Komunizmo tikrai nepamiršo ir JAV lietuviai. Tačiau jei Lietuvoje, Lenkijoje ar kitose pokomunistinėse šalyse komunizmas vis dažniau naudojamas politinėje kovoje, tai išeivijoje nuorodos į šią ideologiją virto patogiu parazitavimo ir manipuliacijų įrankiu net ir nuo politikos nutolusiuose reikaluose.
Jaunesni emigrantai neretai mėgsta pajuokauti, pasakodami vieni kitiems netikėčiausias istorijas, kokiomis aplinkybėmis buvo pavadinti komunistais. Kas už tai, kad pasisakė vis dar mokantys rusų kalbą. Kitas už tai, kad nesusikrovė lagaminų ir neišvyko namo į Lietuvą tuo laiku, kai kažkam pasirodė, kad jau metas.
Kelia šypseną, kai komunistiniu mąstymu apkaltinami dvidešimtmečiai lietuviai, kurie nė sovietinės animacijos nematė, ką jau kalbėti apie gegužės 1-osios paradus. Šie jaunuoliai kalba laisvai angliškai ir cituoja naujausių MTV hitų priedainius. Gali būti net taip, kad apie Kanye West ar Britney Spears jie žino kur kas daugiau nei apie V.Leniną.
Tačiau bendruomenės balso funkcijas sau prisiskyrusios lietuvių grupelės dėl viso pikto ir juos apšaukia komunistais. Nesuvokiant, kad ir Lietuvoje, ir į JAV atvykusi 20-30 metų lietuvių karta yra tiek pat komunistai, kiek, sakykime, radikalių Irano šiitų gerbėjai.
Vyresnės kartos išeivių baimę iš dalies galima suprasti. Jie ne tik traukėsi į Vakarus nuo komunizmo, bet ir saviškių JAV buvo įtarinėjami: ar tik jis nebendradarbiauja su KGB? Tylių ar apygarsių kovų skirtingose barikadų pusėse tarp Amerikos lietuvių Šaltojo karo metais buvo. Kaip ir tikrų šnipų bei tariamų išdavikų.
Vis dėlto juokinga, kai kokia senutė įdėmiu žvilgsniu nuveria 25 metų vyruką, kuris muistosi ir nežino, kaip reaguoti, klausiamas apie savo ,,komunistinę praeitį”. Arba, kai jau Nepriklausomoje Lietuvoje mokslus baigusiems naujiesiems imigrantams koks nors lietuvių kalbos puoselėtojas iš Čikagos pats kalbėdamas su aiškiai jaučiamu anglišku akcentu rėžia paskaitą apie lietuvių kalbos gryninimą. Ir pamėgink pavartoti tokį, rodos, nekaltą žodį, kaip ,,tarpukaris”.
Pirmiausia tau bus atsakyta, kad šis žodis asocijuojasi su ,,tarpukojis” ir vien dėl to turėtų būti paskelbtas tabu.
Antra, ,,tarpukaris” yra komunistų išgalvotas terminas, baisiai žeminąs anuometę nepriklausomą Lietuvą. Ginčytis remiantis Dabartinės lietuvių kalbos žodynu, Valstybinės lietuvių kalbos komisijos nutarimais ar Lietuvoje bent 20 metų išgyvenusio žmogaus kalbiniu jausmu — beviltiška.
Perfrazuojant vieną laidų vedėją Lietuvoje, patirties ir jaunystės kovoje čia visuomet laimi patirtis ir įpročiai.
Galiausiai dažną kalbinį ginčą kurioje nors Čikagos lietuvių menėje užbaigs svarus verdiktas: dabartinė lietuvių kalba esanti beviltiškai sugadinta komunistų. Ar jie atsakingi ir už lietuvių kalboje išplitusius anglicizmus? ,,Be abejonės”, — bus paaiškinta. Komunistai taip sudarkė jaunųjų lietuvių smegenis, kad dabar jie viską aklai perima iš anglų kalbos.
Jeigu tokie ir panašūs kalbiniai ginčai gali būti vertinami kaip anekdotiški nutikimai, tai į raganų medžioklę pereinantys svaidymaisi kaltinimais nėra tokie jau nekalti, nors, tenka pripažinti, dažnai taip pat juokingi.
Tarkime, Čikagoje viena neperseniausiai iš Lietuvos atvykusi ponia kiekvieną jai neįtikusį lietuvį iškart apkaltina bendradarbiavimu su KGB. Jei kas paklius ant primityvios provokatorės kabliuko ir puls aiškintis, gaus atsakymą: ,,O įrodymą, kad nesi kagėbistas, ar turi?” Pasiteiravus, kur ir kaip reikėtų gauti tą įrodymą, pašnekovė atšauna: ,,Pas Kuodytę”. Pati visiems giriasi tokią indulgenciją išsiėmusi ir dėl to jaučiasi turinti teisę kitus emigrantus doro gyvenimo mokyti.
Beje, ta ponia — ne devyniasdešimtmetė močiutė. Ji — dar mažai tyrinėto JAV lietuvių išeivijos reiškinio dalis. Tai arti penkiasdešimties metų moterija ir vyrija, kuri sovietmečiu buvo puikiai įvaldžiusi pataikavimo meną. Iškart pabrėžiu — jokiu būdu ne visos ir ne visi. Greičiau mažesnioji, tačiau garsiausiai šaukianti ir aktyviausiai kaltų ieškanti dalis.
Kai kurie jų stovėjo komunizmo statybos fronte, kiti — kiek atokiau gėrėjosi V.Lenino įžiebtu laisvės aukuru. Vos Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jie vienaip ar kitaip atsidūrė Amerikoje. Ir čia rado puikią dirvą tęsti pataikūnišką gyvenimo būdą.
Senųjų išeivių sukurtas lietuviškų organizacijų tinklas leido kopti savitos biurokratinės sistemos karjeros laiptais. Komunizmo šmėklų vaikymas jiems tapo puikia taktika, kaip įsiteikti seniesiems išeiviams ir pakilti šiais laiptais peršokant smulkias pakopas.
Tokiu būdu entuziastai, neseniai kūrę komunizmą Lietuvoje, tapo etaloniniais lietuvių patriotais JAV. Uolūs pataikūnai, atvykę į Ameriką, išmoko puikiai rašyti ne angliškai, bet smetonine lietuvių kalba. Vien tik tam, kad įtiktų šiuolaikinės lietuvių kalbos taip ir neišmokusiam vietiniam isteblišmentui.
Keista, bet savo “patriotizmą” jie ramsto ir neapykanta JAV. Kodėl, po galais, čia toleruojami įvairių tautybių ir rasių žmonės? Kodėl amerikiečiai nesusitvarko su savo problemomis? Kaip niekas kitas jie greiti dalyti patarimus amerikiečiams, kaip šie turėtų tvarkyti valstybę. Išsiųsti juodaodžius į Afriką. Komunistus — į Rusiją. Perauklėti nepakankamus lietuvių patriotus, išmokant juos tarpukario, atsiprašau, Pirmosios Nepriklausomos Lietuvos laikų, lietuvių kalbos.
Kalbant apie komunizmą. Jei kam kada ir grėstų dar viena okupacija ir komunizmo sugrįžimas, tai tikrai ne saugiai JAV įsitaisiusiam lietuviui. Dėl to išeivijos gelbėjimas nuo komunizmo tapo žmonių, neturinčių kuo užsiimti ir nepritapusių nei Lietuvoje, nei Amerikoje, asmenine psichoterapija.