Pirmiausia verta atsakyti į klausimą, ar Lietuvoje galėtų lankytis ar net apsigyventi musulmonų ekstremistai? Teoriškai – taip. Bet tik tada, jei jie nutartų, kad čia galima netrukdomai apsistoti ilgesniam laikui, nepatraukiant nei visuomenės, nei specialiųjų tarnybų dėmesio.
Kitaip tariant, Lietuvoje galėtų apsigyventi vadinamosios „miegalių kuopelės“ (sleeper cells), kurios neužsiimtų jokia nelegalia veikla Lietuvos teritorijoje, o tik ramiai lauktų, kol bus pašauktos vykdyti operacijas. Kur jos galėtų būti vykdomos? Bet kur Europoje, ypač po Lietuvos įsiliejimo į Šengeno erdvę. Hamburgo „miegalių kuopelės“, 2001 metais įvykdžiusios išpuolius JAV, pavyzdys yra chrestomatinis.
Kitas klausimas, ar į Lietuvą galėtų atvykti teroristų verbuotojai? Tiek teoriškai, tiek praktiškai – taip. Įtarta, kad taip jau yra nutikę – tirta, ar prieš penketą metų Lietuvoje nesilankė kovotojų Čečėnijos džihadui verbuotojai.
Bet ir šie, ir kiti greičiausiai turėjo nusivilti pamatę, kokio dydžio ir sudėties Lietuvos musulmonų bendruomenė. Nors nominalių musulmonų skaičius Lietuvoje gali siekti penkis tūkstančius, kanoninių (atliekančių prievoles ir dalyvaujančių bendruomeniniame meldimesi) skaičius dešimteriopai mažesnis, o ir iš tų penkių šimtų pamaldžiųjų didesnė dalis yra pensinio amžiaus Lietuvos totoriai, islamą priėmusios Lietuvos moterys, ir, žinoma, kelios dešimtys dievobaimingesnių studentų iš musulmoniškų kraštų, laikinai gyvenančių mūsų šalyje.
Nuolatinių Lietuvos gyventojų jaunų musulmonų, atitinkančių verbuotinų asmenų kriterijus yra vienetai, geriausiu atveju kelios dešimtys. Bet tikimybė, kad jie bus linkę į radikalizmą praktiškai lygi nuliui. Todėl verbuotojams Lietuvoje kol kas tikrai nėra kas veikti.
Visai kas kita yra misionieriška musulmonų veikla, tiek nukreiptoji į kitatikius, tiek į islamo principais nesivadovaujančius ir nuo jo nutolusius musulmonus.
Lietuvoje šioje srityje dirvonai tikrai platūs ir visiškai nearti. Todėl nieko nuostabaus, kad šalia įvairiausių naujųjų religinių judėjimų (jehovistų, munistų, mormonų) savo misionierišką veiklą Lietuvoje siekia plėtoti ir musulmonai.
Vienas sėkmingiausių musulmonų misionierių sąjūdžių, nukreiptų į bendratikius, yra “Tablighi Jamaat”, suburtas trečiajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje Indijoje. Šiandien “Tablighi Jamaat” legaliai veikia apie 80 pasaulio šalių. Prancūzijoje ir Didžiojoje Britanijoje judėjimas įsitvirtino prieš keturis dešimtmečius. “Tablighi” atstovai jau yra lankęsi kelis kartus Lietuvoje, kur užsuko į mečetes (kuriose ir apsistodavo nakvynei), muftijatą, siekė užmegzti ryšius su vietiniais musulmonais.
Tačiau kol kas neteko girdėti apie Lietuvos musulmonus prisijungusius prie sąjūdžio.
“Tablighi Jamaat” sąjūdyje nėra nei formalios narystės, nei hierarchijos, nes jis nėra griežtai įtvirtinta visuomeninė institucija. Jam save priskiriantys pamaldūs musulmonai yra misionieriškai motyvuoti: jie ne tik patys stengiasi būti kaip įmanoma „islamiškesni“, bet ir aktyviai kviečia kitus musulmonus jais sekti.
Absoliuti dauguma “Tablighi” misionierių nėra religijos mokovai, vadinamieji ulemai, o jų grupelėms vadovauja toliausiai asmeninėje savišvietoje pažengęs pasaulietis. Nors šio judėjimo atstovai griežtai praktikuoja lyčių segregaciją, moterys misionieriškoje veikloje dalyvauja taip pat aktyviai kaip ir vyrai.
Esminis šio judėjimo bruožas – Korano supratimas paraidžiui ir skrupulingas pranašo Mahometo Sunos sekimas. Pavyzdžiui, sąjūdžio sekėjai net miega ant dešiniojo šono, veidu į Kabą, mat taip neva daręs Mahometas, augina barzdas (tai skatinęs Mahometas), kurias dažnai dažo chna (Mahometas irgi taip daręs).
Savo veikla (tiek pamokslavimu, tiek pačiu gyvenimo būdu) jie siekia atgaivinti musulmonų islamiškumą, įgyvendindami Korane randamą ištarą: „Tebūna tarp jūsų grupė, kurie kviečia į Gėrį, įgyvendina tai, kas prisakyta ir išgyvendina tai, kas užginta“ (3:104).
“Tablighi Jamaat” nedidelėmis grupelėmis, susiburiančiomis kelioms dienos ar net mėnesiams, vaikšto po musulmonų lankomas vietas ir namus. Sutiktiems musulmonams judėjimo misionieriai pasiūlo prisijungti prie diskusijų religinėmis temomis ratelių. Prisijungusiuosius siekiama ne tik „apšviesti“, bet ir įtraukti į aktyvų misionieriavimą.
Dėl savo paprastumo tiek struktūroje (faktinis hierarchijos nebuvimas, narių lygybė), tiek skleidžiamoje žinioje – Suna paremtoje gyvensenoje, sąjūdis sparčiai plinta tarp nuo nesuprantamos ar nepriimtinos realybės pavargusių ir į tikrąjį islamą sugrįžti siekiančių musulmonų.
Tačiau “Tablighi Jamaat” susilaukia ir pačių musulmonų kritikos. Pirmiausia dėl savo apolitiškumo. Mat daugeliui politiškai angažuotų musulmonų grupių, kurios politiką mato kaip integralią islamo religijos dalį, pikta, kad šio judėjimo atstovai sąmoningai atsiriboja nuo politikos ir politinių reislamizacijos programų.
Fundamentinė sąjūdžio prigimtis ypač nepriimtina islamistams, kurie smerkia juos už taikstymąxsi su Vakarų imperializmu. Islamistų manymu, “Tablighi Jamaat” veikla yra bevertė. Kai kurie musulmonų radikalai kaltina sąjūdį net tarnaujant vakariečių interesams.
Vis dėlto istorinis sąjūdžio apolitiškumas nereiškia, kad jis apskritai neigia politiką. Didelė dalis su sąjūdžiu susijusių asmenų (bet ne jo dvasinių vadovų) yra politiškai aktyvūs savo šalių piliečiai.
Pavyzdžiui, Pakistane ir Indijoje – sąjūdžio tėvynėje – būta daug politikų savo jaunystės metais buvusių “Tablighi Jamaat” aktyvistais. Kai kurie tyrinėtojai net įžvelgia apdairiai maskuojamas (kol sąjūdis taps išties globalus ir įtakingas) sąjūdžio lyderių užmačias tolimoje ateityje paversti “Tablighi Jamaat” globalia politine organizacija.
Ar šiame sąjūdyje galėtų būti ekstremistų?
Politinis ekstremizmas ir smurtingumas būdingas radikaliems islamistams ir džihadininkams, o “Tablighi Jamaat” yra fundamentalistai. Todėl ekstremizmas ir šio judėjimo atstovų gyvenimo būdas nėra suderinami.
Bet tai nepaneigia galimybės, kad siekdami išvengti persekiojimo ar bandydami sukompromituoti sąjūdį, jog ekstremistai gali dangstytis legaliai veikiančiu “Tablighi Jamaat” vardu, net užsiimti misionieriavimu (ar rekrūtavimu?). Visai įmanoma, kad milijoniniame griežtos „narių“ atrankos ir kontrolės neturinčiame sąjūdyje užuovėją yra radę jo ideologijai ir praktikai svetimi individai ar jų grupės.
Grįžtant prie Lietuvos būti a pažymėti, jog kol mūsų šalyje nėra realios musulmonų bendruomenės, apie kokią nors “Tablighi Jamaat” ar ekstremistų verbuotojų grėsmę nėra prasmės kalbėti.