Senutėlis kaimas pamiršo savo praeitį

Besikapstydama savo darže, Panevėžio rajono Miežiškių seniūnijos Tumagalio kaimo gyventoja 70 metų Stefanija Letkauskienė rado 1603 metais datuotą pinigą.

Moteris sudilusią monetą įmetė į dėželę su sagomis, tačiau po kurio laiko išsitraukė, atidžiai apžiūrėjo ir padarė išvadą, kad unikaliais rąstiniais statiniais atvykėlius stebinantis Tumagalio kaimas ir jame augantys kelių šimtų metų senumo ąžuolai liudija, jog ši vietovė verta istorinio paveldo sergėtojų dėmesio.

Niekas iš vietos gyventojų tiksliai nežino, kada buvo įkurtas Tumagalio kaimas. Klausinėjami žmonės pasakoja tik tiek, kad čia gyveno jų tėvai, seneliai, proseneliai ir dar senesnės giminės kartos.

Tumagalio kaimo praeitis - mįslė ir specialistams.

Kraštotyros muziejaus direktorius Arūnas Astramskas, „Panevėžio ryto“ paklaustas apie Tumagalio įkūrimo datą ir ar vietos istorikams žinomas architektūriniu požiūriu išskirtinis kaimas, sakė tuo klausimu nieko pasakyti negalintis.

Muziejaus istorijos skyriaus vedėja Alfreda Petrulienė irgi jokių žinių apie kaimo istoriją neturi.

Archeologijos specialistė nustebusi paklausė, kas žurnalistus tame kaime sudomino. Išgirdusi apie dūmines pirkias ir gyventojų darže rastą sudilusį pinigą, ant kurio iškalta 1603 metų data, A.Petrulienė pasiūlė kreiptis į Etninės kultūros skyrių.

Etninės kultūros skyriaus vedėja Daina Snicoriūtė patvirtino, kad į Tumagalio kaimą buvo nuvykusi etnografų ekspedicija, tačiau ji domėjosi ne paties kaimo atsiradimo istorija, o papročių, valgių gamybos, buities rakandų paveldu.

D.Snicoriūrė sakė neabejojanti, kad Tumagalio kaimas yra labai senas. Pasak specialistės, bent apytikslę jo įkūrimo datą sužinoti galbūt būtų įmanoma iš įrašų bažnytinėse knygose, jei išsiaiškintume, kurie maldos namai šiose apylinkėse gali turėti labai senus dokumentus.

Panevėžio rajono vyriausiasis paminklotvarkininkas Petras Juknevičius „Panevėžio rytui“ paaiškino, kad, norint išsiaiškinti bent apytikslius Tumagalio įkūrimo metus, reikėtų perversti šūsnį archyvinių dokumentų ir pasirausti rusiškuose raštuose.

P.Juknevičiaus nuomone, jau vien iš kaimo pavadinimo galima spręsti, jog tai labai seniai apgyvendinta vietovė. Vietovardžiai, sudaryti iš sudurtinių žodžių, kurių antroji pusė - „galas“, yra labai seni.

Panevėžio rajono užkampyje esantis Tumagalio kaimas smarkiai skiriasi nuo visų kitų Aukštaitijos kaimų ir mažų gyvenviečių.

Čia stūkso prieš pusantro šimto metų ir dar anksčiau statytos rąstinės trobos, kadaise buvusios dūminės pirkios. Tokių statinių Lietuvoje vargu ar dar įmanoma kur nors rasti.

Kaimas įsikūręs tolokai nuo pagrindinių magistralių. Riedame į Anykščius vedančiu keliu iki upelį Juostiną kertančio tilto. Nuo jo palei upeliūkščio vagą jau vingiuojame žvyrkeliais.

Kad ir nėra kaimo pavadinimą nurodančios lentelės, iš abipus žvyrkelio stūksančių šimtamečių ąžuolų suprantame papuolę ten, kur ir norėjome: į unikaliais statiniais garsėjantį šimtmečių senumo Tumagalio kaimą.

Kaimo trobos išskirtinės tuo, kad suręstos iš labai storų pušinių rąstų. Kai kurių namų apatinių rąstų skersmuo siekia net 96 centimetrus.

Laiko, vėjų bei darganotų orų nupilkintos namų sienos neapkaltos jokiomis lentelėmis, visa šių senoviškų trobesių puošmena - baltos langinės, dailiai padrožinėtos stoglentės, girnapusėmis ar didžiuliais akmenų luitais grįsti slenksčiai bei masyvios ąžuolinės durys.

Tumagalio kaime yra 13 ypač senų trobų, dvylikoje iš jų gyvena našlės. Visos garbaus amžiaus, vienos kiek stipresnės, kitos vargiai bepaeinančios.

Vienintelis kaimo vyras, penktą dešimtį bebaigiantis vienišius, našlėms padeda smulkiuose buities darbuose, taiso sugedusius elektros prietaisus, šiaip ką sumeistrauja.

Tiek laiko senberniavęs, vyras nuotakos savame kaime nesidairo - nebėra iš ko rinktis: Tumagalis kasmet vis labiau tuštėja.

Jauniausia, kalbiausia ir stipriausios sveikatos tumagalietė - šiemet septintą dešimtį užbaigusi S.Letkauskienė, į jos kiemą pirmiausia ir sukame.

Į S.Letkauskienės kiemą dažniau nei į kitus užsuka vietos moterys ir atvykėlės iš aplinkinių kaimų. Mat S.Letkauskienė yra siuvėja, šiuo amatu užsiimanti daugiau nei penkiasdešimt metų.

Dabar moterys siuvasi mažiau, dažniau atneša pataisyti iš dėvėtų drabužių turgelių pirktų apdarų.

Anksčiau puošniausi drabužiai, kokius auksarankei siuvėjai yra tekę siūti, buvusios nuotakų suknios. Dabar - įkapės.

Iš 13 Tumagalio našlių jau trys pas S.Letkauskienę pagal savo skonį pasisiuvo drabužius paskutinei kelionei.

„O ką, moterys dar gyvos būdamos nori žinoti, kaip grabe gulėdamos atrodys. Nusiperka patinkančios spalvos audinį, išsirenka priimtiną modelį, prašo įsiūti užtrauktuką per visą nugarą, kad paskui jų lavono nevoliotų, kol drabužį per galvą užbraškins.

Klientės pageidauja, kad įkapės būtų su kuo mažiau siūlių, įėmimų, papildomų detalių, kad atrodytų padoriai ir santūriai“, - tokių drabužių siuvimo ypatumus aiškina S.Letkauskienė.

S.Letkauskienės trobesiai yra pačiame kaimo gale. Pušinių rąstų dviejų galų troboje karaliauja keturių kartų moterys: siuvėjos dukra su savo suaugusia dukterimi ir metų kūdikiu bei anūkė su dviem provaikaičiais.

S.Letkauskienė, kaip ir visos tumagalietės senbuvės, yra našlė. Dukra ir anūkė vaikų turi, tačiau vyrų - ne.

Vos mašinai įsukus į kiemą tarpduryje pasirodo dvi baltapūkės galvos: 4 metų Fausto ir 5 metų Medeinos. Jiems iš paskos ant slenksčio išdygsta daili juodaplaukė su vienu mažiuku ant rankų, kitu prie šono.

Kai senoji kaimo siuvėja ima aiškinti viso šio būrio giminystės ryšius, tik iš kelinto karto suvokiame, kas kieno motina, teta ar dėdė.

Pleputė Medeina labai išraiškingai dėsto, kad ji yra Fausto teta. Toji, kur ant rankų laiko vaiką, - jos sesuo ir Fausto mama. Metų kūdikis yra Fausto broliukas, o kitas mažylis - dėdė.

Vaikai pasako, jog močiutė Stefanija ką tik sugrįžo iš bažnyčios ir yra savajame trobos gale, tikriausiai siuva.

S.Letkauskienę randame prie siuvamosios mašinos, su didžiulėmis žirklėmis rankose. Eilės laukia smulkūs rankdarbiai: vienai klientei sijoną paplatinti, kitai palaidinę pasiaurinti.

Lauke oras žvarbus, o troboje karšta lyg pirtyje, gerai samanom apkamšyti sienojai puikiai laiko šilumą.

Po spintele suverstas kalnas visokių spalvų moliūgų ir kukurūzų burbuolių. Kitame kambaryje, kur stovi dar viena siuvimo mašina, ant kilimo paskleisti vaikų žaislai, raidynas, konstruktorius.

Likimas S.Letkauskienę buvo nuviliojęs ir į Kupiškį, ir į Pasvalį, ir į Panevėžį, kol galiausiai atbloškė atgal į tėvų ir protėvių žemę - Tumagalį.

Vilniaus technikume siuvėjos technologės specialybę įgijusi S.Letkauskienė ilgą laiką siuvėjavo Panevėžio buitinio gyventojų aptarnavimo kombinate, buvo žinoma kaip nepamainoma sukirpėja.

S.Letkauskienė pasakoja nuo pat jaunumės plušusi iš peties, anksti dukart našle likusi rūpinusis dvi dukras ant kojų pastatyti. Kiek atsimena, visada buvusi energinga ir šiek tiek nutrūktgalvė. Dar jaunystėje S.Letkauskienė gavo vairuotojo pažymėjimą ir nusipirko naujutėlaitį zaporožietį.

Į Tumagalio kaimą moteris grįžo tuomet, kai mirė tėvai. Vyresnioji dukra gyvenimą susitvarkė gražiai, o jaunėlė, kuri dabar su savo vaikais glaudžiasi motinos name, dar ir dabar kelia rūpesčių.

Kalbame neskubėdamos, kaip kaime įprasta, apie eilinius darbus, daržus, gyvulių priežiūrą. Paaiškėja, kad S.Letkauskienė vienintelė kaime laiko karvę ir porą ožkų. Jų pienu aprūpina savo šeimyną ir dar šlakelį kitą nuneša tai vienai, tai kitai kaimynei.

Energinga, stipri, iškalbinga ir visokius darbus nudirbti mokanti našlė pergyveno du vyrus. Būtų lengvai ištekėjusi ir trečią kartą. Vienas jaunikis, kurį piršo draugės, siuvėjai patiko, tik kad jis norėjo, jog moteris kraustytųsi pas jį, į gretimą kaimą.

„Kaip aš išeisiu? Nei duktė, nei anūkė gyvulių nežiūrės, reikėtų juos išsivesti, o mažieji liktų be pieno“, - senatvėje gyvenimo be rūpesčių su maloniu žmogumi atsisakė siuvėja.

O kas lauko darbus nudirba, kas dirvą aparia? S.Letkauskienė gūžteli pečiais: žinoma, kad ji pati viską pasidaro. Antai 25 arus bulvių viena ir pasodino, ir iš rūsio visas krepšiais išsikrovė. Tuo metu dukra ir anūkė lovoje vartėsi.

Moteris nesiskundžia, sako, kad jos netinkamos kaimo gyvenimui, o eiti neturi kur, tad ir glaudžiasi čia.

Su S.Letkauskiene einame prie jos senelių statytų namų. Dabar juose niekas nebegyvena, sienų rąstai suklypę, stogas įgriuvęs, šalia kerojasi 300 metų senumo ąžuolas.

„Kaimas dabar nebe toks, kaip vaikystėje būdavo, žmonių draugiškumo nebėra, nebėra talkų, viskas tik už pinigus. Čia apie tas 13 našlių ne visai teisybė, neseniai į kaimą atsikraustė viena jauna šeima. Duok Dieve, gal kaimas atsigaus“, - gražiai tvarkomą kiemą Tumagalio pradžioje rodo pašnekovė.

Seserų 79 metų Marijonos Lazauskienės ir 82 metų Veronikos Selevaitės kieme švaru lyg bažnyčios šventoriuje.

Moterys seniai nebelaiko jokio gyvulio, tik juodas šunelis kiek tolėliau nuo trobos pririštas skalija.

V.Selevaitė dar kiek daugiau sveikatos turi, pernai pati į mišką malkų ryšelio parsinešti nueidavo. Bet kartą parpuolė už šakos užkliuvusi ir atsikelti nebepajėgė, gulėjo ant drėgnos žemės ilgą laiką. Po to į ligoninę atgulė.

M.Lazauskienė paeina tik lazda pasiramsčiuodama, neturi sveikatos nei iš šulinio vandens pasisemti, nei kibiro į trobą atsinešti.

Abi seserys ligotos, sunkiai ką bepasidaro. Laimė, kartkartėm atvažiuoja vaikai ir anūkai iš miesto, padeda.

Seserų troba yra viena seniausių kaime. M.Lazauskienė tiksliai nežino, kuri giminės karta ją statė, tik iš pradžių šis namas buvo dūminė pirkia.

Moteris lazda baksteli į viršų, kad atkreiptume dėmesį, kokios aukštos lubos. Viduryje būdavo ugniakuras be kamino, kai troba šildavo, dūmai telkdavosi viršuje.

Vėliau, aišku, trobos konstrukcija buvo patobulinta, pastatyta didžiulė duonkepė krosnis su kaminu.

Teiraujuosi, kaipgi ligotos vienišos moterys išgyvena vienos, ar nenorėtų kraustytis pas vaikus ar giminaičius?

Seseris klausimas nustebina. Žinoma, blogai, kad daktarai toli. Va, paleido seserį iš ligoninės, nebuvo autobuso, tai toji vos gyva kelis kilometrus namo pėsčia ėjo. Bet namai yra namai, nuo ligų nepabėgsi nei mieste, nei kaime.

Senolėms sava troba ir savas slenkstis mieliausi. Apie mirtį sako negalvojančios, nors tuoj pat prisimena neseniai Anapilin išėjusius kaimynus.

Ką kaime darganotais orais, kai taip greitai temsta, veikti? Močiutės, ką tik dejavusios dėl šimtų senatvės ligų, smagiai šypteli. Juk yra televizorius, radijas, spauda - pažiūri, pasiginčija, aptaria, žiūrėk, ir nebėra dienos.