Norite pavyzdžių? Jų yra sočiai. Vilniaus „Vėtros“ klubą prieš rungtynes su Panevėžio „Ekranu“ LFF drausmės komitetas įspėjo, jog negalėsžaisti puolėjas Rolandas Karčemarskas, surinkęs keturias geltonas korteles. „Vėtra“ mandagiai atsakė, kad žaidėjas jau praleido anksčiau vykusį mačą su Klaipėdos „Atlantu“. Komitetui liko tik pripažinti savo klaidą.
Kai „Šiaulių“ klubas paklausė, kodėl prieš jį rungtyniavo taip pat keturiskart įspėtas„Atlanto“ saugas Donatas Navikas, Drausmės komitetas informavo, kad klaipėdietis turėjo jau penkias geltonas korteles – ketvirtą gavo dar rugsėjo viduryje, žaisdamas su Marijampolės „Sūduva“. Po trijų dienų D.Navikas žaidė su Vilniaus „Žalgiriu“, bet kam dabar tai rūpi: sostinės klubas nekels triukšmo dėl mačo, kurį ir taip laimėjo 3:0.
Neišvengiamai tenka konstatuoti: M. Abaravičius nemoka skaičiuoti, jam tikrai neverta net bandyti dalyvauti televizijos laidoje, kurios pabaigoje daugelis suaugusių žmonių yra priversti pasakyti: nesu protingesnis už penktoką.
Drausmės komiteto vadovas ir jos nariai nemoka ir kitų dalykų, kuriuos tarsi ir privalėtų mokėti.
Pavyzdžiui, naudotis fakso aparatu: prieš kelis mėnesius komitetas lyg ir siuntė faksimilę „Vėtrai“, įspėdamas, kad šios komandos gynėjas Andrius Skerla negali žaisti su „Šilute“, bet klubas šio įspėjimo negavo.
M.Abaravičiui ir jo komandai nepakenktų apsilankyti okulisto kabinete – vaizdo įrašas, kuriame aiškiau negu aiškiai matyti, kaip vienas žaidėjas per rungtynes kumščiu smogia kitam, jiems yra nepakankamas įrodymas, kad kažkam keletą rungtynių reikėtų ataušti tribūnoje. Drausmės komiteto pirmininkui būtų naudingas ir seminaras, kuriame kalbama apie pakantumą bei vertybes. Tada gal nebebūtų tokių frazių, kaip: „Koks čia rasizmas? Kažkas stadione pasakė: ū-ū-ū“. Taip M.Abaravičius prieš keletą mėnesių išvertė iš koto tūkstantinę televizijos auditoriją.
Ir turbūt nebesistebėsite sužinoję, kad M. Abaravičius nieko nenutuokia apie Visuomenės informavimo įstatymą – žurnalistų paprašytas pakomentuoti situaciją, jis šmaikščiai (kaip jam atrodė) atrėžė, kad jis nėra pasirašęs sutarties su žiniasklaida. Kur ten pasirašysi – tokias sutartis dažniausiai sudaro daugiau nei keturi puslapiai.
Kita vertus, ar M. Abaravičius yra tas, į kurį verta svaidyti žaibus? Gal ir ne, nes jei beždžionė rankomis krapšto granatą, kalta tikrai ne beždžionė, o tas tipas, kuris sprogmenį neapdairiai davė niekuo dėtam žvėreliui. Futbolui Lietuvoje atstovauja tie žmonės, kuriuos išsirenka pati šio sporto visuomenė. Daugelis jų likę nuo sovietinių laikų ar nuo Vytauto Dirmeikio “majonezo” epochos. Beždžionių su petardomis nieko apie jas neišmnančiose rankose federacijoje yra ne viena – M.Abaravičius išsiskiria tik tuo, kad užima vietą, kurioje sproginėjimas garsesnis nei kitur.
Klausti reikėtų, ar Drausmės komitete artimiausiu metu kas nors pasikeis?
Turbūt taip. Futbolo užkulisiuose kalbama, kad į komiteto veiklą bus įtraukta jaunesnių ir lanksčiau mąstančių žmonių – tokių, kaip prieš keletą metų futbolininko karjerą baigęs ir pastaruoju metu federacijoje pradėjęs dirbti Ričardas Zdančius. Kalbama, kad komitetui vadovauti net gali ateiti garsus prokuroras Ramutis Jancevičius.
Ką gi, jei taip atsitiks, teisininkui lieka palinkėti sėkmės. Futbolui – taip pat, nors šis linkėjimas Lietuvoje beveik visada yra tik šauksmas tyruose.