Tokia saldi vizija sušvito susipažinus su naujaisiais partijų finansavimo metmenimis, kuriuos gana netikėtai pasiūlė konservatoriai.
Kadangi visa tai nutiks lygiai po dešimties metų, dabar derėtų
uždrausti viską, išskyrus partijų finansavimą iš biudžeto.
Jeigu taip nutiktų, nei įmonės, nei šiaip žmonės nebegalėtų paaukoti
partijoms nė cento.
Įstatymu uždrausti įmonių paramą jau patikėta specialiai darbo grupei. Bet Tėvynės sąjunga, nors ir atsargiai dar dairydamasi į šalis, siūlo eiti toliau. Spėjama: draudimas remti partijas tik įmonėms, situacijos neišspręstų. Darbo partijos, nuslėpusios kokius 25 mln. litų, pavyzdys įrodo, kad bent dalį nelegaliai gautų pinigų galima pateikti kaip pavienių
žmonių paramą.
Iš principo yra labai gerai, kad nors vienas kitas politikas dar rūpinasi, kaip pažboti jų pačių apetitą pinigams.
Tačiau rūpinantis nevertėtų praleisti pro akis, kad šis pavyzdys įrodo ir ką kita. Dabar įstatyme yra griežti draudimai. Ir įmonių, ir žmonių paramos kiekis ribojamas. Bet jie neveikia. Nelegalūs pinigai plūsta. Ir plūsta jie ne tik į Darbo partiją. Tiesiog kitos darbavosi ne taip akivaizdžiai ir įkyriai. Todėl rimtai neužkliuvo.
Jeigu neveikia dabartiniai draudimai, kodėl staiga turėtų pradėti veikti
kiti, dar griežtesni? Kol kas nėra jokių prielaidų, leidžiančių tikėtis,
kad jie ką nors pakeistų ir partijos pradėtų konkuruoti sąžiningai.
Nustačius dar griežtesnius apribojimus greičiausiai pasikeistų tik viena
- dar didesnis kiekis per rinkimų kampaniją panaudotų lėšų būtų
nelegalus. Tačiau jis būtų, nes niekas nevaržo galimybių išleisti
tiek pinigų, kiek tik sugebama jų gauti.
Tiesa, lyg ir nutarta, kad Vyriausioji rinkimų komisija nuo šiol
privalės kontroliuoti ne tik formalias partijų ataskaitas, bet ir realias pajamas.
Tačiau tik kitais metais, kai jau turėsime naują Seimą, bus galima
svarstyti, ar Vyriausioji rinkimų komisija šią užduotį įveikė. Tikimybė
menka, nes darbas - klampus.
Yra ir dar vienas įdomus visiško privačių lėšų draudimo aspektas.
Pabandykime įsivaizduoti, kas atsitiks, kai partijos gaus tik biudžeto
pinigus, kurie dalijami pagal laimėtų mandatų skaičių.
Valdžioje ar šalia jos esančios partijos gaus milijonus. Iki šiol
nenaudojusios juodųjų technologijų ir nieko gero nelaimėjusios -
riestainio skylę.
Nebloga paskata sąžiningiems ir nepopulistams? Bet net ne tai
svarbiausia. Tokiu būdu būtų sukurtas uždaras ratas. Gavę daugiau
pinigų politikai galėtų ryškiau save pristatyti ir vėl laimėtų daugiau,
o dėl to būtų geriau finansuojami.
Jų neturintys vargu ar išgalėtų aplėkti Lietuvą ir įrodyti savo
pranašumą, todėl vėl pralaimėtų, o dėl to vėl liktų su vargšo
terba.
Kam tai naudinga? Tiems, kas šiandien yra valdžioje. Bet ar visi ten
tokie, kokių norėtųsi? Anaiptol. Tai kodėl reikėtų kurti vien tik jiems
palankią finansavimo sistemą?
Galbūt derėtų finansuoti visus vienodai? Bet tuomet tektų žarstyti
biudžetą ir visokioms vienos dienos partijikėms. Jų daug - nei
penkiolikos, nei dvidešimt milijonų neužteks. Matydami, kam tenka
pinigai, žmonės dar labiau piktintųsi ir bodėtųsi politika.
Yra kitas ne mažiau įdomus aspektas. Biudžetą tvirtina Seimas. Jo nariai nustatytų ir savų partijų finansavimo šaltinio sraunumą. Kai šaltinis tik vienas, jie patirs nenumaldomą pagundą vis kelti ir kelti visas įmanomas užtvankas, kad litai į partijų kasas tekėtų greičiau. Jiems gresia pavojinga liga – priklausomybė nuo biudžeto.
Priklausomybė visada yra blogas dalykas. Civilizuotų santykių prielaida - galimybių įvairovė.
Ką daryti, kai esant politikos finansavimo įvairovei klesti juodosios
kasos?
Užtvenkti kanalus, per kuriuos išteka nelegalūs pinigai. Tuomet juodosios
kasos nebeteks prasmės - nebus kur padėti jų turinio. Jeigu tai
pavyktų, nebetektų reikšmės visi šiuo metu svarstomi draudimai.
Partijų išlaidų stebėjimas ir kontrolė - vienintelis kelias, vedantis į
skaidresnę politikų konkurenciją.
Taip yra dabar. Taip bus po dešimties ir po trisdešimties metų.
Galima ir iš viso nieko nedrausti. Bet būtina viena sąlyga:
visuomenė, kurios dauguma nepatiria aklos meilės pinigų maišams ir jų
turėtojų organizuojamiems politiniams makaronų, sriubų ar ledų
maskaradams.
Kol kas didelė dalis balsuoja ne už partiją ar asmenį, o įvaizdį.
Publikos skonio tyrimas ir geidžiamo įvaizdžio sukūrimas reikalauja
daugiau lėšų nei leidžia įstatymas. Kuo didesnė menkysta, tuo daugiau
jų reikia. Ar duodant partijoms vien tik biudžeto pinigų šie rinkėjo ir
kandidato santykiai įgys kitokį turinį?
Jeigu nori, kad padėtis nepasikeistų, siūlyk patrauklius, bet klaidingus
sprendimus. Atrodo, partijų finansavimas jau daugelį metų išgyvena šią
raidos stadiją.
Įvairių pakeitimų būta daug. Nebuvo tik vieno - bandymo užraukti
nelegalias išlaidas.
***
Šis “Lietuvos ryto” apžvalgininkės R.Sotvarienės komentaras šiandien buvo perskaitytas per Lietuvos radiją.