T.Vaitkus ir dar keli klaipėdiečiai dviratininkai renkasi Kazachstaną. Esą juos taip elgtis verčia Lietuvos dviračių sporto federacijos vadovai, nesudarantys sąlygų nei treniruotis, nei sportuoti. T.Vaitkus sako, jog būtent todėl jis ir jo bendražygiai – ne išdavikai.
Taip, ne paslaptis, kad šalies dviračių sporto federacija nepajėgia išspręsti savo problemų. Tačiau sakyti, kad Lietuva T.Vaitkui nieko nedavė, per drąsu. Ji davė pirmą dviratį. Pirmą galimybę treniruotis treke gimtojoje Klaipėdoje. Šansą laimėti pasaulio jaunimo čempionatą, o ši pergalė tapo tramplinu į vėlesnę sėkmingą profesionalo karjerą. Galimybę dalyvauti Atėnų olimpiadoje.
Gyvename laisvoje šalyje, kur kiekvienas turi galimybę rinktis. T.Vaitkus nusprendė tapti kazachu? Tai jo reikalas.
Mes tik galime pasvarstyti motyvus. Ar vienas jų galėtų būti staiga įsiplieskusi meilė bekraščių stepių kraštui? Tokia stipri, kad dviratininkas nutarė pasirinkti jį antrąja tėvyne? Ne, nes Belgijos, Prancūzijos ir JAV klubams iki šiol atstovavęs lietuvis tik prieš porą mėnesių perėjo į kazachų komandą „Astana“, o ir tada apsilankyti Kazachstane neturėjo galimybių – tęsėsi profesionalų sezonas.
Motyvai aiškiai kiti. Pirmiausia, materialinė gerovė – „Astana“ Kazachstane yra kone valstybinės svarbos darinys ir artimiausioje ateityje tikrai neturėtų skursti. Be to, su stipria Kazachstano rinktine pasaulinės klasės sprinteris T.Vaitkus turi daug daugiau galimybių iškovoti didelių pergalių nei atstovaudamas Lietuvai.
Taigi šioje istorijoje nėra jokios romantikos – žalias pasas keičiamas į pinigus ir galimą šlovę. O tėvynės tapatinimas su keliais dviračių sporto veikėjais yra veidmainystė – nesinori tikėti, kad nemažai mačiusio ir patyrusio dviratininko mąstymas galėtų būti toks siauras.
Ar Lietuva gedės sūnaus paklydėlio? Analogiški pavyzdžiai iš netolimos praeities rodo, kad ne. T.Vaitkus Lietuvai tiesiog taps neįdomus.
Kaip Raimundas Mažuolis – prisimenate tokį? Šis plaukikas nešė Lietuvos trispalvę per Barselonos ir Atlantos olimpinių žaidynių atidarymo ceremonijas, bet dingo kaip į vandenį iš mūsų akiračio, kai tik priėmė JAV pilietybę. Aušrelė Fridrikas, už pinigus puolusi į Austrijos glėbį, šykščių ir šaltų Lietuvos žiniasklaidos pagyrų sulaukdavo tik tada, kai būdavo išrenkama geriausia pasaulio rankininke. Ir turbūt tik vienas kitas iš jūsų galėtumėte ką nors pasakyti apie kitos rankininkės – Vokietijos piliete tapusios Ingridos Radzevičiūtės dabartinę karjerą.
Šioje sporto emigrantų kohortoje išimtimi galbūt galėtume laikyti tik ilgametį Rusijos rinktinės ledo ritulininką Darių Kasparaitį, Amerikoje nuolat pabrėždavusį savo lietuvybę, o parodomosiose rungtynėse tėvynėje vilkėjusį ir šalies rinktinės marškinėlius. Bet ir jo populiarumą Lietuvoje labiau nei ledo ritulys didina nenusisekusios meilės istorijos.
Lietuva turbūt pamirš T.Vaitkų, kaip pamiršo ir kitus nuo jos nusisukusius. Kitas klausimas, ar pačiam dviratininkui bus lengva, nutraukus ryšius su tėvyne? Dabar T.Vaitkui 25-eri – amžius, kai jūra dažnam atrodo iki kelių. O jei praėjus daugeliui metų ims kamuoti tos jūros, ant kurios kranto sportininkas gimė, ilgesys ir atsiras noras susigrąžinti prarastą tėvynę? Yra tikimybė, kad tėvynė atsakys: stepė tavo namai, nes pats taip pasirinkai.