Bet žiūrėdami į Vėlinių žvakės liepsną toli gražu ne kiekvienas susimąsto, kodėl stovi prie žemės kauburėlio. Kas yra mirtis – nelemtas blogis ar dangaus siųsta dovana?
Apie tai „Lietuvos ryto“ žurnalistė kalbėjosi su Vilniaus arkikatedros administratoriumi Ričardu Doveika.
* * *
- Kunige, dažnai net Vėlinių vakarą neturime laiko pastovėti prie artimųjų kapo. Pasistengiame uždegti kuo gražesnę žvakę ir lekiame tolyn, prie kitų kapų.
Bet šios mūsų Vėlinių kelionės gal turi ir gilesnę prasmę, kurios mes šiandienos skubiame pasaulyje nepajėgiame suvokti?
- Iš tiesų gyvenimo tempas, vartotojiška kultūra įsuka žmogų. Ir Vėlinės gali virsti tuštybių muge – atbėgti, pasirodyti, uždegti kuo didesnę žvakę – ir viskas.
O Vėlinės iš tiesų būtų geras metas sustoti ir pamąstyti. Tas žemės kauburėlis, žemės įtrūkis saugo unikalią žmogaus gyvenimo istoriją.
Todėl Vėlinės yra kelionė link žmogaus šalia žemės įtrūkio tam, kad galėtume ir pamąstyti, atiduodami mirusiajam pagarbą. Bet pagarba turi būti išmintinga.
Mes manome, kad kažkas bus nepaprasta, jei bus nepaprasta. Bet tas nepaprastumas yra paprastumas. Bažnyčia kviečia saugoti kapus, pagarbiai juos prižiūrėti. Nes tikėjimas moko, kad kapuose ilsisi esančio žmogaus tiesa.
- Norėčiau paklausti skaitytojų, kurie nėra per daug susipažinę su tikėjimo tiesomis, vardu: argi kiekvienas kapas turi ryšį su jame palaidotu žmogumi, kas guli po žemės kauburėliu? Ar ten nėra tik aptrupėjusių kaulų krūvelė?
- Taip, šis žemės įtrūkis saugo regimą žmogaus paveikslą, saugo žmogaus kūną, kuris yra natūraliai sukurtas, gyvenimo bei laiko subrandintas ir mirties paliestas. Ir šis žmogus šiame mirties nepatogume išgyvena prisikėlimo laukimą. Kai jis bus išimtas iš laiko, erdvės ir viso to, kas vyksta laike – iš senėjimo, kančios, ligų.
Tas kūnas, kuris šiandien virtęs dulkėmis, bus prikeltas ir sudvasintas.
- Atsiprašau, bet man, kaip ir daugumai žmonių, tas prisikėlimas atrodo makabriškas. Tarsi siaubo filme atsivers kapai ir pasklis armija įkapių drobulėmis vilkinčių siluetų?
- Bažnyčia ir tikėjimas žaidžia prisikėlusio žmogaus slėpinį. Žmogus prisikels sudvasintu pavidalu, matomu, apčiuopiamu. Jis bus atpažįstamas kaip realus asmuo, asmenybė.
Bet mes neturime galių pasakyti ką nors konkrečiau.
- O gal prisikelsime gėle, paukščiu?
- Bažnyčia atmeta reinkarnaciją, ištirpimą nirvanoje, susitapatinimą su gamta.
Žmogus yra pašauktas būti žmogumi. Ir per mirtį jis išlieka žmogumi, kuris bus prikeltas.
Todėl yra maldos už mirusiuosius, kapų tvarkymas, mirusiųjų pagerbimo tradicijos.
Mirtis – žmogaus miegas Dievo delnuose. Miegas tėra laikina patirtis. Mes tikime nubudimu, kuris bus amžinas, kuriam neturės įtakos nei kančios, nei skausmas.
- Kodėl dažniausiai žmogaus mirties palydovai – kančia, skausmas? Gal todėl ir bijomės mirties?
- Viskas, kas vyksta šiame gyvenime, – ir kančia, ir skausmas – turi didžiąją prasmę.
Šiandienos žmogus bijo ne pačios mirties, kuri yra akimirka, o proceso. Jam skaudės, jis taps našta kitiems. Tai yra vartotojiško žmogaus šauksmas – kas dabar bus? Buvau nepriklausomas, negaliu būti silpnas.
Žmogaus išėjimas išbandomas ne vandeniu, o ugnimi. Kodėl Bažnyčia meldžia: „Apsaugok, Dieve, nuo staigios ir netikėtos mirties“.
Skausmas šiandien numalšinamas vaistais. Bet ne kančia.
Kančia žmogaus asmenybės požiūriu yra malonė. Tas laikas parodo, kaip žmogus pasirengęs išeiti.
Ar esi susitaikęs su savo šeima, su savo sąžine, ar taip sudėliojai gyvenimą, kad ramus stotum Dievo akivaizdon?
Gal daug kas nesupras, bet kančia yra vertybė mirties akivaizdoje.
- Viename pamokslų jūs esate sakęs, kad pati mirtis yra vertybė. Bet, kiek prisimenu, žmonės tapo mirtingi už bausmę, kai Adomas ir Ieva paragavo pažinimo medžio vaisiaus?
- Tai yra mirties paradoksas. Mirtis ir gyvenimas yra dvi apsikabinusios, neperskiriamos seserys, kurios viena be kitos negali būti. Ir tik todėl, kad egzistuoja mirtis, gyvenimas yra ne absurdiškas košmaras, bet prasmingas vyksmas.
Taip, mirtis yra iš nuodėmės užgimęs blogis, tačiau ji – vienintelės durys į amžinybę.
- Bet žmogus niekada neatsikratys mirties baimės, kad ir kokia palaima ji būtų. Ir niekada jis nelauks mirties.
- Ji kelia siaubą todėl, kad joje glūdi nenusakoma didybė, sukrečianti mūsų ramų ir sotų kasdienį gyvenimą.
Suprasti mirties paradoksalumą yra būtina, kad įveiktume baimę, kad priimtume ją kaip būtinybę, o ne kaip beprasmybę.
- Tai kas yra toji mirtis? Kelionė? Būsena?
- Mirtis nėra tik paskutinė žemiška kelionė, bet visą mūsų gyvenimą apimantis fenomenas. Mirtis iš niekur neateina ir niekur neišeina. Ji visur ir visada greta. Mes ją nuolat patiriame, kai kas nors apie mus pasikeičia, kai ko nors netenkame.
Taip, mirtis – absurdas, visų ir visa ko prakeikimas. Tačiau ji – kilni ir teisinga. Visada. Ji niekuomet neliečia to, ko jai dar nevalia liesti. Ji visada ateina pačiu laiku.
- Ne, ji visada ateina per anksti.
- Ką daryti? Manau, reikia mokytis priimti ją kaip dovaną ir neišvengiamybę, be kurios negali būti gyvenimo. Mano tėvai mirė vos peržengę penkiasdešimtmetį. Užmerkti mamai akių pavėlavau 15 minučių. Apie tėčio mirtį sužinojau būdamas Italijoje.
Tokiomis akimirkomis kiekvienas linkęs mesti akmenuką Dievui – kodėl? Bet reikia ne klausti, o dėkoti, nes tik dėkingumas leidžia prisiminti ką nors gražaus iš išėjusio žmogaus gyvenimo.
- Nors sakote, kad mirtis visada ateina laiku, kartais jos laukimas ir ligoniui, ir artimiesiems yra jau nebepakeliama kančia.
Ar mylinčios rankos palydėjimas į anapus to trokštančiam beviltiškam ligoniui – didelis nusikaltimas? O gal – malonė jam?
- Bažnyčia yra prieš eutanaziją. Mes neturime teisės atimti to, kas vyksta. Tam yra palaikomoji medicina. Galų gale ir visuomenė, kurią išeinantis žmogus kūrė ir gražino, turi jam padėti.
Ar dėl to jo išlydėjimas negali būti palengvinamas? Ar gali būti per brangu statyti palaikomosios medicinos centrus, pirkti brangią aparatūrą, vaistus?
Sunku, kai žmogus dažniausiai vienas paliekamas su artimo žmogaus kančia.
- Mus nuo mažens moko, kaip gyventi, kaip džiaugtis gyvenimu. Mirti oriai niekas nemoko.
Mes vengiame net kalbėti apie mirtį. Ir bijome, ir nepatogu.
- Taip, jūs teisi. Mes turime išmokti ir mirties.
Kad ir kiek pažengs medicina, žmogus kaip kūrinys visada bus pakviestas mirties.
Mums, ypač jauniems žmonėms, peršama niekada apie tai negalvoti. Tu turi tiesiog būti sėkmės žmogus.
Bet yra ir didesnė vertybė už sėkmę – tai gyventi taip, kad būtum vertas pagarbos. Tai paliudija mums ir mirusieji.
Mes visą gyvenimą turime mokytis mirties. Visas mūsų gyvenimas yra ne kas kita kaip nuolatinis mirties, pabaigos išgyvenimas, kaip brandinantis perėjimo ritualas, pasiekiantis apogėjų kelio pabaigoje.
- Išėjusiems – savas kelias. O kaip palengvinti artimųjų netekties skausmą?
- Reikia tik suprasti, kad išeinantis žmogus turi vienintelę, unikalią savo istoriją.
Mirtis – ne bausmė. Dievas įsikiša į žmogaus gyvenimą, kad jį nuo ko nors apsaugotų.
O gal to žmogaus mirtis yra didžiausia dovana artimiesiems. Mirtis turi savo vertę ir savo prasmę. Ką dažniausiai žmonės aprauda?
- Gal savo egoizmą?
- Taip. Kodėl mirei, kaip aš pastatysiu namą? Su kuo aš pasikalbėsiu? Su kuo keliausiu? Mirtis yra geriausias egoistiškumo antibiotikas. Ir geriausia mokytoja. Juk dažnai mirties akivaizdoje likę gyvieji subręsta, apmąsto ir keičia savo gyvenimą.
- Šį vakarą miestai aidės nuo Helovino vakarėlių triukšmo, į gatves pasipils tūkstančiai kaukėtų giltinių. Jaunimas šėls, kad, kaip jie sako, turėtų ką papasakoti anūkams. Kaip jūs vertinate tokį mirties parodijos siautulį?
- Kaip didžiausią dvasinę tuštumą. Mirtis išniekinama.
Dar baisiau – pagrindinis Helovino tikslas – išvaryti iš miesto vėles, kad netrukdytų gyviesiems gyventi.
Išvaryti vėles – savo tėvo, motinos? Juk ir mirę jie yra šalia mūsų. Iš vakaro išvejame tėvus, artimuosius, mirusius draugus, o kitą dieną puolame ant jų kapų deginti žvakučių. Ar gali būti didesnis absurdas?
- Bet kodėl mirtis vaizduojama kaip bedantė giltinė su dalgiu? Kaip galima apie ją gražiai galvoti, jei ja gąsdiname vaikus?
- Ankstyvaisiais krikščionybės amžiais žmonės nemokėjo skaityti. Jie skaitė paveikslus. Ir ta giltinė buvo ne mirties, o žmogaus gyvenimo be Dievo simbolis.
Kaip turiu gyventi, kad ji praeitų pro mane? Tai buvo žmonių auklėjimas, tikėjimo mokymas.
- Kaip manote, kodėl ypač lietuviai visai negerbia mirties?
Lakstome girti kaip patrakę, nenešiojame atšvaitų, dirbame statybose be šalmų, lengva ranka supykę suvarome į širdį peilį?
- Krikščionybė moko – tu esi vertybė, tu esi dovana. Mes neįsiklausome.
Būtų gerai, kad to jaunimą mokytų ir jų autoritetai – pramogų pasaulio atstovai.
- Bet ir mūsų pasakos ne geresnės. „O dabar pjausime raganai galvą!“ – išgirdau su trejų metų vaiku nuėjusi į lėlių teatrą. Vaikas susiėmė už galvos ir neatplėšė rankų nuo ausyčių visą spektaklį.
Kas žino, gal po 20 metų koks padauža pakartos tą veiksmą ir gyvenime?
- Galime tik spėlioti, kodėl mūsų pasakos tokios baisios.
Teko kalbėtis su atsakingais žmonėmis apie tai, ką daryti, kad vaikai nematytų smurto animacijoje? Man atsakė – to nebus, nes tai yra per daug geras biznis.
- Paaiškinkite dar vieną mirties paslaptį skaitytojams, kurie nesigilina į tikėjimo tiesas, – paskutinį patepimą. Kas tai yra, kokia jo prasmė?
- Tokio nėra. Jis vadinamas Ligonių sakramentu. Ir skirtas ne mirčiai, o gyvenimui, pasveikimui. Tai malda, prašanti suteikti sveikatos laukiančiajam sunkios operacijos, atsigaunančiajam po ligos.
Bei jeigu ligonis artėja prie mirties, šis sakramentas yra jo nuodėmių atleidimas.
- O jei išeinantysis nesuspėja gauti to sakramento?
- Mums, gyviesiems, yra paslaptis, koks yra tokio žmogaus išėjimas.
Ir tai mūsų, gyvųjų, apsileidimas. Mes turime didžiuotis padėję Dievui priartėti prie ligonio, o šiam padėję sutvarkyti savo gyvenimą, atsiprašyti, duoti paskutinius nurodymus. Mūsų senoliai tai puikiai mokėjo – pasiruošti mirčiai.
- Ir vis dėlto apie ką vertėtų pamąstyti rytoj stovint prie gražiai nugrėbstytų kapų?
- Suvokime savo prasmę, stovėdami ties artimųjų kauburėliais, kuriuose slypi didingos ir nepakartojamos gyvenimo istorijos.
Mums yra duotas tam tikras laikas, per kurį turime atlikti tai, kam esame pašaukti.
Ir nesvarbu, kokį darbą dirbame, nes pats darbas yra vertybė. Suvokime savo vertę.