Po darbų grįžau namo ir vis negalėjau pamiršti, ką patyriau toje troleibuso spūstyje. O iš tiesų nieko išskirtinio ir nepatyriau. Tiesiog sėdinčius, stovinčius ir tylinčius žmonės. Tačiau ši niūri tyla man varė neviltingą paniką. Juk ir prieš trisdešimt, ir prieš dvidešimt metų žmonės lygiai taip pat sėdėjo ar stovėjo Vilniaus troleibusuose ir tylėjo!
Tą niūrią dieną į mane žiebė mintis - Lietuvoje jau seniai niekas nesikeičia. Aišku, už troleibuso ribų daug kas pasikeitė ir labai į gera. Bet troleibusuose, kurie veža žmones iš Vilniaus miegančių aukštumų į klegančias žemumas, beveik niekas, kaip man tuomet pasirodė, nepasikeitė. Žmonės vis taip pat sėdi ir niūriai tyli. Kaip tas rūkas, kuris gaubia Lietuvos žemę šiomis dienomis. Kokia beviltiška tikrovė...
Vienas bičiulis taip apibendrino: Lietuvoje dabar vyrauja sovietmetį gimusį ir užaugusi karta. Taip! Juk ši karta užaugo troleibusuose - tykiai tėvams ant kelių sėdėdama ir pro langą beviltišką sovietinį pasaulį stebėdama. Užaugusi ji pati tapo sovietinio pasaulio dalimi. Ir jų niekas neišmokė vilties. Tik kantriai laukti ir sulaukti troleibuso. Todėl ir šios kartos atstovams dabar taip rūpi, kad troleibusai ir toliau važinėtų - šiems niekada nepristigtų elektros energijos, o tykiai ir niūriai rymantys lietuviai pasiektų rytinėse grūstyse išsvajotą žemutinį miestą.
Bet protas šiam mano niūriam įspūdžiui paprieštaravo: juk dauguma Lietuvoje yra katalikai, ir dauguma katalikų miestuose važinėja troleibusais. O juk katalikai turi viltį Dieve, kuris yra ne kažkokios elektros, bet gyvenimo energijos šaltinis. Tad kaip troleibusuose gali būti niūru?..
Visiškai sutinku su savo proto teiginiu, jog Lietuvoje yra katalikų, ir kad mes važinėjame troleibusais. Klausimas yra iš tiesų kitas ir troleibuso talpa neapsiriboja. Tai yra, ar tikintieji, įsikūnijusios Vilties dalininkai, tapo Lietuvos sieloms gyvenimo energijos šaltiniu? Ar šviečiame beviltiškai tamsiame pasaulyje Šventojo šviesa?!
„Supraskite, koks dabar laikas. Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas arčiau negu tuomet, kai įtikėjome. Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad nusimeskime tamsos darbus, apsiginkluokime šviesos ginklais! Kaip dieną, elkimės padoriai, saugodamiesi apsirijimo, girtavimo, palaidumo, neskaistumo, nesantaikos ir pavyduliavimo. Apsivilkite Viešpačiu Jėzumi Kristumi ir nelepinkite savo kūno, netenkinkite jo geidulių (Rom 13,11-14, I-ojo Advento sekmadienio Epistola).
Prigimtinė žmonių šviesa tapo žmogumi, kad gyventų tarp mūsų; ir kad mes patys taptume panašūs į Vilniaus herbe pavaizduotą legendinį šventąjį Teoforą – Dievanešį; ir kad troleibuso spūstyje į žemumas keliaujantiems saviesiems neštume Vilties šviesą. Šios Viltes pažadinti jau čia žemėje turime tapti šventumo sklidinais indais, vilties energijos žmonijai šaltiniais.
Advento liturginis laikas kaip tik mus ir moko šio pamatinio krikščioniškojo būvio: Dievo karalystė jau čia pat - Kristus Šventojoje Dvasioje yra gyvas mūsų širdyse ir sakramentuose. Todėl šiandien Bažnyčia ne svajoja apie kažką „dvasingo“, bet konkrečiai prašo Dievo šventumu įgalinti mūsų sužalotą prigimtį:
„Prašome, Viešpatie, sužadink savąją galią ir ateik, kad, tau globojant, būtumėme verti išvadavimo iš gręsiančių mūsų nuodėmių pavojų, o tau išlaisvinant, būtumėme verti išganymo. Per Jėzų Kristų, mūsų Viešpatį, kuris su Tavimi gyvena ir viešpatauja vienybėje su Dievu Šventąja Dvasia per amžių amžius. Amen“ (Collecta).
Žvelgdami į dieviškuosius Rytus ir laukdami sugrįžtančio Išganytojo jau čia ir dabar išgyvename širdyje augančios vilties tikrumą; ir pasaulio naktyje jau tampame viltingais dievanešiais. Mūsų tikėjimas visada laimi, nes Kristus „tą naktį, kai buvo išduotas“ nugalėjo pasaulį.
Tikrai nesu prieš, kad troleibusai ir toliau važinėtų Vilniaus gatvėmis, ir kad nacionalinis investuotojas pastatytų naują elektrinę. Mūsų žinia yra ne apie „Lietuvos“ ar „NDX“ energijos perteklių; bet apie anos Vilties energijos trūkumą - Lietuva kenčia nuo dvasinio bejėgiškumo!
O juk mes, katalikai, laikome save dvasinių dalykų Lietuvoje monopolistais! Tai kur ta mūsų energija?! Abortų, savižudybių skaičius Lietuvoje mums prikišamai parodo, jog nesame nacionalinio masto investuotojas į Viltį. Kyla klausimas: kodėl? Gal mūsų svajos apie „katalikiškąją Lietuvą“ yra visai netikroviškos; gal reitingai vis dar per menki; o gal nesame deramai prisijungę prie amžinosios Vilties energijos šaltinių? Kol kas tik akivaizdu, kad ... amžinai ir gan nuobodžiai kalbame „apie“ kažką nerealiai dvasingo. Gal atėjo laikas patylėti ir ryžtis ieškoti amžinųjų šaltinių.
„Viešpatie, lai šios šventosios paslaptys mus, galingąja jėga nuvalytus, įgalina ateiti švaresnius prie tų paslapčių pagrindo. Per Jėzų Kristų. Amen“ (Secreta).
Šiame straipsnyje komentuojami skaitiniai ir maldos yra paiimti iš šventojo Pijaus V 1570m. paskelbto ir palaimintojo Jono XXIII 1962m. atnaujinto Mišiolo.
Vilniuje Šv. Mišios pagal Romos ritualo ypatingąją (tradicinę) formą yra aukojamos sekmadieniais 10 valandą šv.Kryžiaus bažnyčioje (prie Prezidentūros).