Monumentas turėjo įgyvendinti susitaikymo idėją. Tačiau pastaruoju metu Ispanijoje vėl pradėtas svarstyti Istorinės atminties įstatymas, kuriame pripažįstama, kad dėl monumento politizavimo šios idėjos nepavyko įgyvendinti.
Nors 1976 metais žlugus frankistiniam režimui, o po dešimties pereinamojo laikotarpio metų tapus ES nare, Ispanijos vyriausybės labai atsargiai žiūrėjo į skaudų bei komplikuotą istorinį palikimą tiek simbolių, tiek žmonių atžvilgiu, ikirinkiminėse kovose vėl pasigirsta neramūs ir net provokuojantys balsai.
Tai privertė už derybų stalo sėsti kairę ir dešinę, kurios pripažino, jog tik depolitizavus procesą galima pasiekti norimą tikslą – objektyviai įvertinti praeitį.
Lietuvoje liustracijos procesas turėjo tapti lietuviškos „istorinės atminties“ dalimi - šalia kitų Lietuvos okupacijos istoriją įvertinančių iniciatyvų. Bet liustracija nei tada, kai jokio įstatymo nebuvo, nei tada, kai jis atsirado, savo tikslo nepasiekė, nes nuo pirmosios dienos iki dabar tai buvo politizuotas procesas.
Tiksliau kalbant, partijas domino ne kiek ir kokiomis politinėmis bei psichologinėmis aplinkybėmis žmonės bendravo ar bendradarbiavo su KGB, o kiek šiame procese galima rasti žmonių su žinomomis pavardėmis bei politinių priešininkų. Liustracijos tema visada atgydavo prieš rinkimus. Sąmoningai ar iš inercijos liustracijos politizavimui buvo sudarytos pačios palankiausios sąlygos.
Pirmiausia teisinė liustracijos bazė pradėta kurti tik po dvylikos atkurtos nepriklausomybės metų, kai Rytų Europoje, išskyrus Lenkiją, šis procesas jau artėjo prie pabaigos.Teisiškai apibrėžtų sąvokų stoka, ilgametis neapsisprendimas, kuri valstybės institucija už liustraciją atsakinga, nuolatinis visuomenės gąsdinimas vos ne miškuose paslėptais maišais informacijos „ant visų“, politikos užkulisiuose sklandantys gandai, kad ryt, poryt spauda „kažką išmes“ visą procesą pavertė farsu, o suinteresuotiems asmenims – nuolatine baime, o KGB archyvų išgabenimą į Rusiją bei kai kurių dokumentų palikimą organizavusiems buvusiems KGB vadovams, beje, ir dabar gyvenantiems Lietuvoje, – nemokamu teatru.
Antra patogi politikavimui aplinkybė – ypač vėlyvas archyvų atvėrimas visuomenei. Savalaikis sąlygų sudarymas visuomenei susipažinti su slapta užsilikusia ir palikta KGB rašliava, kurios archyvu tikrai nepavadinsi, būtų automatiškai panaikinę didžiąją dalį dirbtinai susikurtų problemų. Tai turėjo būti padaryta dar pirmaisiais metais po nepriklausomybės atkūrimo.
Trečia aplinkybė yra pati svarbiausia. Tai – visuomenės tyla. Spengianti tyla, kaip sako rašytojai. Gąsdinta dešimtmečiais visuomenė tylėjo visą liustracijos laikotarpį. Dar blogiau – visas ideologinis teisinis liustracijos parengimas buvo atiduotas į kelių ją iniciavusių politikų rankas. Jokių visuomeninių diskusijų, jokių mokslinių konferencijų.
Privačiuose pokalbiuose daug kas klausinėjo, ką reiškia sąvoka „ sąmoningas bendradarbiavimas“, bet viešai to paklausti bijojo, nes tūkstančiai ironiškai smalsių akių iškart būtų nusprendę – jeigu abejoja, matyt, pats bendradarbiavo. Liustracijos įstatymų iniciatoriai su sąvokomis elgėsi ir elgiasi drąsiai, nes žinojo ir žino, jog šios temos vengia Seimas, Vyriausybė, prezidentas, mokslininkai, menininkai ir visuomeninikai.
Bet kas pasikeitė po to, kai tos sąvokos buvo apibrėžtos?
Formaliai atsirado minimalus teisinis pamatas, realiai – beveik nieko, nes domino ne prisipažinusiųjų mastas, o tai, kas neatėjo, ir ar tarp jų nėra politikų. Beje, ir pati sąvoka „sąmoningas bendradarbiavimas“ yra labai toli nuo dramatiškos gyvenimo tikrovės.
Štai keli pavyzdžiai.
Sovietiniais laikais paauglys, švęsdamas Vasario 16-ąją, pateko į KGB akiratį. KGB ėmėsi darbo su paauglio tėvais. Pastarieji, gelbėdami vaiko ateitį, sutiko su viskuo, ką tik KGB siūlė. Žodžiu, nuo tos akimirkos paauglio tėvai jau sąmoningai bendradarbiavo, bet ką tai iš tikrųjų reiškia?
Anų laikų mokslininkas, važiuodamas į „ kapšalį“, sutinka bendradarbiauti pagal dabartinį apibrėžimą. Grįžęs ataskaitoje pateikia tik teigiamas sutiktų asmenų charakteristikas ir nutraukia bendradarbiavimą. Bet KGB darbuotojas atsisakymo nefiksuoja ir atiduoda bylą į archyvą. Ką mato mūsų laikų jaunas liustratorius? Jis mato tik mokslininko sutikimą, ataskaitos turinio neskaito ir nesigilina.
Visiems gerai žinoma, jog lietuviška emigracija buvo susiskaldžiusi. Meno ekspertu apsimetęs KGB darbuotojas komandiruotėje susipažįsta su emigrantu lietuviu, kuris nuoširdžiai pasakoja apie kito „lagerio“ emigrantus “ekstremistus”.
Kitą kartą KGB darbuotojas tiesiai pasiūlo bendradarbiauti. Emigrantas piktinasi ir, be abejo, atsisako. Tada jam primenama, kad gali būti problemų su giminėmis Lietuvoje, o apie kelionę į Lietuvą galįs daugiau nė nesvajoti. Emigrantas sutinka. Išaušus nepriklausomybei, emigrantas skuba deklaruoti Lietuvos valdžiai, bet prisipažinimo dokumentai po pučo Maskvoje pradingsta. Emigrantas to nežino ir mano, kad viskas jau gerai, bet liustratoriai galvoja apie jį kaip apie neatėjusį prisipažinti.
Liustracijos požiūriu visi trys šie pavyzdžiai - vienodi, žmogišku požiūriu – kiekvienas atvejis individualus.
Pagaliau kas gali būti tokiais atvejais objektyviu teisėju – buvęs, bet atsitiktinai nebendradarbiavęs sovietinių laikų funkcionierius, jaunas sovietinių laikų neprisimenantis teisėsaugos atstovas, angažuotas visuomenininkas, o gal VSD darbuotojas, kuris po apklausos staiga ima ir paskambina į Seimą, kad politikui suteiktų slaptą informaciją?
Sutikime: daugelis juk neatėjo prisipažinti, nes nežinojo, kokia yra komisijos narių praeitis, kas jie iš tikrųjų yra kaip asmenybės.
Tarp formalaus ir žmogiško požiūrio lietuviškoje liustracijoje yra praraja. Yra teigiančių, jog apie žmogišką požiūrį kalbėti čia nekorektiška, nes okupaciniai laikai buvo nežmogiški.
Mano manymu, tik netęsiant sovietinių principų galima pasiekti etinę pažangą ir išvengti ateities totalitarizmų. Liustracija yra ne vien dabarčiai, ne satisfakcijai, kad paskelbtas vienas ar kitas asmuo, iš ko būtų galima suregzti politinę intrigą, bet jaunajai kartai, parodant, kaip totalitarinėse valstybėse veikia žmonių prievartavimo mechanizmas.
M.Laurinkus yra Kovo 11-osios Nepriklausomybės Akto signataras buvęs Valstybės saugumo departamento generalinis direktorius, dabar – Lietuvos ambasadorius Ispanijoje.