Tad ir pats, augęs tokioje terpėje, negaliu būti nei brandus, nei išmintingas. Toks kaip ir visi lietuviai – vaikiškų kompleksų kamuojamas ir sielos spuogų beriamas. O tokiems, kaip žinoma, reikia autoriteto, kad pamokytų ir kartais beržinės košės įkrėstų.
Draskydamasis rankas autoritetų brūzgynuose aptinku vieną kitą liktarną, kuri gali padėti sutemose nepasiklysti ir dar į tiesos kelią išvesti. Vienas jų – žurnalistas Andrius Užkalnis, iš už Lamanšo suvakarėjusio, suprask, subrendusio lietuvio tvirtą žodį tariantis. Čia be jokio sarkazmo: žurnaluose ir internetiniuose tinklapiuose radęs jo tekstą žinai, kad skaitysi rimtą, bet (o Lietuvoje tai netoks jau dažnas reiškinys) sodrų ir įdomų turinį.
Paskutiniai du A.Užkalnio tekstai – kaip rykštės kirčiai nepaklusniam, tiesiog beviltiškai nepažangiam pirmokėliui. Uh, svyla nagai. Iš pradžių tvostelėjo už perdėtus kalbos suvaržymus, antrukart – už nervingumą ir isteriškumą dėl “vienakojų Lietuvos lesbiečių”.
Pasirodo, - o šįkart pasiskųsiu tik kalba, ne kilnaus toriaus metaforomis ir naujųjų Lietuvos emigrantų pašlovintu britų humoru, - jei žodį “eini” pakeiti sinonimais “pėdini”, “žirglioji”, “spūdini”, “sliūkini”, “kėblini”, esi vertas pašaipos, kaip tūnantis kafkiškame pasaulėlyje.
Bet iš kur aš, analinės stadijos netikša, galėjau žinoti, kad J.Jablonskio, K.Būgos ir Smetonų klano puoselėta kalba – ochrankos darbas. Prieš mokytojo pagrūmojimus jau raudoniu kaip vyšnia prisirpęs dar sumurmėjau: „O aš nesutinku, manau, kad kalbą reikia mylėti ir jos neteršti“. Ir tik – pliaukšt, pliaukšt!
Suprask: absurdiška, kad egzistuoja taisyklingą (ne “teisingą”, p.Užkalni) kalbą saugojanti institucija, t.y. siaubūniškas “gestapas”, jo vadai – “savim patenkinti ir niekieno nekontroliuojami” despotai. O štai “niekadėjo” ar kokio “biški” ir “aplamai” vartotojas (ne “naudotojas” gerb. A.Užkalni) – tai jau partizanas, laisvės apologetas.
Kai mokyklos suole kaldavau, kad “tikriausiai” ir “greičiausiai” nereikia išskirti kableliu, maniau, darau gera ir sau, ir savo kalbai, o štai šalimais sėdėjęs Vycka, niekaip šių subtilybių neperkandęs, - dvejetukininkas. Bet klydau.
Suolo draugas, dabar jau “Airijoje plytas nešiojantis jaunuolis”, - tikras kalbos kūrėjas, netgi – gyvybės žalio medžio laistytojas, o aš, vis dar kableliais modalumą reiškiančių žodžių neskiriantis, – ir taip sausą kalbos šaką esą džiovinu. Netgi ta despotijos irštva Valstybinė lietuvių kalbos komisija jau leidžia išskirti (2006 m. rugsėjo 28 d. nutarimas). Tad gal ne tokia jau ji diktatoriška?
Dar daugiau. Ji taip akyse švelnėja, kad kyla mintis, jog šį kalbos diktatorių jau ištiko “patriarcho rudens” sindromas: vis daugiau ir daugiau nuolaidų kalbos darkytojams (pliaukšt nuo pono A.Užkalnio per nagus).
Nori skirti “taigi”? Skirk. Neatpažįsti tikslinamųjų aplinkybių? Neskirk. Kad tik tau, mielasis Vilniaus taksi vairuotojau ir pakaunės traktorininke, lengviau būtų kalbos naštą tempti.
O kur dar kalbos apie naikintiną nosinę ant “ąžuolo” ir “žąsis”. Tik dėl įvairaus plauko nesubrendėlių kaltės vis dar tenka tokią kalbos anomaliją ir atgyveną raityti. O juk kam ji Vyckai, auginančiam raumenis “stroikėse”? Jei po kelerių metų jis nesugebės savo vardo po darbo sutartimi parašyti, panaikinsime ir vardus, užteks bajoriško kryžiuko.
Kalbos tranformuojasi ir nyksta, ne paslaptis. Net jei bandai išsaugoti vieną seniausių indoeuropietiškų kalbų – tai tik basanaviškas kompleksas. Net man tai suprantama. Kaip suprantamas ir noras miestą pavadinti neūžauga (be kabučių!), o kasdienę kalbą prisodrinti, jei tik norisi, jei tik labai norisi, ir matais, ir angliškais surogatais.
Bet kalbėti lietuviškai dar nereiškia būti lietuvių kalbos specialistu, kaip ir gydantis žolelėmis dar nereiškia būti gydytoju. Tiesiog nemokšiškumo (tai taikoma tikrai ne jums, pone A.Užkalni) nereiktų primesti kaip laisvės apraiškos.
Bet džiūvėsiais tikrai nesirūpinkite. Jei už kalbos variacijas (priešybė neišmanymui!) jus pasodins kaži koks gestapas, pats jų atnešiu. Dar ir šnektelėsime: aš – matais, jūs – surogatais.