M.Adomėnas: „Nedideli sistemos patobulinimai nėra studijų reforma“

Penktadienį Vyriausybės Strateginio planavimo komitetas pritarė naujoms pertvarkos gairėms, bet aukšti Švietimo ir mokslo ministerijos atstovai prabilo, kad reforma turėtų būti pradėta ne nuo studijų įmokų ir finansavimo principų keitimo, o nuo kokybės kėlimo.

Vilniaus universiteto filosofijos dėstytojas ir Demokratinės politikos instituto direktorius Mantas Adomėnas teigia, kad tai iš esmės reiškia reformos stabdymą.

Apie tai, kas ir kodėl stabdo dar net nepradėtą aukštojo mokslo reformą, „Lietuvos rytas“ kalbasi su M.Adomėnu.

* * *

- Po partijų susitarimo dėl aukštojo mokslo ir studijų reformos principų atrodė, kad kardinali reforma yra ranka pasiekiama. Susitarimą dėl reformų pasirašė visos rimtosios partijos, o švietimo ir mokslo ministrė Roma Žakaitienė išreiškė dar ir ryžtą tų reformų imtis.

Bet ši valia per vasarą išgaravo – vietoj partijų susitarimo, kuris numatė kardinalius ir kompleksinius žingsnius, ministerija staiga iškišo savo planą, kuris iš tiesų nėra reformos pasiūlymas. Tai yra administraciniai pagerinimo žingsniai, kuriuos pavadinti reforma galima tik visai nepaisant šio žodžio reikšmės.

- Tai – studijų vidinės ir išorinės kokybės stiprinimas, dėstytojų atlyginimų kėlimas. Bet juk tai – ne reforma, šiuos darbus ministerija ir taip turėjo seniausiai atlikti.

Taigi studijų sistemos reforma pasiekė aklagatvį.

Ministrė R.Žakaitienė neberodo jokios valios atlikti tuos darbus, dėl kurių susitarė partijos. Net priešingai, sakoma, kad partijų susitarimas nėra įpareigojantis.

- Studijų kokybė turi būti visos reformos tikslas. Bet jeigu ministerija žino būdus, kaip pagerinti kokybę, neatliekant finansavimo ir valdymo reformos, kodėl ji to nepadarė anksčiau?

Regis, ministerija įgavo išminties tik pasitarusi su viešųjų ryšių specialistais ir perėmusi studentų reikalavimą „pirmiausia – kokybė, paskui – pinigai“. Ministerija nežino, kaip kokybę pagerinti.

- Partijų susitarime numatyti kompleksiniai žingsniai kokybei pagerinti. Pirmiausia turėtų įvykti universitetų valdymo pertvarka – rektoratų valdžią ir senato feodalinę santvarką pakeistų išorinė taryba, kuri atliktų visus strateginius sprendimus, rinktų arba skirtų rektorių, svarstytų, kur investuoti valstybės universitetui patikėtus pinigus.

Tarybos nariai nebūtų tiesiogiai suinteresuoti savo valdžios išsaugojimu. Be to, studijų kokybės augimas neįmanomas be naujų finansavimo principų.

Dabar, kai yra tiesiogiai finansuojamos valstybės studijų vietos, išlaikomos morališkai pasenusios studijų programos.

Ministerijos siūlomi kokybės kontrolės mechanizmai viena ar kita forma jau seniai veikia. Tam buvo sugalvotas Studijų kokybės vertinimo centras ir visi tie formalūs vertinimo kriterijai. Bet jie kokybės nepakėlė, tik išmokė užsiimti mokslo imitavimu šiek tiek subtiliau.

Kol neatsiras universitetų suinteresuotumas pritraukti mokslininkų, konkuruoti kokybe, prisivilioti gabesnių studentų, pokyčių nebus.

Bet universitetų konkuravimas studijų kokybe gali atsirasti tik pakeitus finansavimo mechanizmą. Pinigai turi ateiti paskui studentą. Universitetai būtų priversti konkuruoti dėl studentų ir jų atsinešamų pinigų, o tai įmanoma tik pasiūlant aukštesnį studijų lygį.

Ministerijos darbas tuomet – tik prižiūrėti, kad konkurencija vyktų sąžiningai. Studentas – štai kas taptų kontroliuojančia institucija.

- Aš labai atsargiai vartočiau žodį „įmokos“. Tie reformos pasiūlymai nereiškia reikalavimo, kad studentai mokėtų daugiau negu dabar moka.

Čia labai svarbu išsiaiškinti, kaip valstybės pinigai ateis į aukštąsias mokyklas: ar ateis finansuoti politiniu susitarimu suderintų studijų vietų, kai rektorius nueina pas ministrą ir susidera, kad reikia tiek ir tiek valstybės finansuojamų studijų vietų, ar jie bus duodami gabiems abiturientams, kurie pinigus nusineš ten, kur mato ateitį?

- Švietimo ir mokslo ministerija.

- Įgyvendinus susitarimo punktą, kad pinigai ateina į aukštąją mokyklą paskui studentą, ministerija neteks politinių svertų ir finansinių srautų kontrolės.

Tik studentų apsisprendimas, o ne valdininkų sprendimas lemtų, kurie universitetai gaus daugiau pinigų.

- Dauguma studentų yra racionalios būtybės – jie norės investuoti į savo ateitį ir pasirinks perspektyviausias studijų programas.

Dabar pasirinkimo neracionalumas susijęs su tuo, kad studentai nemato, jog jų pasirinkimas išvis ką nors reiškia. Jie negali nubausti juos blogai lavinančio universiteto ar pasirinkti geresnį. Pinigų krepšelį gavęs studentas galės atsinešti jį į mokyklą ir išsinešti.

Reformos priešininkai piktinasi, kaip mes galime patikėti tokį svarbų apsisprendimą žmonėms, kurie tik baigė mokyklą?

Bet, atsiprašau, aštuoniolikmečiai jau turi teisę rinkti Seimą, sudaryti santuoką. Tad kodėl jiems neturėtų būti suteikta teisė pasirinkti studijų programos?

- Pirmiausia bijo tie universitetai, kuriuose daug užsistovėjusių studijų programų. Yra vos ne 50 metų nesikeitusių programų. Na, gal kiek perdedu, tačiau kai kurios programos išties morališkai pasenusios, bet valstybė joms vis tiek skiria finansavimą. Tokios mokyklos priešinasi tam, kad žaidimo taisyklės būtų keičiamos.

Kita vertus, naujas finansavimo modelis – ir galimybė universitetams. Pavyzdžiui, provincijos ir ne pačių žymiausių aukštųjų mokyklų rektoriai žiūri į tai kaip į galimybę padaryti kokybinį šuolį – siūlyti naujas programas ir samdyti naujus dėstytojus.

- Galima tik hipotetiškai svarstyti. Neatmestina, kad reforma neturi politinio užnugario ministrės partijoje. Gal įsijungė ministerijoje esanti reformos priešininkų fronda, sudaryta iš neįvykusių reformų kūrėjų, kurie pasijuto atstumti, nes jų nuomonės niekas dabar neklausė. Gal ryžtą prislopino ir biudžeto būklė. Be abejo, lėmė ir studentų organizacijų pasipriešinimas.

Pabrėžiu – organizacijų, o ne studentų, nes nemanau, kad atstovybės visuomet išreiškia studentų nuomonę.

Jeigu vieni reformos žingsniai bus įgyvendinti, kiti – ne, galime laukti tik padėties blogėjimo. O padėtis yra labai bloga jau dabar.

Ekonometriniai tyrimai rodo, kad kiekvienais universitete praleistais metais studentai ne įgyja pridedamosios vertės, bet ją praranda. Paprasčiau kalbant, gimnazijų abiturientai yra daugiau verti darbo rinkoje nei po to, kai jie baigia aukštąją mokyklą.

Žodžiu, padėtis labai rimta. Būtų labai gaila, jeigu reformą tektų vėl atidėti, kol atsirastų Vyriausybė, kuri supranta kardinalių žingsnių reikšmę išvedant Lietuvą iš besiformuojančios krizės.

- Ne, aš sakyčiau, kad būtent studijų įmokų iškėlimas į pirmąją vietą ir atskleidė ministerijos mąstymo skurdumą.

Iš pat pradžių studijų reforma visuomenei buvo pateikta neteisingai. Reforma nereiškia tik įmokų įvedimo. Valstybės valia apsispręsti, bet nuo to reformos sėkmė nepriklauso. Gali likti dabartinė įmokų struktūra, tačiau privalo būti pakeistas finansavimo principas – pinigai į universitetą turėtų ateiti paskui studentą.

- Kur kas platesnis paskolų fondas yra reikalingas, net jeigu įmokų struktūra nesikeis. Dabar matome, jog net studentai, kurie nemoka už mokslą, negauna tokios paskolos, kad studijų metais galėtų atsidėti ruoštis būsimam gyvenimui, o ne dirbti padavėjais.

Taigi paskolų fondas reikalingas bet kuriuo atveju. O tai buvo pirmas simptomas, kad Vyriausybė nėra nusiteikusi skirti bent kiek didesnės pinigų sumos visai mokslo ir studijų reformai. Buvo numesta paguodos keliasdešimt milijonų – pravalgyti.

Valstybė nebegali sau leisti meluoti, kad atliekami nedideli sistemos patobulinimai yra reforma.

Studijų stagnacija – tai liūnas, kur vyksta tiek vidinis protų nutekėjimas, kai gabesni absolventai išeina į verslo struktūras ar valstybės tarnybą, o niekas nepasilieka tęsti mokslo, tiek išorinis protų nutekėjimas. Jau šiuo metu sistema yra nukraujavusi.