjo. Kai gimė kūdikis, mane operavo dar pusantros valandos.
Artūras: Laukiau prie operacinės. Medikai atnešė ir parodė sūnų. Žinojau, kad jis gimė sveikas ir viskas gerai. Tačiau kai tiek laiko nesulaukiau Editos, pajutau, kad kažkas ne taip.
Kai pagaliau ją išvežė iš operacinės, supratau, kad neklydau. Mačiau tai ir iš susirūpinusių medikų veidų. Tačiau pažvelgęs į Editą kažkodėl pajutau - viskas bus gerai. Nors situacija, anot medikų, buvo labai prasta. Po to ji dar devynias dienas gulėjo ligoninėje.
Edita: Šis etapas jau baigėsi. Nesinori viso to prisiminti.
- Artūrai, kai gimė Markas, buvote kartu su Edita?
Artūras: Ne visai taip. Buvau už tokios stiklinės užtvaros. Nors ir norėjau kartu būti, kažkokia moteris iš ligoninės personalo ėmė rėkti, kad negalima. Ji man pasirodė gyvenimu nepatenkinta. Juk net gydytoja buvo leidusi. Nelabai supratau, kodėl man nebuvo galima užeiti.
- Liko nuoskaudų dėl to, kad jūsų neįleido?
Artūras: Nelabai ėmiau į galvą. Buvo svarbesnių rūpesčių.
Edita: Aš irgi girdėjau, kaip ji vijo Artūrą. Ta moteris elgėsi labai šiurkščiai ir nemandagiai.
- Edita, o jūs norėjote, kad vyras būtų šalia?
Edita: Norėjau. Mūsų su Artūru ryšys yra labai stiprus. Net nežinau, kaip tai pavadinti. Gal sutampa biosrovės? Jau ne pirmą kartą tai pastebiu. Todėl man jo buvimas greta labai daug reiškia. Būna, ranką ant galvos uždeda ir jau pasijuntu geriau. Lygiai tas pat ir jam.
- Vos gimusį sūnų pirmasis pamatė Artūras?
Edita: Taip, aš pooperacinėje palatoje gulėjau, o dar kūdikio buvau nemačiusi. Pirmiausia pamačiau jo nuotrauką - Artūras Marką buvo nufotografavęs mobiliuoju telefonu.
- Neapsiverkėte?
Edita: Apsiverkiau tada, kai pamačiau pro palatos duris įeinantį vyrą. Prasiveržė emocijos.
- Gal Artūras pasiėmė tėvystės atostogų ir dabar jums padeda?
Artūras: Ne, negaliu. Tikrai negaliu. Yra darbų, kurių niekas kitas nepadarys. Netikite? Aš rimtai sakau - negaliu šiuo metu palikti kelių projektų.
Edita: Man padeda sesuo. O pagalbos iš tiesų reikia. Sunku vienai iš karto po gimdymo. Ir kelti didesnio svorio negaliu, esu išsekusi.
Artūras bent vakarais stengiasi anksčiau grįžti namo, padeda man. Kartu ir Marką maudome. Viena nesusitvarkyčiau, nes Markas - stiprus vaikinas, o vandenyje jį suvaldyti apskritai sunku.
Be to, vakarais, kai sūnus užmiega, labai norisi vyro artumo, pabūti kartu su juo, pasikalbėti.
- Artūrai, ar vyriškoje kompanijoje atšventėte sūnaus gimimą?
Artūras: Žinoma. Užsakiau salę kavinėje, susirinko draugų ir atšventėme.
- Edita, nebuvo pikta, kad Artūras linksminasi, o jūs gulite po operacijos?
Edita: Ne, nebuvo. Aš jam ir sakiau, kad atšvęstų, kol aš ligoninėje, nes paskui man jo pagalbos namie reikės. Jis taip ir padarė. O namuose kol kas lankytojų nepriimame, laukiame, kol kūdikis bent truputį paūgės.
- Artūrai, jums tai trečiasis vaikas. Kalbama, kad kuo žmogus vyresnis, tuo labiau skiriasi ir tėvystės jausmas.
Artūras: Aš nelabai atsimenu. Užsimiršo, kai vaikai buvo maži. Dabar man viskas nauja. Manau, kad šis teiginys teisingas. Supratimas kitoks - suvoki, kad tai nauja gyvybė, ją visai kitaip vertini. Tai - tikras stebuklas, pats didžiausias turtas. Beginklis žmogutis, kurį reikia saugoti ir puoselėti.
Aš noriu sūnų vakare pasidėti ant krūtinės ir tiesiog gulėti, kad jis jaustų širdies plakimą. Tik baisu, kad neišlepintume per dideliu dėmesiu.
- Jūsų vaikai iš pirmosios santuokos jau žino, kad turi brolį?
Artūras: Taip. Devyniolikmetis Martynas kartu su manimi jo gimimą kavinėje šventė. Jis dažnai užsuka pas mus į namus, lankė Editą ligoninėje. Sūnus džiaugiasi Marko gimimu. Aštuoniolikmetė Ieva gyvena ir mokosi Amerikoje. Ji mus pasveikino elektroniniu paštu, o mes nusiuntėme jai Marko nuotraukas.
Edita: Nerimavau, kaip šią žinią priims Artūro vaikai. Ir dabar man labai gera matyti, kad jie džiaugiasi kartu su mumis. Akmuo nuo širdies nusirito.
- Artūrai, ar dabar netrūksta žmonos dėmesio? Juk anksčiau visas jis tekdavo vien jums, o dabar atsirado dar vienas šeimos narys.
Artūras: Ne, netrūksta. Gal to dėmesio ne tiek daug ir reikia?
Edita: Man atrodo, kad aš dėmesio dabar Artūrui skiriu daugiau. Gimus Markui, pabudo dar didesni jausmai Artūrui. Net nežinau, kodėl. Bet taip yra.
- Kiek laiko judu jau kartu?
Edita: Dešimt metų esame pažįstami. Sausio mėnesį bus dveji metai, kai susituokę. Kūdikio norėjome ir anksčiau. Tačiau strigo Artūro skyrybos, buvo kitokių rūpesčių. Viskas vyko eilės tvarka. Pirmiausia reikėjo vienas duris uždaryti, o tik tada atverti kitas.
Artūras: Anksčiau neturėjome pinigų gandrui!
- Kas jūsų namuose daugiau kalba, o kas - tylesnis?
Edita: Aš kalbesnė. Būna, pasakoju ką nors, o tada pasižiūriu į Artūro veido išraišką ir suprantu, kad jis manęs nesiklauso.
Artūras: O ką? Gera savybė. Tokios man pavydėtų daugelis vyrų.
Edita: Kažin kas būtų, jei pasikeistume vietomis, - aš tylėčiau, o tu kalbėtum?
Artūras: Sunkiai toks pasikeitimas įvyktų!
Edita: Jis nesustodamas galėtų kalbėti tik apie du dalykus - medžioklę ir politiką.
- Kokie būna jūsų savaitgaliai?
Edita: Sekmadieniais pietaujame kartu kur nors mieste. Nesame namisėdos. Mėgstame važinėti, ekspromtu sugalvoti keliones. Mūsų savaitgaliai būna idealūs.
Artūras: Būdavo.
Edita: Na, taip, būdavo.
Artūras: Dabar reikia kurti naujas šeimos tradicijas.
Edita: Reikia tik sulaukti vasaros. Tada vėl važinėsime. Tik jau ne dviese, o trise. Kartais atrodo, kad dabar laikas ėmė ir sustojo. Svetimi vaikai auga greičiau. Ateina minčių, kad Markas ir liks tokia trapi būtybė. Bet suvokiu, kad tai laikina.
- Nepavydite Artūrui, kai jis rytais eina į darbą, o jūs liekate namie?
Edita: Pavydžiu. Sakau, kad jam gerai. Tačiau jis tikina, kad ir man neblogai - lieku namie.
Artūras: Vaikas - nuolatinis rūpestis. Būna, kad telefonas skamba, bet jį galima išjungti. O čia - neišjungsi. Garso režimo nepakeisi.
Edita: Kartais norisi išeiti iš namų. Tiesiog išeiti - bet kur. Jei nuolat būsi tik namie, išprotėsi. Manau, kad privalau išeiti bent trumpam pasivaikščioti ar į kirpyklą nuvažiuoti. Jei ne - kentės visi.
- Ar judu dažnai namuose juokaujate?
Edita: Labai dažnai. Tik Artūras ne su visais žmonėmis juokauja. Kartais su aplinkiniais būna piktas. Manęs net ligoninėje seselės klausė, kaip aš su tokiu pikčiurna namuose susikalbu.
Kartą kažkas, nugirdęs mūsų pokalbį, paskleidė gandus, kad Artūras mane engia ir su ginklais vaikosi. Jis juk medžiotojas. Tad dažnai juokaudamas ir pasako: „Tuoj ginklą atsinešiu“.
Artūras: Taip, vaikausi su ginklu. Tik vis nepataikau.