„Jūs dulkių nematėt ar ką? Nesuprantu, ko ten važiuoti“, - sėdėdamas ant karinio lėktuvo vidury sukrautos atsarginių padangų krūvos, nusistebi įgulos borto technikas. Žmonės atrodo tikrai juokingai - vienų tik galva tarp dėžių kyšo, kiti meiliai susirėmę miega. Vienas kuris prasimerkęs iškart lekia pažiūrėti, kas darosi už iliuminatoriaus. Kaukazo kalnai ir pilkos padūmavusios Afganistano kalvų nugaros. Tarsi lėktuvas būtų žaislinis, o tu skraidintum jį virš vėjo pustomos smėlio pakrantės, kur ką tik kažkas gerokai pažaidė ir pristatė keistų skulptūrų. Iš galvos niekaip neišeina ryžtingas afganistaniečių vaikiuko veidas iš nuotraukos. Suaugęs aštuonerių ar devynerių metų vyras. Išsigandau, kad ten visi vaikai tokie: rimti ir daug matę. Ką tokiems galėčiau pasakyti? Nebent „salam“.
Neperšaunama liemenė sveria apie 20 kilogramų. Šalmai lenkia galvas žemyn, todėl visi juokingai klapsi jomis, tarsi neseniai atsivesti šunyčiai. Leidžiamės 2,5 kilometro aukštyje virš jūros lygio. Čachčarano karinės bazės leidimosi takas - kietai suplūkta žemė ir iš po ratų švilpiantys dulkių kamuoliai. Asfaltas čia netiktų.
Atsiminusi kelias kitas dienas, suprantu, kad išbandymų buvo daugiau, nei tikėjausi. Iki tol niekuomet nebuvau susidūrusi su kariškių gyvenimo būdu, jais pačiais. Galiu pasakyti tik tiek, kad tokios draugiškos ir geranoriškos atmosferos dar niekur nebuvau mačiusi. Gal lietuviai keičiasi palikę Lietuvą? O gal per savo lietuvišką santūrumą tiesiog toliau savęs nelabai matome?
Viduje džiūgavau kaip vaikas, matydama, kaip po truputį kariškiai mus priima į savo draugų ratą, pasakoja savo beveik pusės metų „viešnagės“ Čachčarane įspūdžius. Žinojau, kad kilus pavojui jų veidai pasikeistų, balsai taptų įsakmūs ir šalti. Dėl to tą akimirką stebint jų degančias įspūdžiais akis pasidarė dar ramiau.
Kitas išbandymas buvo muzika. Visuomet tikėjau, kad ji ir kūno kalba yra universalūs dalykai, tačiau niekuomet neteko tuo taip aiškiai įsitikinti. Viešnagei Čachčarano mergaičių mokykloje ruošėmės iš anksto - bazėje suskirstėme vaikams skirtus šiltus drabužėlius, pieštukus ir kitokias dovanas, apsivilkome vietos gyventojams kiek įmanoma suprantamesniais drabužiais. Tenykštės moterys slepia viską, kas gražu, - plaukus, kojas, rankas. Tuomet eina tokia plevėsuojanti apdaru paslaptis ir norom nenorom pagalvoji apie moteriško žavesio jėgą.
Tam neprieštarautų nė pats Goro provincijos gubernatorius, su svita atėjęs pasižiūrėti, ką mes čia sugalvojome. Vietoj pasiūlytos plastikinės baltos kėdės pasirinkęs juodą su ratukais, jis iškilmingai lingavo į taktą. Tačiau smagiausia buvo ne tai - smagiausia buvo tada, kai mergytės susiriesdamos ėmė kikenti iš asiliuko dainelės - tiksliau, iš judesių, kuriuos kai kurios jų ryžosi atkartoti drauge su manimi. Kiek žinau, dainelė tiek jas pralinksmino, kad grįžusios namo jos ir toliau „karpė ausytėmis“, „trypė kanopomis“, „staugė kaip blogi vilkai“ ir juos gąsdino pliaukšėdamos delniukais.
Smagu pamatyti, kad vaikystė visur vienoda. Kad ir berniukai, persekioję mus dainos „Smėlio žmonės“ klipo filmavimo keliais. Pasako ką nors savo kalba ir žiūri, ką darysi. Nesupranti nė žodžio, tad gaudai intonacijas ir atsakai lietuviškai. Tai juos pralinksmina - „šnekamės“. Linksmumas baigiasi tuomet, kai nusprendi juos apdovanoti saldainiais ar vandeniu (šis - bene didžiausias turtas dykynėje, kur sūkuriuoja vien dulkės). Kartais net tenka švystelėti saldainių saują į orą ir pasitraukti - kad liktum sveikas, kai mažamečiai dalijasi grobį, lipdami vieni kitiems per galvas.
Atsimenu, skrisdama atgal žvelgiau pro iliuminatorių į tolstančius smėlynus ir pagalvojau, kad Afganistanas man primena miniatiūrą ant milžiniško rusvo kartono: šuns dydžio ožkytės, žemaūgiai žmonės ant neaukštų asiliukų, vienaaukščiai namukai su ant stogų tupinčiais šeimininkais. Ir visa tai - milžiniškos dykumos fone, kur vienintelis žalias elementas yra ryškiaspalvė vietos moters skara. Pabandyk nors vieną šių sudedamųjų dalių perkelti į jaukią, žalią ir saugią Lietuvą - turbūt numirs nuo savo žemės pakraščio ilgesio. Arba adaptuosis ir ims kepti duonelę ant asilo mėšlo kur nors smėlėtoje Trijų Kryžių kalno papėdėje.
Nieko tu jiems nepadarysi - gyvena savo XIII amžiuje, kartkartėmis įsijungdami televizorių, bet aplankyti giminių joja būtinai ant asilo ir ne kitaip. Tai kažkuo primena užsispyrusį lietuvį, kurio kieme rūdija traktorius, o tvarte linksmai prunkščia ką tik lauką suaręs žemaitukas. Atsiprašau, jei taip nebėra, - tiesiog tuo labai norisi tikėti.
Būna kelionių, kurių įspūdžiai formuojasi visą likusį gyvenimą. Jaučiu, kad kelionė į Afganistaną - viena tokių. Saugau viduje saulės nugairintų veidų fotografijas, kalnuotą šalies nugarą skrodžiančių avių kaimenių atvirukus. Nesuprantama kalba kurtas filmas kiekvieną dieną darosi artimesnis ir suprantamesnis. Žmonės, kurie keliavo su tavimi, palieka gilių pėdsakų tavo dykynėje. Žinai, kad kada nors sutikęs juos galėsi tiesiog tylėti apie tai, kas buvo, kas amžina, apie ką, pasibaigus žodžiams, atsiranda muzika.